Toks paprastas, toks tradicinis rudens metas. Rūkas, skandinantis rytais Joninių slėnį, primena, kad ne už kalnų jau šalnos, tačiau ankštuose Rimkų kiemuose užtrunkanti saulutė leidžia dar pasidžiaugti šiltuoju laiku ir galbūt sulaukti netikėto stebuklo – vasaros tęsinio. Tai šen, tai ten geltonumu plyksteli prie šaligatvio priglūdusi pienė, vėjyje palinksta dobiliukas, tad išties įmanoma patikėti, kad gyvename stebuklų mieste, ne vien didelių, tokių, kaip krepšininkų pergalės, bet ir mažutėlių – staiga pražydusi pienė, voveraitės, vėl grįžtančios į palei Varnutę linguojančius senmedžius, senolio lūpose bendraminčių sambūryje nuaidėjusi daina.
Prieš keletą savaičių bibliotekoje įvykęs susitikimas nebuvo lydimas nei smuikų, nei fanfarų, tačiau paliko jaukų prisiminimą ten užėjusiųjų atmintyje. Literatūros mokslininkas ir kultūrininkas Ramūnas Čičelis jonaviečiams parodė ką tik išleistą pirmą savo eilėraščių knygą. Atskleidė ją drauge su jos leidėju ir redaktoriumi Viktoru Rudžiansku, kuris, nešykštėdamas stebuklingos literatūros analitiko išmonės, pasamprotavo, kas iš tikro yra poetinis tekstas, koks poezijos ryšys su Šv. Raštu ir filosofija, bent jau kuriam laikui nutildė diletantiškus vyptelėjimus: kodėl „Siena“, kodėl tokia plona, kodėl be iliustracijų? Juk žinome ne tik Berlyno ar Raudų sienas, bet ir Just. Marcinkevičiaus „Sieną“. Pasirodo, ne taip. Pavadinimas, pakartojantis kiek anksčiau ant bibliotekos sienų eksponuotą Ramūno nuotraukų parodą, byloja toli gražu ne paviršinę knygos koncepciją, gal net aliuziją į SIELĄ ar nušiurusią daugiabučio plokštę, ant kurios gatvės menininkai paišo savo „perliukus“. Knyga, anot kalbėjusiųjų, išties sakralinė, joje randame ne tik ilgai trukusios dievoieškos ženklus, bet ir žmogaus – dievo vardą, Kryžiaus kelyje gimstančias ir tūkstantmečius trunkančias kančios prasmės užuominas. Knyga – ir šioks toks iššūkis, ji šiek tiek hipsteriška, kai kurios eilutės, atrodo, užrašytos belaukiant lėktuvo į Berlyną ar Niujorką. Joje apstu prasminių tarpų ir minimalistinio žodžių žaismo, kurį kaip gyvenimo būdą kadaise rinkosi autoriaus bičiulis Jonas Mekas. Beje, vidinėje tekstų struktūroje tūlas skaitytojas gali pasigesti svarbiausios poezijos statybinės medžiagos – metaforų. Tačiau tai ne minusas. „Čia pati knyga – metafora, su savo prasminiais nutylėjimais ir pavadinimu“,- teigė V. Rudžianskas.
Jei vakarą vedusioji Kristina būtų ir skaitytojų paklaususi, koks eilėraštis labiausiai patiko, būčiau atsakęs, kad 21 psl. esantis atsivėrimas , kuriame žodis „ramumas“ fonetiškai priartinamas prie autoriaus vardo. Tai seniai pastebėta, bet tik dabar užrašyta…
Kitas mažas stebuklas, priartinantis mūsų mažą miestą prie didelio, neseniai Trečiojo amžiaus universiteto salėje nuaidėjusi paskaita „Romantizmo atšvaitai tarpukario Lietuvoje“. Čia pažinimo objektu pasirinkta ne literatūra, o muzika, daina. Juk daina turbūt labiausiai žadina emocijas, patriotinius jausmus ir prikelia tai, kas, atrodo, istorinėje atmintyje jau palaidota. Gražiai čia pasirodė gimnazistų ansamblis „Dobilia“, jos vadovė Inga, ne prasčiau nuskambėjo ir iš Kauno atskubėjęs, Šilainių bendruomenės centro moterų ansamblis „Slaunos su škarpetkutėm“, vadovaujamas Herminijos Vokietaitienės. Viešnios visiems priminė tarpukariu itin populiarų „Seną Kauno tango“, kitas melodijas – „Plaukia mėnulis“, dzūkišką „Skinsiu daržely rūteles“, „Nerimsta žirgas prie tvoros“, „Ant melsvo ežero bangų“, savo bendruomenės kūrėjų dainas. Čia pat atėjusieji galėjo įsižiūrėti į vestibiulyje eksponuojamas Reginos Butkevičienės mandalas, kurios dar kartą patikina, koks spalvingas ir daugiaprasmis mus supantis pasaulis, kuriame net klystantys ir klaidžiojantys gali rasti harmoniją ir vidinę laisvę. Spalva ir struktūra – tai mandalos statybinės medžiagos, kurios leidžia ir kūrėjui, ir žiūrovui pasinerti į meditacijos būseną, susilieti su Visatos begalybe.
Pagaliau trečia spalio dovana miestui – moliūgų tvirtove virtusi bibliotekos knygų terasa. Taip pat konceptuali, net itin reikšminga mūsų dienų geopolitiniame kontekste. Moliūgai su mirksinčiomis žvakutėmis, įvairiausi siaubo elementai – ar tai ne iškalbingas protestas prieš žingsnius atpažįstančias minas, meteoritais skriejančius sprogmenis, atominę grėsmę? Įdomu, kad šiemet švenčiamas helovinas visose Europos šalyse nuvilnijo itin drąsiai, spalvingai ir išradingai. Galbūt ir tai rodo, koks neatsiejamas gyvasties ryšys su nuolat trupinamu, naikinamu, bet jokiai giltinei nepasiduodančiu pasauliu.
Marius Glinskas
Viešosios bibliotekos nuotr.
Galerija iš K2: NULL
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
