VASARIO 2-oji – PASAULINĖ PELKIŲ DIENA! Kaip nuostabu mūsų šalyje regėti dar išlikusias ir naujai atgimstančias pelkes. Didelės jos, ar mažos, nesvarbu. Svarbu tik tai, jog pagaliau ateina žmonių suvokimas saugoti ir mylėti savo Žemę. Visokią Žemę – laukus, miškus, klonius, pelkes...
Pilka ir ūkanota žiemos diena. Visuotinis atodrėkis, todėl itin tinka tiršta migla, apmąstymai ir murzinai bespalvis dangus. Bet nesvarbu: dienų per metus esti visokių ir visokių jų reikia. Kiekviena diena kažkur veda, kažką parodo, kažkuo įkvepia... Todėl jei tik pajėgi per tokią ūkaną išsikrapštyti iš šiltų namų, o dar pasiekti šlapiu, linksmą purumą praradusiu sniegu apklotus laukus, tai jau yra didžiulis laimėjimas...
Ramybės salelė vidur plyno lauko. Gal tik žiemą čia tylu, o šiltuoju laiku skamba, ulba paukščių trelės, vėjas žaidžia juodalksnių viršūnėmis ir ramiai drumsčia vandenį plačiomis uodegomis pliaukšėdami bebrai. Ramiai todėl, nes salelė – jų namai. Apsijuosę giliais upelių kanalais, pasistatę tvirtovių mūrus, bebrai saugiai jaučiasi savo valdose. O ir nėra reikalo svetimiems landžioti – mažųjų darbininkų patvenkta, žemapelke tapusi laukų loma nevilioja žmogaus murkdytis iki juosmens vandenyje, o su aplinkiniais žvėreliais bebrai gerai sutaria. Tad ir paliko žmogus atkaklius graužikus ramybėje ir vienas kitam visai netrukdo. Tai vadinama harmonija tarp žmogaus ir gamtos. Vienas kitam netrukdo ir darniai sugyvena šalia. Harmonija ir darna.
Ypatinga žemės forma
Kaip ir kiekviena kažkuo minima diena, taip ir pelkių, turi savų ypatybių. Visų pirma, tai gamtos ekosistemos dalis, o dar plačiau – pati gamta. Visi žinome, jog pervargęs žmogus geriausiai pailsi ten, kur natūralu – gamtoje. Ir nesvarbu, koks metų laikas, ar skaisti žaluma ilsina akis, ar monotoniškas sniego baltumas ramina, gamtoje būtina praleisti kuo daugiau laiko. Ypatingai miesto žmogui, pavargusiam nuo gatvių triukšmo, automobilių išmetamų teršalų kvapo, eilių, spūsčių, įvairių dirgiklių, kasdien bent kelias valandas pabūti miške ar parke tiesiog būtina. O pelkių, vandenų ir kitokių šlapynių diena kaip tik kviečia visus išeiti iš savo namų ir praleisti laiką gamtoje. Ne tik praleisti, tačiau ir susipažinti su išskirtine žemės forma – pelkėmis, suprasti jos svarbą ekologijai, augalijai bei gyvūnijai, netgi pačiam žmogui. Ir nesvarbu, kad šioji diena minima žiemą, kai gamta ramiai snūduriuoja, kai negali grožėtis žiedais ar klausytis paukščių tarškesio. Tačiau kaip tik dabar galima pabūti tyloje, sutelkti dėmesį į save, nuraminti pavargusį protą ir pasikrauti jėgų bei teigiamos energijos.
Pelkių dienai paminėti, biologai, gamtos mokslo darbuotojai visiems siūlo pažintines ekskursijas. Pravėdinti galvą gryname ore ir po žygio išgerti karštos laužo ugnies arbatos kviečia daugelis regioninių parkų atstovai. Galima rinktis tolimus maršrutus, pvz., Šilutėj esančią nuostabaus grožio Aukštumalos pelkę, Joniškio rajone – Mūšos tyrelio ilgiausią pažintinį taką ar Gražutės reg. parke (Zarasų raj.) – Degučių raistą, o galima ir arčiau, pvz., Anykščių raj. aplankyti Pakalnių telmologinį (mokslas apie pelkes) draustinį ar netgi Kauno raj. esančią Dubravos aukštapelkę. Kasmet pasirinkimų vietos būna įvairios ir jei tik norima, visada galima prisitaikyti pagal savo poreikius ir galimybes. Po pelkes klaidžioti vieniems tikrai neteks, nes atsakingi žygių vadovai rūpestingai atlieka savo misiją dėmesingai priartindami žmogų prie gamtos.
Noriu papasakoti apie nestipraus šaltuko palytėtą vasario 2-ios žygį po ypatingą Plynosios telmologinio draustinio aukštapelkę, plačiai nusidriekusią Pagramančio regioninio parko, Tyrelio miške (Tauragės raj.). Šaunus mūsų vadovas vedė ir saugiom kiminų plynėm, ir neūžaugų pušelių retmiškiais, spanguolių prinokusiais aruodais, ir netgi pratekančio upelio giliąsias versmes teko įveikti. Nors pusdienį klampoti kiminų kemsais sunkiais guminiais batais ne taip jau ir lengva, tačiau patirti smagūs įspūdžiai ilgam išlieka atminty. Juolab, kai mūsų vadovas papasakoja kadaise esant dar neapsitraukus didesniems akivarams, ne vieną besiganančią sodiečio karvę prasmegus skradžiai, o dabar gi ir ne vienam žygio dalyviui smagiai įsigrūdus pasislėpusion šalton akin –nuostabos šūksniai ir juokas visai grupei skaidrina pilkai ūkanotą dieną.
Plyna Plynosios pelkė
Siauručiu, grubiai apšepusiu mediniu liepteliu ateinu į didžiąją pelkių tylą...Na tai kas, kad žiema, kad vasaris, ta didžioji tyla tik dar tylesnė. Nė menkiausio vėjelio, nė paukščio balselio, tik žilas, balzganas rūkas vietomis draikosi...
Plynosios pelkės centrinė dalis iškilusi net 60 m virš jūros lygio. Joje susidaręs durpių sluoksnis siekia 3-4 metrus. Tai parodo, kokia sena ši aukštapelkė, ne vieną šimtą metų skaičiuojanti. Iš pelkės išteka trys upeliai: Alanga, Krančia, Vynija. Deja, pastarieji du numelioruoti. Centre vystosi duburingieji kompleksai. Susijungus keletui duburių, susidaro iki 100 m ilgio ir 5 m pločio ežerokšniai. Tai rodo, kad aukštapelkėje formuojasi ežerokšniniai kompleksai. Centrinė pelkės dalis neseniai iškirsta plynai, kas labai pritinka jos vardui. Plynė itin reikalinga dirvinio sėjiko populiacijai atgaivinti, nes tie mažieji paukšteliai saugiai jaučiasi ir lizdus suka tik šlapių augimviečių tyruose, kurių negožia joks aukštesnis medelis.
Nors vasario turtų baltų vis dar lig valiai, tačiau brendant kojos giliai klimsta į samanas. Tarp nurudusių kupstynų atsiveria gilios vandens akys. Neatsargiai žengsi – kaip mat atsivėsinsi šaltu vandenėliu. Vietomis išskirtine spalva akį pradžiugina padriskusios balzganai melsvos kerpių gūnios. Aukštesni kupstai pasidengę spanguolių kilimėliais, tarpe jų liaunas šakeles tiesia juodosios varnauogės. Nors puošnų violetinį rūbą jau numetęs, bet žalias šakas į dangų kelia šilinis viržis – dažnas nederlingų dirvų palydovas: smėlynų, rūgčių durpojų. Kai pavasario saulė visiškai sugrauš patižusį sniegą, išskleis savo lipnius lapelius apskritalapė ir ilgalapė saulašarės – lietuviškieji grobuonys musėkautai, o kupstynai sužvilgės nuo sidabrinių švylių galvelių. Bet labiausiai pelke džiaugsis laiba kaip smilgelė kupstinė kūlingė. Šis retas, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas augalėlis sėkmingai rado savo vietą po saule.
Tolstant nuo pelkės centro, Plynosios pakraščiuose tarpsta kimininių raistų bendrijos. Čia dvelkia spygliais ir praeitimi, kurios šviesą sugėrė pušys. Žolynai gerai išsivystę, aukštapelkės tyrų augaliją papildo viksvos, paprastoji melvenė, galvą svaigina pelkinis gailis, kartu su juo vešintys vaivorų krūmokšniai. Vasaros gale geltonas uogas svarina retoji viešnia iš šiaurės – tekšė. O nendrynai, net ir dabar jau sunkiai pereinami, pavasariop subris kartu su juodalksniais į rudą vandenį ir tada jau nelengva bus įveikti klampaus raisto paslaptis.
Plynosios apypelkio aukštąsias pušis pamėgo ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai – šie nedažnai sutinkami garbieji paukščiai ramiose, žmonių mažai lankomose pelkėse jaučiasi saugiai, todėl pušų viršūnėse krauna stiprius lizdus ir veda pūkuotas savo atžalas. Medžiuose stropiai darbuojasi snapais vieni iš retesnių genių šeimos - baltnugariai geniai. Nuo žmogaus akies pasislėpę peri skiauterėtieji tetervinai. O gervių trimitų garsai jau net nestebina –puikiai prisitaikiusios prie sparčiai kintančios aplinkos, savo balsais ir ypatingu žavesiu džiugina gamtos mylėtojus.
Gera buvo svečiuotis tylos ir paslapčių oazėje. Vėliau čia nebebus taip ramu: sparnuotieji giesmininkai klegėdami skubės į savo meilės šventę, nuvilnys spalvingų žiedų bangos, o rudeniop uogų derliaus ateis susirinkti žmonės. Tik medžiai laikys parėmę dangų ir basas vėjas po balas braidys...
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
