Paskelbtas Aktualijos

Upninkų krašto žmogus, ištverme stebinęs visą pasaulį

Pirmadienis, 30 January 2023 16:23 Parašė 

Šių metų sausio 16-ąją Lietuva neteko olimpinio čempiono, vieno ryškiausių Lietuvos sportininkų per visą mūsų šalies baidarių ir kanojų irklavimo istoriją, kraštiečio Vlado Česiūno. Legenda tapęs kanojininkas, gimęs 1940 m. kovo 15 d. miškų apsuptame Vyšnialaukio kaime (Upninkų sen.), atgulė Amžinosios ramybės vietoje, Gegužinės kapinėse (Kaišiadorių r.), šalia savo tėvų ir brolio.

Sporto pasiekimai

V. Česiūnas, 1972 m. irkluodamas dvivietę kanoją su Jurijumi Lobanovu , tituluotas Miuncheno olimpinių žaidynių čempionu.

Keturis kartus iškovojo pasaulio čempionato aukso medalius (1973 – 10 000 m,  1974 – 1000 ir 10 000 m, 1975 – 10 000 m), po kartą pasipuošė sidabru ir bronza.

Šešis kartus jis yra tapęs SSRS čempionu. 1980-aisiais baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas).

Baigęs sportininko karjerą, iki 2003-iųjų, V. Česiūnas dirbo treneriu.

1973 ir 1974 m. buvo pripažintas populiariausiu Lietuvos sportininku.

1991 m. už nuopelnus jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. 2000-aisiais įteiktas Lietuvos tarptautinio olimpinio komiteto (LTOK) garbės ženklas.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda užuojautoje įrašė tokius žodžius: „Vladas Česiūnas gyvenimą paskyrė irklavimui ir per savo karjerą pasiekė įspūdingų rezultatų. Jis reikšmingai prisidėjo prie šios sporto šakos plėtros Lietuvoje dirbdamas treneriu ir ugdydamas jaunąją sportininkų kartą.

Tai buvo žmogus, kvėpavęs laisve, jos siekęs ir už ją kovojęs. Tai buvo Tėvynės sūnus, vienas pirmųjų atsiliepęs į atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės kvietimą ateiti ir dirbti šaliai.“

Seniūnijos pasididžiavimas

„Upninkų seniūnija didžiuojasi, kad toks garbingas žmogus yra kilęs iš gražaus upių krašto. Kol leido sveikata, jis atvažiuodavo į kaimo bendruomenės organizuojamas vasaros palydų šventes, pabendraudavo su kaimynais, pasidalydavo prisiminimais, pasidžiaugdavo tėviškėje vykstančiais renginiais. Nuo šiol šį legendinį krepšininką primins tik pašventinta Česiūno sodyba, niekada nebesulauksianti savojo šeimininko. Tačiau mes niekada nepamiršime kraštiečio, jaunystėje išgarsinusio Vyšnialaukį pasauliniame sporte“, – sakė Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė.

2019-aisiais Upninkų bendruomenė, įgyvendindama projektą „Tyrinėju, atrandu, pritaikau“ surengė stovyklą „Žirgo ir žmogaus draugystė“, kurios metu Upninkų pagrindinės mokyklos ugdytiniai artimai bendravo su pasaulio čempionu V.  Česiūnu jo gimtajame kaime. „Susitikimo metu jis atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu sportuoti jauniems žmonėms, kokią reikšmę tai turi sveikatai, mąstymui ir kiekvieno jaunuolio ateičiai. Pats išgyvenęs įvairių sunkumų, pabrėžė, kad būtina išsikelti savo tikslą ir jo siekti, nors kitąsyk jaunam žmogui pasirodytų tai sudėtinga ir sunku. Jo kantrus darbas bei užsispyrimas padėjo pakilti iki olimpinio čempiono vardo,  į sporto istoriją įrašyti tokius rezultatus, kokių iki šiol nėra pasiekęs nė vienas kanojininkas. Vladas Česiūnas – gyvas kruopštaus darbo ir aktyvaus gyvenimo pavyzdys kiekvienam, ieškančiam savo gyvenimo kelio.  Tai buvo žmogus-legenda, savo pergalėmis išgarsinęs Lietuvą visame pasaulyje“, – prisiminimais dalijosi L. Nekrošienė.

Minint garsaus sportininko 80-mečio sukaktį, Vyšnialaukio bendruomenė, vadovaujama Valdo Bagdono ir Gražinos Grigaravičienės, kraštietį pagerbė fotografijų paroda Jonavos sporto arenoje. Jonaviečiai galėjo susipažinti su V. Česiūno sportiniais pasiekimais, pastarųjų metų kasdienybe.

Pasirinko vandenį

Mokydamasis mokykloje, Vladas nėra pagalvojęs, kad gali tapti sporto įžymybe. Paauglystės metais jam teko arti žemę, dirbti lauko darbus. Kitaip tariant, fizinis krūvis stiprino ir grūdino vaikiną. Būdamas 16-os, jis pasirinko geležinkelio technikumą, paragavo statybininko duonos, stiprybės sėmėsi lankydamas bokso treniruotes, vėliau lenktyniavo slidinėjimo ir biatlono trasose ir pasiekė gerų rezultatų – dukart tapo Lietuvos slidinėjimo bei kartą biatlono čempionu estafečių varžybose.   

Į kanojų sportą V. Česiūnas atėjo sugrįžęs iš tarybinės armijos ir gerokai perkopęs savo asmeninį 20-metį.  Mat į  perspektyvų sportininką dėmesį atkreipęs treneris Grigorijus Semionovas įkalbinėjo „pasirinkti vandenį“, teigdamas, kad vandens per metus būna ilgiau, negu sniego. Todėl, anot trenerio, irklavimas atveria galimybes tapti ne tik Lietuvos, bet ir SSRS čempionu. Jaunuolis, norėdamas susipažinti su sporto iššūkiais vandenyje ir dar labiau užsigrūdinti fiziškai, priėmė pasiūlymą – pasirinko irklavimą.    

V. Česiūnas irkluoti pradėjo tada, kai daugelis jo bendraamžių dažniausiai jau būna iškovoję čempionų titulus ir pasiekę savo šlovės aukštumas. Tačiau pirmosios treniruotės parodė, kad į Lietuvos sportą atėjo didis žmogus, kurį net ir patyrusiems asams nebus lengva įveikti. Realybė tik patvirtino, kad Lietuva turėjo fenomeną, savo ištverme ir pasiekimais nustebinusį visą pasaulį, sugebėjusį pirma tapti olimpiniu, o tik vėliau pasaulio čempionu.

Dalydamasis prisiminimais apie savo sportinį gyvenimą, garsusis kanojininkas prisipažindavo, kad didžiausią jėgų antplūdį pajuto turėdamas 30–34 metus. Todėl treneriams patardavo „neforsuoti jaunų žmonių, bet pirmiausiai juos užgrūdinti, išmokyti taisyklingų irklavimo įgūdžių ir tik po to siekti meistriškumo“.

Irklavimą V.Česiūnas palygino su visu gyvenimu, nes, anot kanojininko, tai buvę patys gražiausi metai, o trenerio darbas – „įdomiausias gyvenimo tarpsnis“. Net sulaukęs garbaus amžiaus, olimpinis ir pasaulio čempionas apgailestaudavo, kad kažkada Trakuose veikusi internatinė sporto mokykla, būrusi gabius jaunuosius irkluotojus iš visos Lietuvos, liko tik prisiminimuose, nes, jo žodžiais tariant, „viskas išdraskyta“.

Lietuvoje yra daug aukštumas pasiekusių šios sporto šakos atletų, tačiau iki šiol, be V. Česiūno, kito olimpinio čempiono Lietuva neturi.

Šiurpūs akibrokštai

Bet gyvenime V. Česiūnui teko patirti ne tik pergalių džiaugsmą, bet ir itin dramatiškų išgyvenimų, susijusių su sovietine sistema.

1979-aisiais su Lietuvos sporto atstovais nuvykęs į Duisburgo miestą (Vokietija) stebėti pasaulio čempionato varžybų, V. Česiūnas nė sapne nesapnavo tokios šios išvykos baigties. Gavęs pasiūlymą pasilikti svečioje šalyje, jis nusprendė likti Vokietijoje ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Toks sportininko gestas neprasprūdo pro KGB pareigūnų akis, tad, parskraidintas į Lietuvą, sunkvežimiu buvo vežamas Vilniaus Gediminu prospektu, taip siekiant parodyti, koks jis baisus „nusikaltėlis“ ir tėvynės išdavikas. Sovietinė valdžia iš olimpinio čempiono atėmė viską – turėtą karinį laipsnį, pragyvenimą, šlovę. Jis buvo tardomas, sekamas saugumo agentų. Prasidėjus pertvarkai, atrodo, gyvenimas vėl atsistojo į savo vėžes – niekas nebepersekiojo ir slapta nebesiklausė.

Vėliau jis dalyvavo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės renginiuose, siekė stoti į pirmąsias kovotojų gretas, jeigu to prireiktų. Sužinojęs apie besikuriančios Lietuvos muitinės tarnybą, nedelsdamas tapo savanoriu ir joje pradėjo tarnybą.

1991-ųjų gegužės 29 d. muitinės Lavoriškių postą, kuriame budėjo ir V. Česiūnas,  užpuolė omonininkai. Užpuolikai ne tik sudegino  muitininkų vagonėlius, bet ir šautuvų buožėmis sumušė budėjusius pareigūnus. Sportininkui buvo sulaužyti šonkauliai, pradurtas plautis, visas kūnas nusėtas mėlynėmis. Rugių lauke be sąmonės surastą kritinės būklės muitininką medikams pasisekė prikelti gyvenimui – po ilgo gydymo jis toliau tęsė tarnybą muitinėje.  

Apie mūsų kraštiečio atsidavimą ir tikslo siekį liudija dokumentinis filmas „Vladas Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“, kurį galima pamatyti LRT Mediatekoje.  „Mažai rastume sportininkų, kurie būtų tiek pasiekę ir tiek kentėję“, – filmuotoje juostoje sako legendinio kanojininko draugai.

Pagarba ir atminimas

Septynias sodybas turintis Vyšnialaukio kaimas įsikūręs miškingoje vietoje, per kurią teka Lietavos upelis. Norintys pasiekti Vyšnialaukį, turi sukti pro Perelozus su iš tolo matomu medinės Viešpaties Kryžiaus cerkvės kupolu.

Anapus Neries – Kaišiadorių rajono Gegužinės parapija, kuriai priklauso ir Upninkų kraštas. Tačiau tikintieji, norėdami nukakti į ten esančius maldos namus ar aplankyti artimųjų kapus, priversti važiuoti automobiliu per Jonavą arba irkluoti valtį per upę.

Visai tikėtina, kad kanojininko V. Česiūno pirmieji potyriai bus atėję iš tų laikų, kai jis medine valtimi yrėsi į kitą Neries krantą – gal pasimelsti, gal pasimatyti su draugais, o gal tiesiog norėdamas išmėginti savo sugebėjimus įveikti vandens sraunumą. Jo nebepaklausi.

Kai rugpjūtį vietos bendruomenė sukvies rajono žmones į vasaros palydas, prie V. Česiūno namų visi sustos Tylos minutei ir nusilenks Išėjusiajam – kukliam,  gyvenimą mylėjusiam žmogui. O prie namo sienos pritvirtinta atminimo lentelė primins, kad čia kadaise gimė olimpinis čempionas, šiandien besiilsintis ten, kitame upės krante.     

Irena BŪTĖNAITĖ