Į rankas paėmus Lietuvos žemėlapį ir į bet kurią jo vietą bedus pirštu, paaiškėtų, kad tame mieste ar miestelyje, kaip ir daugelyje kitų šalies vietovių, gyvena ne vienas, o neretai net daugiau, nei dešimt gyvų ir tebekuriančių poetų. Jei tuose miestuose reikėtų ieškoti prozininkų, derėtų pasitelkti žiburį – vos vienas kitas ne didžiuosiuose miestuose gyvenantis literatas ryžtasi epiniam pasakojimui. Eiliuoti ir strofomis dėstyti mintis gali arba mano, kad gali, daugelis, o prozai reikia kai ko daugiau, nei įkvėpimo ir laisvos valios išsilieti eilėraščiais. Novelė, apsakymas ar romanas reikalauja iš autoriaus sukurti ištisą pasaulį, kuris veikia pagal rašytojo sukurtas taisykles ir yra visavertis.
Trečioji jonavietės prozininkės Eitvydės Pranevičienės novelių knyga „Tango tyloje“ – būtent prozininkės kūrybinės drąsos liudijimas. Jame randama tai, kas antikinio mąstytojo Aristotelio veikaluose buvo vadinama estetine mimeze: rašytojas kuria tokį pasakojimą, kurio įvykių iš tikrųjų, kasdienėje mūsų realybėje, nebuvo, tačiau paliekama galimybė, kad siužeto įvykiai iš esmės yra įmanomi šiame pasaulyje. Taigi „Tango tyloje“ patvirtina, kad mūsų civilizacijos, kultūros ir literatūros šaknys per ilgiau, nei du tūkstantmečius niekur nedingo ir iki šiol daro įtaką šiuolaikinei lietuvių literatūrai.
E. Pranevičienė savo naujausioje knygoje fiksuoja labai įdomų reiškinį, kuris verčia klausti: kaip gyvenimas ir fikcija, fantazija sąveikauja ir tampa vientisu meniniu tekstu? Atskiro veikalo reikalautų atsakymas į šį klausimą, tačiau šiuokart aišku, kad „Tango tyloje“ autorė suvaldo savo vaizduotę, kuri kristalizuoja įdomias gyvenimo ir literatūros atitiktis, priešpriešas bei sampynas. Tokią knygą sukurti geba žmogus, kuriam neužtenka buitinės realybės ir net tikrovės psichologizavimo.
Viena vertus, rašytoja E. Pranevičienė yra realistinio stiliaus tradicija lietuvių literatūroje besiremianti autorė. Kita vertus, „Tango tyloje“ būdinga tai, kad siužetas nuveda skaitytoją ten, kur mums įprasta tikrovė baigiasi ir veriasi gyvenimo ir mirties paslaptingumas, literatūriniame kūrinyje inicijuojantis autorės ir aliuzijų į maginį realizmą akistatą. Viena svarbiausių E. Pranevičienės knygos gijų yra bandymas įspėti gyvenimo paslaptingumo mįslę: ne suprasti ir paaiškinti, bet tik užsiminti apie tai, ko žmogiškoji būtybė atskleisti yra nepajėgi, – mūsų visų buvimo šioje Žemėje priežasties, tikslo ir prasmės. Iš šio slėpinio kyla labai stipri knygos „Tango tyloje“ stilistinė ypatybė – ankstesnėse autorės knygose mažiau ryškintas subtilumas, nutylėjimas, fabulos pauzė ir personažų charakterių niuansai.
Aptariama knyga tikrai nėra avangardinė ar šokiruojanti – tokio pobūdžio kūrinių lietuvių literatūroje pakanka ir be „Tango tyloje“. E. Pranevičienė savo novelėse vysto tam tikrą pasakojimo jaukumą, kuris sietinas su ne šaukiančia ar hipertrofuota, bet su estetinio skonio negadinančia sentimentalia pasakojimo intonacija. Mūsų literatūros klasikoje, skirtingai nei XVIII amžiaus pabaigos prancūzų, vokiečių, britų rašytinėje kūrinijoje, beveik nėra tokių prozos tekstų, kuriuose sentimentas praeičiai, žmogui, jausmui būtų įteisintas kaip nedarantis gėdos pasakotojui ir rašytojui. E. Pranevičienė imasi sunkaus vaidmens – kalbėti jausmingai, bet ne perspaustai. „Tango tyloje“ smalsus skaitytojas galėtų gretinti su Lawrence'o Sterno romanu „Sentimentali kelionė“.
Ir pagaliau, tai, kas labiausiai skiria prozos tekstą nuo eseistikos ar poezijos – pasakojimo intriga, kurią „Tango tyloje“ autorė pateikia ne agresyviai, ne brukdama skaitytojui akstiną kuo greičiau versti knygos puslapius, norint sužinoti, kuo visa tai baigsis. E. Pranevičienės knygos intriga skleidžiasi lėčiau, bet kartu ir dinamiškai. Regis, autorė puikiai supranta, kad skaityti knygą yra malonumas.
Aptariamas novelių rinkinys primena ne vien pastarųjų kelerių metų, bet ir turbūt visą žmonijos egzistavimą veikiančią tiesą: kiek mažai ir taip pat kiek daug nuo kiekvieno mūsų priklauso kiti žmonės ir pasaulis. „Tango tyloje“ – tai „žadintuvas“, grąžinantis skaitytojus prie jautrumo kitam asmeniui, prie tikėjimo stiprumu, orumu ir trapumo suvokimo. Perskaityti E. Pranevičienės naujausią knygą – tai tapti labiau žmogumi. Prozinis pasakojimas sukuriamas iš sąlygiškumo, fantazavimo poreikio, skaitytojus vienijančių pastangų suprasti save ir kitus, gebėjimo ne tik racionaliai mąstyti, bet ir jausti, ir nūdien socialinių tinklų iš mūsų kasdien atimamų tikrovės naujumo patirčių.
Ramūnas Čičelis
