Šiemet Kulva švenčia savo gyvavimo 640-ies metų sukaktį. Šiai datai paminėti seniūnija, vietos bendruomenė, kultūros centras, įsikūręs kultūros šviesuolio Abraomo Kulviečio gimtajame dvare, bei biblioteka organizuoja įvairius renginius. Šilta ir jauki šventė, skirta krašto jubiliejui paminėti, vykusi spalio 21-ąją, sulaukė didelio gyventojų susidomėjimo – tai paliudijo labai gausus būrys vietos bendruomenė narių ir svečių.
Palikimo prasmė
Kulvos bendruomenės pirmininkė Karolina Petrenčiuk-Naujokienė prisipažino: ši vietovė – tai jos gimtinė, kuriai, kurdama krašto gerovę, atiduoda visą savo širdį.
„Man šiame kaime gyventi gera. Studijuodama universitete, stengiausi garsinti Kulvos vardą, visiems primindavau, kad esu kilusi iš krašto, kuriame gimė ir mirė Abraomas Kulvietis. Visur, kur tik išvykstu, turėdama galimybę, palieku įrašą: „Aš myliu Kulvą“. O šįvakar norisi pabūti mūsų kaimo ištakose – buvusiame dvare. Galbūt pavyks įsivaizduoti, kaip XVI amžiuje čia bėgiojo ir augo garsusis kultūros puoselėtojas Abraomas Kulvietis“, – pradėdama vakarą, kalbėjo K. Petrenčiuk-Naujokienė.
Daug gerų žodžių susirinkusiesiems pasakė Kulvos parapijos klebonas Rytis Gurkšnys. Sielų ganytojas, čia tarnystę pradėjęs prieš trejus metus, pasidžiaugė žmonių nuoširdumu ir aktyvia veikla, siekiant įvairesnės ir prasmingesnės gyvenimo kasdienybės. Jis padėkojo tiems, kurie kūrė prieš 640 metų ir padėjo pamatus ateičiai.
„Tie žmonės, gyvenę prieš 640 metų, dirbo, kūrė, statė dvarus, bažnyčias, koplyčias, mokyklas, namus, įvairias įstaigas. Jų dėka šiandien turime gražią ir skaitlingą gyvenvietę. Dėkui jiems už tokį palikimą, už visa tai, ką davė. Per nuėjusius šimtmečius vyko daug karų, buvo sugriauta daugybė pastatų, bet žmogus yra veikli ir gėrio siekianti būtybė, todėl iš griuvėsių pakėlė naujus pastatus. Meldžiuosi už parapiją, prašydamas Dievo palaimos. Linkiu, kad dar labiau atvertumėte širdis tiems nuostabiems dalykams, kuriuos jums yra paruošęs Aukščiausiasis. Kurkite dar gražesnę Kulvą“, – linkėjo renginio svečias kun. R. Gurkšnys.
Įspūdinga praeitis
Renginys prasidėjo vaizdo medžiaga, kurią surinko ir susistemino Kulvos bibliotekininkė Vita Radionovienė. Daugelis nustebo, pamatę medinius namus, kur ne vienas gimė ir praleido vaikystę. Visagalis laikas pakeitė ne tik santvarkas, bet ir žmonių gyvenimo buitį – išbarstė kulviškius po visą Lietuvą ar sudarė galimybes persikraustyti į erdvesnius ir jaukesnius namus savo apylinkėje. Tarp pastarųjų yra ir seniūnijai vadovaujantis Ramūnas Gudonavičius, prisiminimuose sugrįžęs į ekrane pamatytą vaikystės lopšiu vadinamą medinę trobą, kurioje jis gimė.
Seniūnas pabrėžė, kad 2022-ieji yra įspūdingi visai seniūnijai. Mat gražias sukaktis mini ne tik Kulva, bet ir 120-ąsias metines švenčia mokykla, pavadinta Abraomo Kulviečio vardu, veiklos 70-metis sukako traukos objektu esančiai bibliotekai. „Švenčių ir renginių buvo daug. Kulva garsi savo įspūdinga praeitimi, aprėpiančia ne tik vietos, bet ir Jonavos bei visos Lietuvos istoriją. Stanislovas Rapolionis bei Martynas Mažvydas buvo Abraomo Kulviečio idėjų sekėjai. Galima teigti, kad parašyti „Katekizmą“ Martyną Mažvydą įkvėpė Kulviečio veikla. O Jonavos herbas atitinka Abraomo Kulviečio šeimos herbą. Rastume ir daugiau mūsų krašto sąsajų su Lietuva. Asmenys, gerai susipažinę su Kulvos istorija, jos praeitimi, kraštovaizdžiu, pripažįsta, kad šioji vietovė iš tikrųjų yra įspūdinga, tad pagrįstai galime ja didžiuotis. Džiaukimės, kad gyvename Kulvoje, gerbkime kaimą ir puoselėkime jį“, – kalbėjo seniūnas R. Gudonavičius.
Svarbiausia – žmogus
Iš sostinės į šventę suspėjęs atkakti Lietuvos Seimo narys Eugenijus Sabutis džiaugėsi tokia susirinkusiųjų gausa. Anot parlamentaro, tai rodo kiekvieno žmogaus meilę ir pagarbą kraštui, mininčiam garbingą sukaktį.
„Stebėdami vaizdinę medžiagą, tikriausiai visi čia esantys sužinojome daug įdomių dalykų, atkreipėme dėmesį į tai, apie ką dar nebuvome girdėję. Apie šiandienos Kulvą tikrai turime daug žinių ir galime daug ką įvertinti bei aptarti. Bet, mano nuomone, pats svarbiausias dalykas, žiūrint į praeitį, dabartį ir ateitį, yra žmonės. Kas yra miestai, kaimai, pastatai be žmonių? Tuštuma. Matydami skaičių 640, suvokiame, kad, be žmogaus indėlio į darbą, siekius, kūrybą, visus kitus pokyčius, neturėtume tos Kulvos, kuri klesti dabar, XXI amžiuje. Prie jos gyvavimo prisidėjo mūsų protėviai. Norėtųsi, kad ateityje minėtume ir dar didesnes Kulvos sukaktis. Tai pasieksime, jeigu prisidėsime savo darbais. Nesvarbu, ką dirbsime. Kaimas, gyvenvietė, miestelis išlieka tik žmogaus paprasto, kasdieninio darbo dėka“, – samprotavo svečias.
Pasak Seimo nario, kiekvienas veiksmas – nupjauta žolė, pasodintas medelis, pastatyta tvora, prižiūrėta aplinka, kiti geri darbai – yra indėlis į aplinką, kurioje gyvename.
„Dėkui už puoselėjamą kraštą, istorinių įvykių turtingą Kulvą, kurią savo įdomiais sumanymais, scenarijais ir renginiais puošia dvi moterys, entuziastingai, su gera nuotaika sugebančios sukviesti tiek daug gyventojų ir pasidžiaugti savo tėviške. Jūsų aktyvi veikla buria ir stiprina bendruomenę, kuri ir saugo Kulvą, ir ja rūpinasi. Dėkui šioms entuziastėms už gebėjimą sušildyti kiekvieno gyventojo jausmus“, – įteikdamas gėlių puokštes bendruomenės pirmininkei Karolinai ir KC vadovei Virginijai, dėkojo Seimo narys E. Sabutis.
Nuo Šabaniausko iki roko
Bendruomenės veikloje aktyviai dalyvauja medikė Janina Ragelienė. Anot V. Petrenčiuk, švenčių metu ji prabyla savo sukurtomis eilėmis, kurios skirtos Kulvai ir jos apylinkėms. Ir tą jubiliejinį vakarą p. Janina kalbėjo eilėraščiais – apie prie namo ošiantį svyruoklį beržą, ant Smičkių kalvos iškilusį obeliską A. Kulviečiui, rudenio spalvomis marguojantį dvaro parką, mokyklą, knygų šventovę – biblioteką, seniūniją, kitas įstaigas.
Savo dainomis krašto istoriją priminė Kulvos kultūros centro dainininkės, vadovaujamos meno vadovės Valerijos Degutienės. Šokių ir dainų pynę Kulvai paskyrė Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) moterų kolektyvas „Rezginėlė“, vadovaujamas Melanijos Jaskūnienės. O kai į sceną išbėgo Kauno vaikų studijos „Dema“ (vad. Daiva Ūsienė) mažieji šokėjai, puikiai pasirodę „X faktoriaus“ varžytuvėse, suskambo prieškarinės Lietuvos muzika, paskui pasivijusi nūdieną ir perėjusi į populiarųjį roko stilių. „Ne, tokio stebuklo Kulva dar nebuvo mačiusi“, – sužavėti vaikų drąsa ir talentu įspūdžiais dalijosi vakaro dalyviai.
Koncertą vainikavo Kulvos parke tradicija tapusio „Vestuvių muzikantų“ konkurso prizininko Tomo Ivanausko koncertas.
Dešimtims aktyviausių Kulvos gyventojų bei rėmėjų įteiktos Padėkos, pasakytas nuoširdus ir šiltas žodis.
Kulvos bendruomenė ir kultūros darbuotojai susirinkusiuosius vaišino ne tik šeimininkių iškeptu jubiliejiniu tortu, bet ir kvapniu kugeliu.
Eruditas, išgarsinęs kraštą
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kulva paminėta 1382 m. „Naujoje Prūsijos kronikoje“. Vėliau šį kraštą dažnai minėjo kryžiuočių žvalgai, nurodydami maršrutus į Kernavę, Vilnių bei Trakus. Apie tai, kad Kulvos apylinkės buvo tankiai ir labai seniai apgyvendintos, liudija dveji Skrebinų, Laikiškių kapinynai, Pabartonių akmens amžiaus stovykla, Mordašiškių šventvietė, senoji Smičkių gyvenvietė, kiti istoriniai paminklai.
XVI a. rašytiniai šaltiniai nurodo, kad Kulvoje būta dvaro, priklausiusio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) garsios Gedgaudų šeimos atstovams, kurie nebuvo pirmi didikai šio krašto žemėje. Tikriausiai dvaras buvo pastatytas ne plynoje vietoje, bet žmonių gyvenamosiose teritorijose. Deja, jokių duomenų apie tai nėra.
Kulvos vardą labiausiai bus išgarsinęs A. Kulvietis, vienas reikšmingiausių protestantizmo skleidėjų LDK. Archyvuose išlikęs karaliaus Žygimanto Senojo raštas, datuotas 1542 m., kuriame rašoma, kad „kažkoks lietuvis Abraomas iš Kulvos, mūsų pavaldinys, (…) traukia naujais mokslais į savo klaidą“.
Manoma, kad A. Kulvietis gimė apie 1510 metus neturtingų bajorų Adaičių, vėliau pagal to meto tradiciją, pasivadinusių Kulviečiais, šeimoje. Menką materialinę padėtį patvirtina ir 1594 m. (po A. Kulviečio mirties) surašytas dvaro inventorizacijos aktas.
„Tada dvaro pagrindiniame malksnomis dengtame pastate buvo dvi seklyčios su plačiais stiklo langais, keli tvartai, pirtis, trys klėtys, virtuvė – kepykla, klojimas, nedidelis sodelis. Akte surašyti ne tik pastatai, bet net seni ir nauji drabužiai, variniai indai, geležinis žibintas, geležinės grandinės, ratlankiai, balnai, pakinktai. Dvare buvo du darbiniai jaučiai, keturios karvės, dvylika kiaulių, keturios statinės rugių, dvi statinės grikių, penkios – avižų“ (R. Adamonis. „Mano gimtasis kraštas“).
Šeimos nepritekliai A. Kulviečiui neužkirto kelio į mokslus. Jis mokėsi Krokuvoje, o Italijos Sienos universitete gavo teisės daktaro laipsnį. Paskui žinias gilino Vitenberge, kur buvo skleidžiamos Martyno Liuterio reformatų idėjos. A. Kulvietis siekė, kad žmonės būtų išsilavinę, turėtų tvirtą pasaulėžiūrą, tad Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą ir visiškai pasidavė reformacijos vėjams. Pajutęs aukštųjų katalikybės propaguotojų nepasitenkinimą, buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją. Čia jam pavyko įsidarbinti Karaliaučiaus universitete vicerektoriumi, kunigaikščio Albrechto patarėju. 1545 m., Žygimantui Augustui tapus LDK valdovu, Abraomas sugrįžo į Lietuvą ir toliau skleidė reformacijos mintis. (Apie tai eiliuotą romaną „Abraomas Kulvietis“ sukūrė Jonavoje gyvenantis Kostas Fedaravičius.) Bet džiova palaužė kultūros puoselėtoją – 1545 m. birželio 6 d. jis iškeliavo į Anapilį. Manoma, kad šis eruditas palaidotas Smičkiuose, o jo atminimą saugo aukščiausioje rajono vietoje iškilęs obeliskas.
Irena BŪTĖNAITĖ
K. Petrenčiuk-Naujokienės nuotraukos.
Galerija iš K2: {gallery}5787{/gallery}
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
