Margomis skaromis apsidangstę medžiai kviečia pasivaikščioti po poezijos lankas, kuriose glūdi nostalgiškas gervių atsisveikinimas, meilė žmogui, o svarbiausia – ištartas žodis tampa autoriaus giluminiu jausmu. Toks tas gyvenimo dėsnis – duoti ir kažką pasiimti. Negrįžtamai. Nebeprišaukiamai. Skausmingai. Tai ir pabraidykime po mūsų rajono kūrėjų užrašytas mintis kaip audinį, vadinamą eilėraščiu.

Malonu, kad poezijos klubo „Šaltinis“ nariai, vadovaujami Kristinos Jaskūnienės, tęsia savo kūrybinę veiklą ir aktyviai atsiliepia į kvietimus pasidalyti savo sukurtomis eilėmis. Jų skaitomi eilėraščiai skambėjo Vyšnialaukio (Upninkų sen.) bendruomenės vasaros palydų šventėje, Šveicarijoje surengtoje tvirtas tradicijas turinčioje „Rudens mozaikoje“, įvairiuose kolektyvuose. O rugpjūčio mėnesį Pakruojo savivaldybės ir literatų klubo „Židinys“ paskelbtame respublikiniame  eilėraščio konkurse „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris skirtas poetui Vaidotui Spudui atminti, šių eilučių autorė tapo antros vietos laimėtoja.

Šiemet savo autorinių knygų sąrašą šeštuoju poezijos leidiniu „Po vieversių dangumi“ praturtino Upninkuose gyvenanti Ana Aleksandravičienė. Pasak autorės, tai jos vyro Alekso dovana jubiliejaus proga. „Gyvenime nesiskundžiu artimųjų dėmesiu, bet susikurti gražią pasaką sau – labai smagu. O kai ji yra dar ir gyvenimiška, sveikatos prideda.  Toji knyga nėra stebuklas, juk gyvenu „po vieversių dangumi“, o gamta įkvepia.  Mano knygos yra savotiški dienoraščiai. Kūnas sensta, o siela tai blezdingėle plazda!“ – šmaikštauja Ana.

Produktyvi eiliuotoja jau turi rankraštį ir septintam leidiniui, tad būsimos  sukakties proga tikriausiai vartysime dar vieną jos eilėraščių rinkinį. Anot autorės, „davė Kelmė motinėlė žemaitukei širdį nenuoramą, tai ir streksiu“.  Rinkinyje yra ir žemaičių tarme sukurtų eilėraščių, o knyga iliustruota pačios kūrėjos piešiniais. Gaila, kad A. Aleksandravičienė  pasitraukė iš „Šaltinio“ klubo.    

Į kūrėjų gretas įsilieja naujų talentingų žmonių. Šio puslapio rubrikoje „Nauji vardai“ kviečiame susipažinti su Kristinos J., kol kas nedrįstančios atskleisti savo pavardės, ir Jovitos Rutkauskaitės poetiniais bandymais.

Tegul rudens spalvos įkvepia geriems darbams, šiltoms mintims ir pažinčiai su jautrios sielos poezijos kūrėjais.

Irena NAGULEVIČIENĖ,

„Šaltinio“ klubo Garbės pirmininkė

---------------------------------------------------------------------

Nauji vardai  

Jovita RUTKAUSKAITĖ

CAFE DE FLORE

Rytinės meditacijos metu akis užmerkiau
Ir atgręžiau save į akinančią pietų saulę.
Nušvito akyse geltona dieviška šviesa.

Tą skaidrią laimės šviesą jau esu regėjus
Akimirkoj trumpoj su mylimais praėjusiais.
Atėjo šiltas supratimas – juose mačiau tave.

Mačiau tą gėrį, jausmą tyrą
Pirmosios meilės žvilgsny giliame,
Jaučiau aistros intensyvumą
Skriaudėjų toksiškame glėbyje.

O kiek akimirkų jau pamiršta, sapnuos ištirpę,
Kai gimėm ir užmigom užmaršties miegu.
Gyvenimai praėję muzikoj prisikelia
Lengvu ir ilgesingu džiaziniu ritmu.

TIKRA-NETIKRA NR. 2

Ar menas – kai gražu, kai ausiai malonu?
O kaip tada vadinsim tai, kas kalba tiesą,
Bet ką matyt, girdėt – nepatogu?
Išnirus iš tamsos koktu žiūrėt į šviesą.

Ir kaip apsaugot jautrią meno klientūrą,
Kai ją net nekalta tyla baugina?
Tik drąsiai kaltins veidrodį melu,
Išvydę savo veidą abejingą.

Tekste – gelmė. Užlieja muzika prasminga,
Bet atlikėjo mimika – neišraiškinga.
Atrodo pasikėlęs. Žiūrovui nuobodu...
Leist menui už save šnekėti – per kuklu.

Poezija – leidyklos šiukšlinėj, kišenėj – vėjas.
Gal pasirodė per keista? Jie ne tokios tikėjos.
Charizma – valiuta, pritraukianti gerbėjus!
Iš spausdintuvo pigūs printai liejas...

EGZISTENCINIS

Kartą kilo klausimas – ar aš laiminga?

Negaliu sakyt, kad nelaiminga.
Laiminga, kiek esi laimingas,
turėdamas saugius, šiltus namus,
Sotų pilvą ir lentyną, knygų pilną.

Aš bent jau ne mažiau laiminga,
nei prieš rytinę saulę besirąžanti katė.

Tai kodėl tada gūdžioj nakties gelmėj,
Kai skubos rūbus numetęs miestas guli,
Ir stebiu liūdnai man besišypsantį mėnulį,
Daros taip giliai, taip egzistenciškai ilgu?

Ilgu mylimo Žmogaus, kur mano širdį turi,
Bet dar ilgiau Tėvelio kosminių Namų.

Miela, kančios pripildytoji Žeme,
Nepyki, kad jaučiuos čia lyg narvely.
Pritūpus pro balkono virbus žiūriu,
Kaip paprasta be išvedžiojimų gyventi.

Tiesos ieškot paklydus Dievo valioj –
Prakeiksmas, o gal išimtinė laimė?
Įstrigusi esu tarp amžinos vienatvės
Ir nepakeliamos žmogui meilės.

Tai ne šio pasaulio ilgesys man gelia,
Gležnas kūnas bijo, kad neatlaikys –
Gal suplyš, gal išsilies upeliais,
Žemėn susigers, išnyks.

Bet godas nutraukė šypsena mėnulio,
Paukščių takas pargrąžino, kur ramu.
Širdis kužda – žemėj šioj pabuvę,
Lėksim vėl link amžinų Namų.

-----------------------------------------------------

Kristina J.

***

ten gumulas po krūtine

lyg saulės rezginy 

didžiulis spiečius bičių

sunešęs klampų limpantį

ne medų

ir dūzgiantis 

ir lipdantis

ne vaško akutes

ir jos išplinta

visais spalvotais josios viduriais

lyg rėtis košdamos

išlikusius dar syvus

iš kraujo

deguonies

iš to kas gyva

dar bus šiek tiek trumpiau

nei saulės blyksnis

nutūpęs ant jos strazdanoto veido

paliks dar vieną mažą rausvą gėlę

ir tyliai smilks 

silpnėjant iškvėpimams

iš švelniai ges

jos ašaroms ledėjant

 ***

aš neblaivi

apsvaigus tarsi kelio dulkės

nežinančios, kuria kryptim išnykt

nulijo lietūs

o tu vis dar klūpai

prie snaudžiančio akmens

nubusk ir imk

mane į saują

panešėk per žingsnį

link ąžuolo, kur glaudėmės kadais

pamirški kaip liečiau

ir ramų žvilgsnį

ištiesk pirštus

mylėdamas

paleisk

kad aš nugulčiau ant notrelės žiedo

to balto

pasidengusio pūku

ir eik tolyn

klausydamas kaip giedu

aš savo rytą

naktį be sapnų

nutilsiu greitai

vos išauš rugpjūtis

ir mano aidą tyliai pakartos

svyruoklė smilga

rytmetis per pjūtį

užkritusi žvaigždė už pakarpos

***

braukiu per save

tarsi raidę

ne vietoj padėtą kablelį

trinu vos ryškėt ima vaizdas

maskuoju rodykles į kelią

kurio nepasieks jokios svajos

joks planas negims

jokie norai

neperlips per slenkstį

į žalią

sodelį, kurio dar nerodžiau

nei tau

nei kitiems

ir save

iš ten pamažu išvarysiu

nubrauksiu dulkėta gatve

per visą save

kad sugrįžčiau

---------------------------------------------------------------

Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ

NORS IR PASENO OBELIS

Žvilgsnis nuslysta upe:

Ak, kaip žydėjo mūsų sodas,

Grožybės kiekvienam kampe,

Aušra lyg pasaka atrodė,

Kai iš naktigonės svaigios,

Pasaga žirgo žolę skynė,

Lūpos žadėjo, išbučiuos…

Ir viską laikas nulakdino.

Vasara liko, bet joje  –

Kiti žvaigždes dabar skaičiuoja.

Esu dar čia ir jau ne čia, –

Pražydus sodui, pagalvoju, –

Paseno mūsų obelis,

Šešėlį meta jau gruoblėtą,

Metai išlis, bet juk paliks

Kas buvo mudviejų mylėta.

DANGAUS SKIAUTELĖ

Neliūdėk, neliūdėk… kai alėjos

Gelsta, vėjas nešioja lapus,

Tarsi laiškus rudens, nugalėjęs

Liūdesį, pasitiksi gandrus.

Jie sugrįš, jie sugrįš į Tėvynę,

Bus pilni vėlei laimės lizdai.

Kleketuos, kleketuos naują žinią,

Sodai puošiasi meilės žiedais.

Dar pabūk, dar pabūk, mielas mano,

Tu laimingas šioj žemėj, pabūk.

Širdį juk paprastumas išgano,

Dalini jei gerumą perpus.

Neliūdėk, neliūdėk… rankos vėjo

Debesis renka, liūdesį praus.

Jei esi, jei esi tu mylėjęs,

Atsikirpsi skiautelę dangaus.

--------------------------------------------------------------------------------

Marius GLINSKAS

Į SENAMIESTĮ ATPLAUKIA VALTYS

(regėjimas)

Žydros ir geltonos plaukia valtys –

Gyvos ir užmirštos mūsų kaltės.

     Kuršių, jotvingių, šmaikščių aukštaičių

     Jos švartuojas Gedimino aikštėj.

Vos vidurdienį nuaidi dūžiai –

Skrodžia skersgatvius žili sūduviai.

     Barška ietys, skambalai, grandinės –

     Ilgaplaukę vilkmergę skandina.

Šluosto veidus miestelėnai, gaila –

Tiktų ji poron pačiam Jogailai.

     Tik po daugel amžių, daugel metų

     Dar prikels jos vėlę filomatai.

Švystelės grakšti vėlė oran –

Jau ne vilkmergė, o Barbora.

     Ir lėtai sklandys virš miesto vartų,

     Kad užtartų kenčiančią, užtartų...

Bet nebus kryžiuočių jau, pajacų,

Pajuodavo freskos kriptoj Pacų.

     O į rašmenis senų žodynų

     Daug įmaišė valtininkai vyno.

Gal tik migloje žibintui mirgant

Dar išvysim valtį. Ji – be irklo.

 

MEDINIS ANGELAS

Skiriu Artūrui N.

lietus beldžiasi liūdesio dienos

nelaimina mus net Dievas

tad angelui nors padėkokim

kad viltį atsiųstų kokią

dalinkim tą viltį kaip riekę

vaikams ir senoliams jos reikia

jei žiemą vilties pristinga

sušukim: riestainiais sninga

o tas dievdirbys keistuolis

kurs angelus glosto uoliai

išdroš stebuklus tau septynis

deja, angelai jo mediniai

išdrožt neužtenka proto

kad paukščio balsu sugiedotų

ištartų: žmogau, tu ne vienas

esi čia ir knibžda jau kiemas

medienos taip pat neužtenka

kad tau nusileistų ant rankų

šviesos širdyje reik ir meilės

ir ašaros riedančios gailiai

-----------------------------------------------------------------------

Irena NAGULEVIČIENĖ

MANO MŪZA

Einu į žiburį,

pas savo sielos Mūzą,

paliesiu lūpas, kvepiančias sakais,

per melsvas lygumas

nueisime abudu

ir po pušim rymosim kaip kadais.

Užgims melodija

iš žodžių plačios jūros,

rasotu dobilu pavirs daina...

Tai džiaugsmo posmas,

lyg dangus staiga prakiuręs,

tarsi taurė, svajonių sklidina.

Einu į žiburį,

į spindulėlį mažą –

beribis kelias liepų šlamesy.

Likai many kaip pats

tyriausias meilės lašas,

tu mano Mūza, vyturys esi.

 

TARP ŠIANDIEN IR RYTOJ

Vanduo, pajuodęs seno kiemo kūdroj,

Žaliom vienatvės ašarom apteko.

Net ir pelėda čia užmiršo ūbaut,

Apleidus šiltą kaimynystės šneką.

Nutilęs rymo velenas malūno,

Sparnai suplyšę tarsi žvejo tinklas...

Gal gyvastis galaktikoj pražuvo?

Nėra, kas gali mįslę tą įminti.

O laikmetis vis šimtmečius skaičiuoja,

Užklodamas velėną ant likimų,

Plona gija tarp šiandien ir rytojaus

Baltų lelijų puokštę kažkam skina.

---------------------------------------------------------------------

Petras ZLATKUS

***

Jausmai pasiklydo

Rugsėjo sonetuos –

Akorduos lietaus

Melancholiškai lėto.

Ir lapai nukritę

Po kojomis čeža,

Lyg auksas, lyg varis,

Lyg sapno miražas.

O muzika sklinda

Iš tolių Visatos,

Siela apžavėta –

Aš girtas kaip reta!

Ir kužda ruduo:

Aš – daina paskutinė,

Greit deivės sulauksit

Plaukais sidabriniais.

***

Rudeniniuos vėjuos

Sodo gėlės vysta,

Draikos rūko šilkas

Kiek tik užmatai.

Viskas žemėj keičias,

Tik sapne išlieka

Tas žavus pasaulis,

Kurį tu matei.

Ir lietum į stogą

Naktimis barbena,

Vaikšto palei langus –

Gal kas įsileis...

Aš užmigt norėčiau

Ant krūtinės tavo

Ir pabust, kai puošis

Obelys žiedais.

Puslapį parengė Irena BŪTĖNAITĖ