Iki vasario mėnesio Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje veikia keramikos darbų paroda. Dviejose salėse eksponuojami VšĮ „Deko Resto“ darbuotojų ir Ruklos globos namų gyventojų rankomis pagaminti kūriniai. Šių projektų iniciatorė – viešosios įstaigos vadovė, Lietuvos meno terapijos asociacijos narė Oksana Eitminavičienė, kurios pagalbos neretai prašo kultūrinius renginius organizuojančios rajono kaimų bendruomenės. „Man svarbu tai, ką duodu žmonėms – padedu užsimiršti ir pabėgti nuo slogių minčių, pajusti geras emocijas, sveikatos pagerėjimą. Mano nuomone, tai ir yra svariausia mano veiklos vertybė“, – sako Oksana, savo gebėjimus ir širdies šilumą dalijanti kiekvienam, kuris bent kruopelyte siekia praskaidrinti savo pilką kasdienybę.
Kūryba – malonus procesas
Viešosios įstaigos „Deko Resto“ tikslas – plėsti sociokultūrines paslaugas ir tokiu būdu prisidėti prie socialinės atskirties mažinimo. Vienas iš pagrindinių šios veiklos uždavinių – užtikrinti kultūrinių paslaugų plėtrą ir prieinamumą Jonavos rajono gyventojams.
„Deko Resto“ kūrybines dirbtuves lanko daug įvairaus amžiaus garbaus amžiaus jonaviečių, moksleivių, norinčių savo idėjas atskleisti taikomosios dailės sritį išmanančių darbuotojų pagalba. Meno terapija O. Eitminavičienė susidomėjo būdama Balzako amžiaus moterimi. Turėdama maisto paruošimo technologo bei verslo vadybos ir administravimo kvalifikacijas, taikomosios dailės srityje pradėjo dirbti prieš penkiolika metų. Susidomėjimas daile skatino lankyti įvairius meno terapijos mokymus, tobulinti savo gebėjimus, plėsti žinias ir įsigyti reikiamus sertifikatus.
„Į mūsų kūrybines dirbtuves gali ateiti kiekvienas, pageidaujantis save atskleisti tam tikroje taikomosios dailės srityje arba bent pasitikrinti, ar tinka jam, pavyzdžiui, dekupažo, tekstilės papuošalų gamybos, tapybos akriliniais dažais, keramikos, kitokie užsiėmimai. Tad jonavietis gali pasirinkti tai, kas jam labiau prie širdies. Kūrybiškumas dažniausiai yra neapčiuopiamas, gal net pats žmogus nežino, kur galėtų save realizuoti bei tobulinti savo sugebėjimus. Kiekvienas jų pagamintas darbas yra džiaugsmingas parodymas, kad jis geba kurti grožį. Tokios veiklos būdu kūrėjas augina savivertę, teikdamas malonumą ne tik sau, bet ir mums visiems. Manau, didelė vertybė yra tas žmogiškas santykis, emocinis ryšys, šviesių spalvų derinys, atsiveriantis kūrybinio proceso metu”, – samprotauja Oksana, pridurdama, kad pastaruoju metu žmogui labai sunku rasti būdą, kaip atsipalaiduoti nuo neigiamų emocijų, kurias sukelia tiek media, tiek ir realybė – išaugusios maisto produktų kainos, dideli mokesčiai, kriminalai ir pan.
Norint užsiimti meno terapija ir teikti lankytojams malonumą, reikia turėti medžiagų bei įrangą. Todėl įstaigos vadovė rašo projektus ir siekia gauti finansavimą. Ne viena jos paraiška pasiekė Europos socialinio fondo agentūrą. Paramos dėka atsirado galimybė įsigyti keramikos degimo krosnelę, žiedimo ratus, kitus būtinus įrankius. Projektų pagalba viešoji įstaiga turi galimybę suteikti daugiavaikių šeimų atžaloms neformaliojo ugdymo žinių keramikos, dekupažo bei fotografijos srityse.
Bet rūpesčiai nesibaigia, nes kūrybines dirbtuves, esančias Žaliosios gatvėje, būtina rekonstruoti, kadangi žiemos metu jose sudėtinga vesti užsiėmimus. Įstaigai vadovaujanti Oksana sako tikinti, kad atsiras investuotojų, kurie padės sukurti jaukias erdves, tinkančias sociokultūrinei veiklai.
Po kruopelę – į vieną kūrinį
Įėjus į pirmąją Krašto muziejaus ekspozicijų salę, lankytojus pasitinka patrauklūs ir itin skoningi keramikos dirbiniai, kuriais ne vienas šeimininkas norėtų papuošti savo namus. Anot O. Eitminavičienės, tai kolektyvinė negalios ir sveikatos problemų turinčių Ruklos senelių globos namuose gyvenančių asmenų kūryba.
Tuometė globos namų direktorė Irina Aleksandravičienė, norėdama paįvairinti čia įsikūrusių žmonių kasdienybę įvairiomis veiklomis, pasiūlė „Deko Resto“ vadovei rengti meno terapijos užsiėmimus. „Irina pageidavo žmones įtraukti į molio lipdymo veiklas. Taip pradėjome organizuoti „pamokėles“, kurios ir dabar globos namuose vyksta du kartus per savaitę“, – mintija O. Eitminavičienė.
Ji prisipažįsta, kad sudominti neįgalų asmenį menu nėra taip lengva. Mat, jos teigimu, net ir tas, kuris labai nori veikti, neturi galimybės dalyvauti dėl sveikatos.
„Globos namuose nėra nė vieno gyventojo, kuris džiaugtųsi savo sveikata – vienam sunku judinti rankas, kitas turi regos sutrikimų, trečio kojos „neneša“ ar kankina kitokios problemos. Bet mūsų tikslas – siekti, kad kiekvienas įsilietų į veiklą ir pagal savo sugebėjimus įdėtų indėlį į bendrą darbą. Tad tie, kurie gali, stengiasi nulipdyti burbuliuką, gėlytę ar kitą detalytę, kurias, vėliau sujungę į visumą, gauname gražų kūrinį. Pamatę jau baigtą glazūruotą darbą, visi džiaugiasi, kad jame yra ir jų širdies dalelė“, – pasakoja O. Eitminavičienė.
Skaudūs atsisveikinimai
Globos namų meno terapijos būrelio lankytojai visuomet laukia atvykstančios mokytojos. O pamatę ją pirmiausia nori pasikalbėti, pasiguosti, pasipasakoti, kaip jaučiasi. Tokia būna užsiėmimų pradžia. Oksana neslepia – jai gera matyti įstaigos globotinį, kruopščiai gludinantį molio burbuliuką ir t. t. Bendravimas labai suartina, dažnai atsiskleidžia vieno ar kito žmogaus praeitis, jo gyvenimas. Ta grupė senelių tampa tarsi artimi giminaičiai.
- O. Eitminavičienės teigimu, būna graudu, kai tenka atsisveikinti visam laikui. „Gerai suprantu, kad mirties nė vienas negalime išvengti, anksčiau ar vėliau ji ateis į kiekvieno namus. Tačiau sunku suvaldyti ašaras, kai išeina kūrybingas, „užvedantis“ savo kolegas žmogus. Negaliu pamiršti vyro, kuris ne tik pats kažką lipdydavo, dėliodavo, bet mokėdavo ir kitus į šią veiklą įtraukti. Būdavo, palieku kažkokią užduotį ir žinau, kad atvažiavusi jau rasiu to žmogaus ir jo pagalbininkų sukurtus darbelius. Mes žadėjome išpildyti jo svajonę – parduoti kūrinius, o už gautus pinigėlius administracija ketino įkurti nedidelį ūkininko kampelį, kuriame gyventojai galėtų auginti vištas, triušius ar kitus naminius gyvūnėlius. Tokiu būdu siekėme žmogų labiau įgalinti, kad pamirštų savo negalią ir prastą sveikatą. Deja, to padaryti nespėjome – mirtis buvo greitesnė už mus. Labai gaila – liko neištesėtas pažadas“, – liūdesiu dalijasi užsiėmimų vadovė.
Tačiau O. Eitminavičienė viliasi, kad pavyks parduoti kūrėjų darbus, eksponuojamus parodoje, o už gautas lėšas atsiras galimybė ištesėti globotiniui duotą pažadą. „Tada būsiu atlikusi pareigą tam žmogui. O kol kas labai slegia širdį“, – priduria pašnekovė.
Močiutės pamokos
Visą gyvenimą turėjusi polinkį grožio ieškoti per meną ir kurti, moteris sako, kad postūmį plačiai kūrybinei veiklai jai padarė draugė, gyvenanti Klaipėdoje. „Ji buvo stimulas, pastūmėjęs mane į taikomosios dailės sritį. O kai pati pamėginau, procesas įsibėgėjo – šiandien savęs be šios veiklos nebegaliu įsivaizduoti. Žinoma, suprantu, kad, norint kitus mokyti, privalai pats tobulėti. Tad nepraleidžiu organizuojamų kursų, seminarų ar kitokio pobūdžio galimybės išplėsti turimas žinias“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Kurti savo pirmuosius taikomosios dailės darbelius Oksana išmoko viešėdama pas močiutę Karpatuose, guculų krašte. Tai buvo ukrainietiškais raštais siuvinėtos servetėlės iš kanvos. „Esu išmėginusi ir siuvėjos amatą – siūdavau sau drabužius, net ir paltuką esu sau pasisiuvusi. Sukūrusi šeimą ir augindama sūnus, rankdarbių neapleidau. Būdavo, suguldau vaikus, o pati iki gilios nakties „krapštau“ kokį darbelį...“, – prisimena moteris.
Pasak pašnekovės, ji pati turi sukūrusi nemažai įvairių darbų, tačiau individualios parodos nebuvo surengusi, nes savo energiją atiduoda kitiems. Asmeninė ekspozicija nėra jos tikslas. Antra vertus, individualiems darbams reikia ir laiko, kurį atima kasmet keičiamų finansavimo aprašų bei taisyklių analizė. Geriau eksponuoti darbus tų, kuriems reikia pagalbos, bei pristatyti „Deko Resto“ darbuotojų kūrybą.
Štai ir šioje parodoje akį traukia mokytojos Linos Smailytės, bendraminčių, kolegių, talentingų kūrėjų Loretos Žukauskienės, Dainoros Kuzmičienės, Vaivos Vaičiūnienės darbai. Čia galima išvysti užsiėmimo dalyvių kūrybą.
„Visi šie meniniai eksponatai yra iščiupinėti, sukurti iš meilės ir turi didelę energetinę vertę. Spalvų deriniai, sudėtingos medžiagos bei pati kūrinio idėja atskleidžia autorių individualumą ir jų lakią vaizduotę“, – pasakoja O. Eitminavičienė.
Žmogui reikia ramybės
Laikanti save ukrainiete Oksana beveik pusę amžiaus gyvena Lietuvoje. Čia baigė mokyklą, mokėsi maisto paruošimo technologijos ir maitinimo organizavimo specialybės Vilniaus prekybos technikume. Vėliau, jau būdama mama, Vilniaus universitete baigė verslo vadybos ir administravimo studijas. Įgytą patirtį naudoja dalydamasi savo žiniomis, kompetencijomis su kitais, organizuoja edukacijas bei įvairias šventes.
Bet ramų gyvenimą sujaukė nuožmus karas Ukrainoje, kur likę daug pažįstamų žmonių, artimųjų. Šeimos, auginančios vaikus, siekdamos saugumo, pasitraukė į kitas valstybes – pusbrolis rado prieglobstį Austrijoje, kiti – Lenkijoje.
„Mama kasdien pasikalba telefonu su giminėmis karo siaubiamoje Ukrainoje. Giminių gyveno ir Dnipre, ir Charkive. Likusieji savo tėvynėje mano, kad kaimuose yra saugiau, ten žmonės aria, sodina, sėja, kažką augina lysvėse. Juk gyventi reikia. Baisu žiūrėti, kaip agresorius griauna miestus, šluoja nuo žemės paviršiaus pastatus, žudo žmones. Kai karai vykdavo toli nuo Lietuvos, nebuvome tokie jautrūs. O dabar kiekvienas asmeniškai išgyvename skausmą, „gaudome“ pranešimus, sekame naujienas iš karo zonos. Jonavos bendruomenė ištiesė pagalbos ranką ukrainiečiams – ne tik priima pabėgėlių šeimas, bet ir renka labdarą, kurią gabena į kaimyninę valstybę. Toji pagalba įprasmina ir mūsų buvimą, juk nežinia kada tos pagalbos prireiks ir mums. Žmogus tokia būtybė, kuri trokšta ir tikisi, kad pagaliau ateis ramybė ir gyvenimas toliau galės tekėti savo vaga“, – šluostydama išriedėjusią ašarą, nuomone dalijasi jonaviete save vadinanti O. Eitminavičienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš „Deko Resto“ archyvo.
