Paskelbtas Laisvalaikis

Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose

Antradienis, 14 February 2023 15:31 Parašė 

Lietuviai medį, kaip ir žmogų laikė gyvu sutvėrimu, todėl ir senasis baltiškasis tikėjimas augo lyg medis - tūkstančius metų kartu su pažinimu. Rašytiniuose šaltiniuose kalbama apie didžiulę senovės lietuvių pagarbą gamtai, pereinančiai į šventųjų pievų, laukų, giraičių, alkų garbinimą. Lyginamoji mitologija rodo, jog šventų vietų garbinimas visų pirma susijęs su meile, pagarba Gamtai – Maitintojai, o ne su fanatiška jos jėgų baime. Ir ta meilė tai ne šiaip kažkokia sentimentali, o aukščiausia dorovinė nuostata, svarbiausias dorovinis įstatymas, kuriuo vadovavosi lietuvių etnosas.

Miškelių – alkų kultas

Šventus miškelius – alkus rašytiniai šaltiniai mini jau XI amžiuje. Lietuvių, prūsų šventus miškelius nurodo kronininkas Adomas Bremenietis (1075 m.). Miškeliuose rinkdavosi lietuviai su šeimomis įvairių agrarinių ir kalendorinių švenčių metu. Žemaičiai į tokius miškelius traukdavo iš visos apylinkės. Atsinešdavo maisto ir gėrimo. Pasivaišinę maistą ir gėrimą aukodavo dievams, pirmiausia Perkūnui.

Šventus miškelius ar gojus lietuviai labai brangino. Jų patys nelietė, neleido to daryti ir kitiems. Be žynio leidimo niekas neturėjo teisės į šventus miškelius įžengti. Ypač tai buvo draudžiama svetimšaliams ar kitos religijos žmonėms. Giraitėse ugnies židiniai buvo paskirstyti prižiūrėti giminėms ir namams.

Pasak Jeronimo Pragiškio (XIV a. pab. ar XV a. pr.), įvedant Lietuvoje krikščionybę, jis liepęs iškirsti šventą gojų. Susirinko minia su kirviais, tačiau niekas nedrįso liesti šventųjų medžių. Tada Jeronimas pats nukirto tvirtą, gražiai nuaugusį medį. Žmonės, nusivylę savo dievų kerštingumu, ėmė kirsti mišką. Iškirtę pusę gojaus ir priėję prie senojo ąžuolo, vyriausiojo dievo buveinės, kirtėjai susvyravo. Atsirado drąsuolis, kuris visu smarkumu užsimojo kirsti ąžuolą. Bet, užuot pataikęs į medį, įsikirto koją ir leisgyvis parkrito žemėn. Minia subruzdo, ėmė murmėti, skųstis ir kaltinti Jeronimą, išniekinus šventąjį dievo namą. Niekas toliau nebemėgino miško kirsti. Kai Jeronimas norėjo kirsti kitus tos apylinkės šventuosius miškus, didelis būrys moterų nuvyko pas Vytautą Didyjį ir pasiskundė, kad Jeronimas išniekinęs šventuosius gojus ir išgriovęs dievų namus, kur paprastai žmonės prašydavę dievų malonės. Jos maldavo, kad kunigaikštis neleistų niekinti senolių tikybos ir šventų vietų. Paskui moteris pasekę vyrai pareiškė, jog greičiau išsižadėsią savo žemės ir tėvų paliktojo židinio, negu religijos. Ir Vytautas išvarė Jeronimą iš Lietuvos.

Beveik tuo pačiu metu buvo iškirsti šventi miškeliai Vilniuje, sunaikintos šventyklos, išgriauti aukurai.

Šventų miškelių Lietuvoje būta nemažai ir įvedus krikščionybę. Kronininkas J.Dlugošas, aprašydamas Algirdo laidotuves 1377 m., nurodo, kad jis buvęs sudegintas gojuje, esančiame netoli Maišiagalos pilies. Pažymėtina, kad ir vėliau šis gojus buvo laikomas šventu.

XVI a. metraščiai su pagonišku kultu sieja vietovę prie Šventosios upės ir Deltuvos (Ukmergės r.), kur didžiojo kunigaikščio sūnus Utenis, 1221 m. mirus tėvui Kukovaičiui, jo atminimui pastatė stabą. Jam supuvus, jo vietoje išaugęs gojus. Žmonės jį  garbinę ir vadinę savo valdovo Kukovaičio vardu. 1478 m. dokumente užfiksuotas pagoniško kulto vietos vardas Alkas prie Šešuolių upės, netoli Deltuvos.

XVI a. metraščiai pasakoja ir apie Lietuvos pagoniško kulto centrą Vilniuje, girioje prie Neries ir Vilnelės santakos. Ten, didžiojo kunigaikščio Šventaragio pavedimu, jo sūnus Skirmantas įsteigė pastovią didžiųjų kunigaikščių ir žymiausių bajorų laidojimo vietą. Čia pirmasis sudegintas didysis kunigaikštis Šventaragis, kurio vardą gavo ši vieta. Lenkų kronininkas M.Stryjkovskis mini Vilniuje buvusį dievams skirtą tamsų mišką prie Neries, šalia Puškarnios iki Lukiškių. Tačiau ir visos Lukiškės iki Žemųjų Panerių, su laukais ir miškų masyvais Neries slėnyje, atrodo, buvo laikomos šventomis vietomis. Apie tai byloja ir pilkapiai pietvakarinėje miesto dalyje, taip pat netoli buvęs didelis akmuo su vilko pėda. Manoma, kad Lietuvos pagoniško kulto centras Šventaragyje, Vilniuje buvo įkurtas XII a. viduryje. R. Batūra, remdamasis istorine tradicija, įrodo, kad pateiktos rašytiniuose šaltiniuose žinios apie buvusius Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose šventus miškus yra teisingos.

Ąžuolai vainikus ir karūnas augina ne sau

Pasak XVI – XVII a. šaltinių, miškeliai – alkai buvo parenkami gražiose vietose, dažnai netoli šaltinių, upių santakų, ežerų salose, prie piliakalnių ar kapinynų. Tai buvo beržų, ąžuolų, liepų, pušų ar kitų medžių miškeliai – gojai. Tačiau to meto rašytiniai šaltiniai rodo, kad jie jau buvo paversti pievomis ar dirvomis. Pvz., 1585 m. dokumente Alku vadinamas aukštas kalnas netoli senos Siaurkampio gyvenvietės (Tauragės r.). 1596 m. dokumentas mini buvusį alką Jaugiliuose (Kėdainių r.), tuo metu jau paverstą dirva, kur žmonės pagal seną paprotį rinkdavosi per šventes alaus gerti. Kad alkų būta visoje Lietuvoje, byloja vietovardžiai ir padavimai.

Šventų miškų garbinimas buvo žinomas daugeliui Europos ir kitų kraštų tautų. XIX a. pab. daugelyje Novgorodo gubernijos apylinkių, ypač į vakarus nuo Vologdos, buvo išlikusių senų pušynų – gojų; juos žmonės senu papročiu vengdavę kirsti, tikėdami, kad tas, kuris nukirs bent vieną medį, neteks akies, susirgs ar net numirs. Šventų miškelių kulto liekanų gausiai išliko pas germanus, suomius, Pavolgio tautas.

Krikščionybė, nepajėgdama atpratinti žmonių lankytis šventuose miškeliuose, pradėjo juose statyti bažnyčias, koplyčias, kryžius, senovines apeigas pritaikė krikščionybei, tačiau žmonės slapta atlikinėdavo apeigas paveldėtas iš protėvių. Senovės lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėjimų srityse nemaža pasidarbavo J. Basanavičius, kuris teigė, kad krikščionybė, sunaikinusi šį brangų lietuvių dvasios turtą, pakirto ir jų gyvybės jėgas.

Miškų dievai ir dvasios

Apskritai miškas senovės žmogui buvo paslaptingas gamtos kūrinys, kuriame tariamai gyveno įvairios dvasios, dievybės, demonai. Daugelis senovės tautų turėjo miškų deives: graikai – Dianą, romėnai – Hekatę, hebrajai – Militą. Jų turėjo ir lietuviai. Vyriausioji miškų deivė, kaip liudija Voluinės kronika, buvo Medeina. J.Lasickis miškų deivę vadina Ragaine (Ragaina). Vienas žemaičių padavimas pasakoja apie deivę Medžiojimą, kuri gyvenusi ant Medžiokalnio prie Kražių miestelio. Ten buvusi tos deivės šventykla. Ji buvo vaizduojama vyro veidu, kaip milžinė mergina, apsirengusi lokio kailiu ir su šaunamuoju lanku už pečių. Padavimas sako, kad ši deivė pasirodydavusi žmonėms, tačiau būdavusi labai liūdna, apsiverkusi, neturėjusi lanko ir lokio kailio. Praeiviams kalbėdavusi: „Lietuva yra miškuose! Kirskit miškus; iškirsite miškus – nebus Lietuvos! Kirskit! Kirskit!“

„Senovės baltų dievai – ne tik mitas ir ne tik stabai, kaip gali pagalvoti dvidešimt pirmojo amžiaus progresu apsinuodijęs žmogus“, - nušviečia gamtininkas ir miškininkas J.Tauginas. Mitologija, kaip teisingai pažymi N.Vėlius, yra viena iš ankstyviausiųjų pasaulio ir savęs suvokimo formų, sprendžianti pasaulio ir žmogaus egzistavimo klausimus. Archeologė M.Gimbutienė teigia, kad „kalbant apie baltų kultūrą, jokiu būdu negalima išsiversti be mitologijos, kuri yra kultūros archeologija“.

Voluinės laikotarpio (1201 - 1292 m.) kronikoje minimi lietuvių deivės ir dievai. Aprašant 1252 m., sakoma, kad Mindaugas apsikrikštijo, bet tas krikštas buvo apgaulingas, nes jis slapta aukodavo savo dievams, o miške nedrįso net šakelės nulaužti.

Tautosakoje dažnai minimas  Miškinėlis, Samanėlis. Žmonės atėję į mišką grybauti ar uogauti, pirmą nuskintą uogą ar išrautą grybą mesdami ant žemės sakydavo: „Pirma uogelė Miškinėliui, pirmas grybas Samanėliui, kad po girią nevedžiotų, kelio nepastotų“; arba: „Miškinėli, Samanėli, aš girelės nekertu, lizdelių neplėšiu, aš paukštelių nemušu, man kelio nepastok, manęs girioj nevedžiok, namo sugrįžti nekliudyk“.

Lenkų bajoras, reformacijos skleidėjas J.Lasickis mini samanų dievą Kerpinčių ir jo padėjėją Silinčių. Jiems žmonės aukodavo aukas, eidami rinkti samanų namų statybai. Latvijos pasienyje, kaip ir Latvijoje, buvo žinoma Miško motina, kuriai priklausė visi medžiai, paukščiai, žvėrys. Ji esą buvusi aukšta, žaliais plaukais, apsigobusi žalia skraiste. Ten pat gyvenusi Vėjo motina su keturiais sūnumis. Ji buvusi baltais plaukais, apsisupusi pilka skraiste.

Legendos ir padavimai liudija, kad šventuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose rinkdavosi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės dvasios, laumės  raganos, dievo dukrelės ir dievo sūneliai. Gyvenančių miške dievų žmonės nepykdydavo. Apie Švenčionėlius mažu nepasitenkinančiam žmogui sakydavo: „Nevaryk dzievo medzian, ba kai invarysi tai ir su pyragu neišprašysi“.

Pasak tautosakos, miškuose gyvenę nykštukai, miško dvasios, kurie klaidindavę be reikalo vaikščiojančius po mišką žmones. Žemaičiai žiemos išvarymo apeigose persirengdavo miško dvasia, kuri aktyviai reikšdavosi, išvežant žudyti „Morės“ stabą.

Jonavos krašto senieji miškeliai - gojai

Kokie iškalbingi yra žmonių veidai, išvagoti metų išminties, tokie pat šimtamečių medžių kamienai ir šakos. Mes savo rajone taip pat turime žilą senovę menančių jei ne giraičių, tai bent pavienių medžių, kurie savo pavyzdžiu rodo šventų ir neliečiamų gojų buvimą. Archeologas Vykintas Vaitkevičius, tyrinėjęs ir Jonavos krašto senuosius medžius ir giraites, pateikia saujelę žinių apie baltų kultūros ištakas.

Šilo miško ąžuolas ir jį supanti giraitė apsaugota vietinio gyventojo Raimundo Volbergo pastangomis. Simboliška, kad šalia ant lauko būta Pašilės viensėdžio, kur gimė, užaugo ir iki pat melioracijos gyveno jo mama Vladislava Čepaitė-Volbergienė.

Šilo miško Didžioji aikštė. Daugybę amžių bendruomenių, tautų ir net valstybių gyvenimas buvo svarstomas ir lemiamas sueigose. Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų sueigų – krivulių, kuopų, seimų – vietas žinoma labai mažai. Todėl Šilo miško Didžioji aikštė – ypatingai vertinga ir įdomi. Į Šilo mišką tarp istorinių Žeimių ir Šėtos žemių, Trakų ir Vilniaus kunigaikštysčių, Žeimių ir Šėtos parapijų per šimtmečius pėsti ir ratuoti žmonės rinkosi susitikti, bendrauti, pasibūti. XX a. antroje pusėje čia dar buvo rengiamos ir kolūkiečių, vidurinių mokyklų moksleivių šventės.

Saleninkų ąžuolynas. Pasivaikščiojus Saleninkų ąžuolyne lengva įsivaizduoti, kokios ypatingos buvo baltų dievams pašvęstos giraitės. Šis ąžuolynas jaunas, apie pusšimtį metų tesiekia, tačiau medžių lajose mirgantys saulės spinduliai, išsikerojusios šakos ir gilių pilna paklotė palieka neišdildomą įspūdį.

Tartoko ąžuolas. Ąžuolas senolis (apimtis – 4,37 m) keroja ant gražaus, vaizdingo Lomenos (senasis pavadinimas – Laumena) upelio kranto.

Guldynų ąžuolas. Ne vieną amžių skaičiuojantis ąžuolas, kurį apjuosti prireikė 6 žmonių rankomis susikibusių. Toks didingas medis visiems sukelia skirtingus jausmus: vieni stebisi, kiti fotografuoja, treti būtinai prie jo prisiliesti nori ir rankomis apglėbti, ketvirti - dainomis apdainuoti. Tai ir yra ta nepaaiškinama trauka, pagarba ir meilė, kuri tik patvirtina senųjų ąžuolų šventumą. 

Gunių ąžuolas. Dabar šis senolis labiau vadinamas Napoleono ąžuolu (manoma, jog ties ta vieta traukdamasis persikėlė per upelę Napoleonas). Tačiau nuo 1941 m. Guniuose (dabar jau buvęs kaimas. Beje, archeologų  aptikta Gunių senovės gyvenvietė, datuojama I tūkstantmečio 1-ąja puse)  gyvenusi Domicelė Tatarūnaitė-Dabravolskienė, g. 1929 m. tvirtino, kad Napoleono vardu ąžuolą praminė vietos eigulys. Jos žodžiais tariant:  „tačiau kryželis – seniai, nuog seniai, nuog seniai”. Tikriausiai tas kryželis saugojo praeivius nuo šmėklų – pasakojama, kad vakarais prie ąžuolo buvo girdimas rūbų velėjimas, regimos čia užkastų nekrikštytų vaikų vėlės: „Nu nieka, nu tyku, nieka nebuva girdėt, vakaras, naktis, jau mės čia (...) mama sako, pažiūrėk, paklausyk (...) kaip vėlėja, atrodo, kad vo rūbus, kaip va, seniau, taigi dabar tai neplauna, kaip seniau tom kūltuvėm, tai taip tuf-tūf, tuf-tūf, tuf-tūf girdėt naktį. O tie, saka, kaip jau čia, kaip tarnava panos, tai vaikų buva tenai prikavota... Čia dvaras buvęs anksčiau…”

Mažųjų Žinėnų piliakalnis. Šis piliakalnis, stūksantis Jonavos ir Kauno sandūroje – vienas didžiausių Lietuvoje. Savo dydžiu jis lenkia net Veliuonos piliakalnį. Jo papėdėje savo vandenis neša gražioji  Neris, o stačių šlaitų aukštis pažvelgus žemyn, jautresniam gali ne juokais apsvaiginti galvą. Piliakalnio aikštelės pakraštyje kerojantis gamtos paminklo vardo vertas tvirtaliemenis ąžuolas kuria itin mistinę pagonišką aurą. Nuo 2018 m. ten atgijo sutartinių vakarai.

,,Esame sakralioje vietoje. Štai kalnas,  žymintis ribą tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulio. Upė,  senuosiuose tikėjimuose skirianti gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Ir ąžuolas, šventas medis, mūsų protėvių vadintas ,,Dievų namais“. Šiandien čia giedodami archajines giesmes, įsijungdami į apeigas, pakilkime aukščiau, išsilaisvinkime, nusiraminkime ir pajuskime darną...“ – anuomet kalbėjo ,,Sutarysma“ sumanytoja ir iniciatorė, buvusi Jonavos kultūros centro etnokultūros specialistė Judita Margevičienė. Atlikęs pagoniškas apeigas, Romuvos vaidila Gediminas Žilys, dalijosi savo mintimis: ,,Prisiminti senuosius dievus – reiškia eiti į pačią giliausią savo kultūrinės pasąmonės dalį. Ieškoti savo šaknų ir autentiškai istorijai leisti sužydėti dabartyje. Šiuo metu žmonės mažai laiko praleidžia gamtoje, skuba, neranda ramybės, po to ieško poilsio jogoje, kitose dvasinėse praktikose. O tradicinės sutartinės turi tokį patį poveikį. Jos – puikiausia meditacija, priverčianti suklusti, išgirsti save. Tai tikroji dvasinė muzika, artima mums savo prigimtimi. Todėl atėjus į tokią šventę nereikia koncertuoti. Pakanka būti kartu: su gamta, su dievais, su bendruomene… Būtent tokios šventės turi tapti šių nematerialių turtų išlikimo ir gyvavimo forma.“ Šiuo metu  “Sutarysma” inicijuoja etnokultūros specialistė Jovita Rutkauskaitė.

Pasak M.Gimbutienės, į visus gamtos reiškinius baltai žiūrėjo geranoriškai, visų pirma stengdamiesi įžvelgti tik gėrį. Jiems medžiai, miškai ir giraitės, akmenys, kalvos, kalnai kupini stebuklingų žemės ir vandens galių. Tos jėgos laimina, gydo, saugo nuo nelaimių, garantuoja vaisingumą.

Ar dabar vadovaujamės šia dorovine nuostata – visur ir visada stengtis įžvelgti visuotiną gėrį? Greičiausiai pirma ieškome naudos...

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ