Daugelis imbierą tapatina su žiema, artėjančiomis gražiomis šventėmis, kalėdiniais imbieriniais sausainiukais ar tamsių ilgų vakarų gėrimu – arbata su imbieru. O man imbieras – tai paslaptingas, keistai nenusakomo skonio, tačiau itin pamaloninantis gomurį ir žvaliai pakeliantis nuotaiką vynas.
Kadaise vieną šaltą žiemos pavakarę mūsų miesto bibliotekoje vyko puikios autorės knygos pristatymas. Po įdomaus pokalbio, ištraukų skaitymo, Nijolė, bibliotekos darbuotoja, visiems svečiams tiesė vyno taures su rudu gėrimu
- Ne, ne, - pakračiau galvą, - aš dar vairuosiu.
-Čia imbierinis vynas, be alkoholio, - tikino ji mane.
Žiūrėjau išpūtus akis ir negalėjau patikėti – vynas be alkoholio? Gurkštelėjau rudojo gėrimo ir burną nutvilkė neapsakomas aitrumas. Maloni šilumėlė užliejo kūną, o galvoj, regis, pajutau nežymią sumaištį. Nijolė žiūrėjo į mane ir šypsojosi, o man jau norėjosi skanauti vis daugiau ir daugiau aštriojo gėrimėlio. Tokia tad buvo pirmoji mano pažintis su ypatinguoju imbieriniu vynu.
Kelionės
Imbieras - tai pusantro-dviejų metrų aukščio nendrinio augalo šakniastiebis, tolimas bananinių šeimos giminaitis. Lotyniškas imbiero pavadinimas zingiber kildinamas iš arabų kalbos žodžio zindschabil - šaknis, arba iš sanskrito sringavera, kas reikštų ragai arba greičiau elnio ragai. Jis priklauso imbierinių (Zingiberaceae) šeimos daugiamečių augalų genčiai. Šiandien šio augalo žinoma apie 90 rūšių, kuriai priklauso kardamonas, ciberžolė ir kt.
Imbieras - plačiausiai naudojamas vaistinis augalas pasaulyje. Manoma, kad Venecijos pirklys Markas Polo atgabeno imbierus džiovintu pavidalu iš Pietų Azijos į Viduržemio jūros regioną ir viduramžių laikais Europoje jie tapo vienu populiariausiu prieskonių. Jau prieš 5000 metų imbieras buvo rekomenduojamas peršalus, karščiuojant. Kinų jūrininkai kramtydavo imbierą arba dėdavo jo į maistą kaip priemonę nuo jūrligės. Ši imbiero savybė dabar yra pripažinta mokslo ir imbieras įeina į vaistų nuo supimo ligos sudėtį. Graikai dievino imbierą dėl jo savybės gerinti virškinimą. Jį užsikąsdavo po sočių pietų, kad sumažintų skrandžio sunkumą. Nuo tų laikų ir kilo imbierinės duonos kepimo tradicija. Su laiku imbieras taip išpopuliarėjo Europoje, kad kuklūs graikiški imbieriniai duonos paplotėliai pavirto į prašmatnius imbierinius saldumynus - žmogeliukus, namukus ar pasakų pilis.
XIV a. Anglijoje svaras imbiero kainavo tiek pat, kiek avis. Karalius Henrikas VIII pamėgo imbierus ir rekomendavo juos kaip priemonę prieš marą. Siaučiant Europoje maro epidemijai, žmonės valgė imbierą, nešiojo specialias kaukes su imbiero gabaliukais. Gyvi liko tie, kurie epidemijos metu vienaip ar kitaip „draugavo" su imbieru. Nuo XIX a. menamas imbiero alus (Ginger ale), kuomet Anglijos smuklėse gėrimai buvo barstomi džiovintu imbieru.
LDK dokumentuose rašoma, kad Žygimanto Augusto dvaro gydytojas Piotras, paskirtas rūpintis Barboros Radvilaitės sveikata, 1549 m. kelis kartus pirko imbierų kaip virškinimą gerinančią priemonę.
Pirkliai imbierus iš Kinijos ir Indijos, per Artimuosius Rytus, Aleksandriją ir Bizantiją veždavo graikams ir romėnams. Antikos gydytojai ėmė tyrinėti imbierų gydomąsias savybes. Kadangi jūros kelias į Indiją buvo labai ilgas, nuo seno mėginta augalus aklimatizuoti arčiau Europos. Tinkamiausios vietos auginti imbierus buvo Antilų salos, tad Jamaika greitai tapo stambiu šių prieskonių augintoju. Tikrieji imbierai (Zingiber officinale) plačiai kultivuojami Japonijos, Vietnamo, Vakarų Afrikos, Argentinos, Brazilijos atogrąžose ir paatogrąžių srityse.
Visų laikų ištikimas virtuvės palydovas
Įrodyta, kad imbieras mažina cholesterolio lygį kraujyje. Mūsų protėviai nieko nežinojo apie cholesterolį, tačiau suprato reikalo esmę. Pavyzdžiui, Rusijoje nė viena bajorų užstalė neapsieidavo be imbierinių gėrimų ar užkandžių su imbieru. Imbieras naudojamas turbūt visose pasaulio virtuvėse. Indijoje gaminama net keletas rūšių miltų su džiovintu imbieru. Jo deda į sausainius, keksus, meduolius, sriubas (ypač į sriubas su bulvėmis ir pupelėmis ar žirniais), su juo ir iš jo ruošia karštus ir šaltus gėrimus, deda į visus ryžių ir daržovių patiekalus. Gaminant tradiciškus japoniškus žalios žuvies patiekalus, pavyzdžiui, suši, imbieras yra nepamainomas priedas ne vien dėl skoninių savybių, bet ir dėl žuvyje galimai esančius parazitus naikinančio poveikio.
Kinijoje imbieras ne mažiau populiarus. Iš Kinijos kilo imbierų cukruočiai - kinai cukrina šviežią imbiero šaknį, daro iš jo uogienes. Kinijoje ir kitur Pietryčių Azijoje ypatingai vertinamas imbiero džemas su apelsinų žievelėmis, vadinamas Čou-čou. Paragavus malonumas bus didesnis nei buvo įmanoma tikėtis. Rytų Europoje imbieras visada buvo nepakeičiamas giroje, miduje, bandelėse, mieliniuose pyraguose, meduoliuose. Karšto klimato šalyse, tokiose kaip Indija, gėrimai su imbieru apsaugo organizmą nuo perkaitimo. Imbieras skatina prakaitavimą, o prakaitas vėsina kūną.
Japonai apie vieną iš savo šalyje auginamų imbierų veislių sako: kas suvalgys šį augalą, tas užmirš tai, ką norėjo užmiršti.
Ypatingosios imbiero subtilybės
Imbieras turi daug naudingų savybių, bet yra ir aplinkybių, kai jo vartoti nereikėtų. Patekęs į organizmą jis labai stipriai veikia vidaus organus, ypač skrandžio ir žarnyno gleivinę, todėl turintiems opų, gastritą, dvylikapirštės žarnos susirgimų, imbiero vartoti nereikėtu, nes tai gali pabloginti padėtį. Imbieras gali padidinti kraujavimą. Pradedant nuo įprasto kraujavimo iš nosies ir baigiant hemorojumi – imbieras ne tik kad nepadeda, bet gali ir pakenkti. Tačiau jis turi šildančią savybę, todėl labai tinka peršalus, tačiau visiškai nerekomenduojamas esant aukštai temperatūrai. Vaistų, kurie mažina arterinį kraujo spaudimą, stimuliuoja širdies raumens darbą ir tų, kurie vadinasi antiaritminiai, su imbieru vartoti griežtai nerekomenduojama. Imbieras taip sustiprina šių preparatų veikimą, kad daugeliu atvejų gali sukelti perdozavimą, kas gali turėti liūdnų pasekmių. Jei žmogus vartoja vaistus, lėtinančius kraujo krešėjimą, tai jų su imbieru vartoti taip pat jokiu būdu nereikėtų, nes jis turi tokių pačių savybių ir gali įvykti perdozavimas.
Imbiero skonis aitrus ir aštrus. Aštrumą imbierui suteikia gingerolis, savo molekuline struktūra artimas čili pipirų kapsacainui ir juodųjų pipirų piperinui. Gingerolis, skirtingai nei kapsacainas ir piperinas, yra neatsparus karščiui, ir termiškai apdorojant aštrumas silpsta. Kuomet imbieras yra džiovinamas, vyksta atvirkščias efektas: gingerolio molekulės susijungia grupėmis ir džiovintas imbieras tampa dvigubai aštresnis nei šviežias. Ir nors džiovintas imbieras ir yra aštresnis nei šviežias, kaitinami gingerolio junginiai pavirsta į švelnesnį zingeroną, kuris yra tik šiek tiek aštrus ir suteikia patiekalui saldžiai kvepiantį aromatą.
Beje, net ir mes savo darže galime užsiauginti imbiero. Vasario mėn. pasodinus prekybos centruose nusipirktą šakniastiebį į vazonėlį su derlinga žeme ir laistant, laikant šiltai, apdengtą su polietileno plėvele, šis po dviejų savaičių pradeda leisti pirmuosius daigus. O po šalnų, gegužės mėn., imbierą galima pasodinti lauke, derlingoje, saulėtoje vietoje, kur neužpučia vėjai. Kasami šakniastiebiai prieš pat šalnas, kai pradeda džiūti lapai. Galima ir ant palangės auginti imbierą, kaip dekoratyvinį puošnų augalą, kurio siauri lapeliai - lyg jauni bambuko ūgliai. Žinoma, tam turi būti sudarytos visos šiam augalui tinkančios sąlygos: šiluma, drėgmė, trąši, derlinga žemė.
Kinai tikėjo, kad imbierai suteikia jėgų ir užtikrina ilgaamžiškumą. Kai kuriuose Kinijos kaimuose gyventojai iki šiol virš durų prikala imbiero, tikėdami jo apsauga nuo blogio jėgų. Imbierai ir šiais laikais naudojami magijos ritualuose. Ekvadore jie vietinių gyventojų vartojami kaip haliucinogenai. Indėnams imbieras, sumaišytas su tabaku ir įtrintas į akių vokus, padeda pamatyti miško dvasias. Naujosios Gvinėjos kalnuose gyvenančių genčių šamanai užkalba imbierų lapus, tikėdami, kad jais kūną išsitrynęs žmogus tampa gražesnis.
Išskirtinio skonio vyno pasaulis
Rytų išmintis sako: viską, ko reikia sveikatai, galime atrasti imbiere. Džiovintas tarkuotas jis yra prieskonis, pjaustytas šviežias - irgi prieskonis, marinuotas - užkandis, cukruotas - delikatesas. Kaip pagardas imbieras dažnai dedamas į kitus vynus, burbonus, kalvadosus, konjakus, džinus, romus ir net degtinę, kad jie nebūtų tokie nuobodūs. Apskritai jis puikiai jaučiasi vyndarystėje, nes nuo neatmenamų laikų iš jo gaminamas skanus imbierinis vynas.
Pirmą kartą dokumentais paminėtas imbierinis vynas datuojamas 1740 m. Tada Londono The Finsbury Distillery Company lentynose pradėjo pasirodyti žali buteliai su nauju gėrimu. Tai atsitiko per vadinamąjį „1751 m. genų aktą“. 1736 m., kai vyriausybė bandė kovoti su girtavimu ir nusikalstamumu Londone. Pagal šį įstatymo projektą visi džino ir kitų spiritinių gėrimų gamintojai turėjo įsigyti licencijuotas prekybos vietas, taip sunaikinant smulkius distiliuotojus.
Tuo metu bakalėjos pardavėjas Joseph Stone buvo didelis imbierinio vyno gerbėjas. Be to, jis turėjo didelę įtaką mieste (sakoma, kad jo brolis buvo Londono meras) ir vienas svarbiausių Finsberio klientų. Gamykla tiesiog neturėjo priežasties atmesti nedidelį Stone prašymą. Taip gimė Stone's Original Green imbiero vynas, kuris iki šiol džiugina įmantrią publiką.
XIX amžiuje imbierinio vyno pardavimai išaugo. Kažkas paskleidė gandą, kad tai puiki profilaktika nuo tuo metu paplitusios choleros. Vėliau jis buvo parduotas kaip gydomasis tonikas virškinimui gerinti, taip pat galingas afrodiziakas.
ROCHESTER Ginger imbierinis vynas (be alkoholio), Dikenso receptas – smogia kaip du įniršę buliai. Daugiau stiprumo (14% imbiero), mažiau saldumo. Dėl sudėtyje esančių imbiero sulčių ir įvairių prieskonių derinio, šio vyno poveikis prilygsta alkoholinių gėrimų, kavos ar arbatos tonizuojančiam ir nuotaiką pakeliančiam poveikiui.
Ginger Duke – tai nealkoholinis imbierinis gėrimas, skirtas ieškantiems sveikų produktų. Istorija pasakoja apie kunigaikštį, kuris paliko rūmus būdamas 27 m. ir iškeliavo į pasaulį ieškoti ambrozijos - jaunystės šaltinio, gyvenimo eliksyro ir kitų, žmonijai žinomų ir nežinomų, gėrimų. Jo atradimas – imbierinis gėrimas, kuris turi visas šias savybes ir šiandien yra pamėgtas ne tik kunigaikščio, tačiau ir daugybės žmonių visame pasaulyje.
Šalta arbata
1 porcijai reikės:
100 ml atšaldyto „Močiutės imbierinio“ gėrimo (aštraus arba saldaus, kuris labiau mėgiamas),
100 ml paruoštos juodosios arbatos,
2 arb. š. šlapio rudojo cukraus,
ledukų,
Viską išplakti kokteilinėje.
Šalta kava
1 porcijai reikės:
100 ml atšaldyto „Močiutės imbierinio“ gėrimo (aštraus arba saldaus, kuris labiau mėgiamas),
1 arb. š. su kaupu tirpios kavos,
50 ml šalto vandens,
2 arb. š. rudojo cukraus (arba 2 valg. š. „Rududu“),
ledukų.
Viską išplakti kokteilinėje.
O mes, jonaviečiai, galime didžiuotis, kad savo rajone turime imbiero vyndarį. Žemaičių tradicijas puoselėjantis “Petro kastinis” savo reikmėms kiekvieną šaltąjį sezoną pasigamina nealkoholinio imbierinio vyno, kurio ypatingas skonis maloniai nuteikia gomurį ir sušildo ne tik nuo žiemos šalčių sužvarbusį kūną, bet sielą. Eksperimentuoti mėgstantys šeimynykščiai išbandė keletą receptų, kol atrado labiausiai tinkantį ir patinkantį, ir nuo tol kiekvieną žiemos pradžią pradeda ritualiniam susikaupimui nuteikiantį virimo procesą. Norintiems paragauti išskirtinio skonio vyno, “Petro kastinis” visada mielai šliūkštelės lašelį rudojo gėrimėlio, o išlydėdamas šeimininkas savo šposais dar ir dieną praskaidrins.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
