Kasmet iškyla jausmas, kad ruduo užklumpa netikėtai. Rodos, ką tik viskas aplink žydėjo, skambėjo, oras nuo kaitros net virpėjo ir tik – šast! – ruduo su neprašyta svita atkurnėjo. Rytiniai šaltukai, voratinklių sidabrinės gijos, purškiantis šaltas lietaus dušas – ne juokais užrakina gerą nuotaiką po devyniais užraktais. Tačiau ruduo su savimi atsineša ir pačius spalvingiausius, ilgiausiai akį džiuginančius žiedus – jurginus. Jie paskutiniai šypsosi blėstančiai rudens saulei, gaivinasi vėsiomis naktimis ir iki pat šalnų nepailsta skleisti žiedą po žiedo.
Jurginas – rudens pranašas, rudens gėlė. Nors ankstyvųjų veislių žiedai pasirodo jau liepos viduryje, rugpjūtį augalų klestėjimas visu pajėgumu įsibėgėja, tačiau tikrasis žiedų šėlsmas praplyšta rugsėjį. Kitos gėlės jau būna netekę savo grožio ir brandina palikuonis, o jurginų sunkios galvos supasi rudens vėjuose, plaikstosi sodria lapų žaluma ir skatina susikaupti rimtesniam laikotarpiui. Jie tarsi tiltas veda iš lengvų nerūpestingų vasaros dienų į drėgną, kasdien vis trumpinantį dienos šviesumą laikmetį. Jurginai myli rudenį.
“Ir palinksta jurginai/ Ant tako,/ Neišlaikę/ To savojo grožio, naštos…” /R. A./
Praeities atspindžiai švenčių apeigose
Nuo seno jurginai buvo vienos iš populiariausių kaimiškų darželių gėlės. Tiesa, kurį laiką jos buvo visai nepagrįstai pamirštos ir nebent senbuvių atokiuose sodžiuose galėjai rasti juos žydinčius arba prisiminti vaikystės sentimentuose, kartu su nerūpestingų dienų vasarojimu pas senelius kaime.
„Galunamy visuomet žydėjo geltoni žieminiai jurginiukai“, - dažną rudenį su nostalgija prisimena mama. Ją, kaip ir daugelį ankstesnės kartos žmonių su vaikystės namais sieja intensyviai geltona spalva prie medinių rąstų trobos besiglaudžiančios ryškiaspalvės plunksnalapės rudbekijos. Anuomet niekas nežinojo tikslaus šių gėlių pavadinimo ir kiekvienam kieme augino du metrus siekiančius vešlius „jurginų“ guotus.
O tikrieji jurginai Lietuvoje buvo auginami itin seniai ir puošė beveik kiekvieną šeimininkių puoselėjamą darželį. Ši spalvinga gėlė dar buvo vadinama jurginė, jurginis, jeorgija. Kaip ir kitos darželio gėlės, jurginai rimuojami eilėse, apdainuojami dainose, kaip antai: „Burkuoja balandis po langu / Nusviro jurginų žiedai...“, o mamos išsiskleidusių žiedų grožio pakerėtos dukras krikštydavo Jurginomis, o sūnus Jurgiais. Ir vardadieniai abiejų vardų yra balandžio 23 dieną, per Jurgines – Jorės šventę, kai skaisti žalia spalva nudažo visą žemę ir medžius, budina gamtą iš žiemos sąstingio, o sodiečiai tuomet sodina ne tik bulves, bet ir jurginų bulveles.
Tolima istorija
Jurginų tėvynė – Centrinė Amerika, Meksikos, Gvatemalos, Kolumbijos, Peru, Kalifornijos aukštikalnės. 1800 – 2600 m aukštyje virš jūros lygio aptinkama apie 18 laukinių jurginų rūšių. Temperatūra dieną ten būna labai aukšta, o naktį nukrinta net iki -4 laipsnių. Toks temperatūrų svyravimas jurginams nepakenkia, todėl ir Lietuvoje dauguma veislių gausiausiai žydi rudenį, kai dieną dar šildo saulė, o naktys jau dvelkia šalčiu. Tėvynėje jurginai yra daugiamečiai, jų šakniagumbiai žiemoja dirvoje, o mūsų klimato sąlygomis antžeminę augalų dalį pažeidžia pirmosios šalnos. Europoje jurginai nebuvo žinomi beveik iki XIX a. Pirmasis europietis, radęs šį augalą Meksikos aukštikalnėse, buvo ispanų gydytojas, gamtininkas Franciskas Hernandesas. 1571–1577 m. jis aprašė jurginą ir padarė medžio raižinius. Antrą kartą jurginai minimi 1787 m., kai jų buvo aptikta indėnų soduose. Actekai šias gėles augino kaip maistinius augalus ir vadino „akokotli“ – vandens vamzdžiai. Dar naudojo įvairiausioms apeigoms, religinėms ceremonijoms, be abejo, ir puošybai, o kai kurių rūšių stiebus, kurie ilgesni ir labiau sumedėję, naudodavo kaip mažas pypkes. Lotyniškai jurginų gentis pavadinta švedų botaniko Andreas Dahl, XVIII a. pabaigoje keliavusio Amerikoje ir Meksikoje ir rinkusio jurginus, garbei. O Rusijoje ir Lietuvoje jurginas paplito kitu, nebe Dahlia pavadinimu, kadangi 1795 m. vokiečių mokslininkas, Berlyno botanikos sodo vadovas K. L. Vildenovas vieną iš 15 šio augalo rūšių pavadino Georgina, savo kolegos, Peterburge besidarbuojančio botaniko, akademiko J. G. Georgio garbei, kas pagal analogiją reiškia: Georgijus – Jurgis. Tad ir sulietuvinus gėlė tapo jurginu.
Šaltiniai teigia, kad Lietuvoje jurginai pirmiausiai pradėti auginti Vilniuje, garsiajame Juozapo Strumilos sode, plytėjusiame priemiestyje, už Rūdininkų vartų maždaug iki dabartinių geležinkelio bei autobusų stočių. Šio sodo publikuotas augalų katalogas rodo, kad 1818 m. čia buvo auginami 12 veislių jurginai, o po penkerių metų sode jau žydėjo 30-ies pilnavidurių įvairiaspalvių jurginų kolekcija, kuri 1845 m. išaugo netgi iki 200 pačių gražiausių ir naujausių veislių. Vilniečiai iki šių dienų nepamiršo buvusio puikaus sodo: paliko dviejų gatvių – Sodų ir Gėlių – pavadinimus jo atminimui. Paties J. Strumilos būta žymaus veikėjo įvairiose veiklose, o 1846 m. jis parašė dar ir traktatą apie jurginus.
Šias nuostabias gėles savo Ustronės dvarelyje prie Nemuno labai mėgo auginti ir rašytojas Stanislovas Moravskis, 1838 m. atsivežęs jų gumbų iš Sankt Peterburgo. Jo dėka, jurginai paplito Nemuno kilpų gyvenvietėse, kurortuose ir dar plačiau.
Močiutės pėdomis
Jurginai – tai amžinai nesenstanti klasika. Juos galime aptikti tiek savo močiučių sodeliuose, tiek ir garsiausiuose pasaulio soduose. O rudenėjant mūsų šalies botanikos sodai kviečia pasigrožėti įvairiausių formų bei spalvų šiomis gėlėmis. Birštone daugiau kaip dešimt metų rugsėjo mėnesį rengiamos jurginų šventės-parodos, kuriose dalyvauja daug jurginus puoselėjančių ir auginančių gėlininkių. Tad nevertėtų jurginus priskirti tik prie senovinių darželių augalų grupės ir manyti, kad juos renkasi vien kaimiško stiliaus gerbėjai. Selekcininkai sparčiai dirba rinkai siūlydami vis naujas veisles, tobulina ilgai nevystančius žiedus ar standžius, galingus žiedynstiebius, tinkančius tiek džiaugtis savo kieme ar žydinčius vazoje, tiek dovanoti, rišant netgi prabangias puokštes, puikiai derančias įvairioms progoms. Parenkant jurginų ir kitų gėlių derinius, įmanoma sukelti stiprų, nekasdienį įspūdį, kuo mielai pastaruoju metu naudojasi gėlių augintojai.
Jonavos kraštas taip pat gali pasigirti jurginų augintojais, kurių tvarkingose vejose spalvingais žiedais akį traukia ne tik keletas kerų, bet ir stebina savo veislių įvairove bei įspūdingomis kolekcijomis. Dalia Sadaunikaitė iš Panoterių miestelio jau 15 metų augina 300 veislių jurginų, o nuostabius žiedus kasmet krauna netgi 1000 šių gražuolių kelmų.
“Jurginų žiedus prisimenu iš vaikystės. Kaime, pas babytę, prie seno medinio namo tvoros vešėjo nuostabių jurginų eilutė. Nostalgija vaikystės vaizdiniams ir paskatino veisti šių gėlių kolekciją. Mamos kieme sodinu jurginus būtent taip, kaip juos palei tvorą augino babytė – eilėmis, o ne laukais, kaip dažniau įprasta”, – šiltais prisiminimais dalijasi Dalia.
Ir iš tiesų, dairydamasis po gėlininkės sukurtą grožį, kedendamas sunkias nulinkusias stambiažiedžių jurginų galvas ar švelniai spustelėdamas mažylius pomponinius saldainiukus, paskęsti senovės kaimo idilėje. Sklendi ilgomis žolynų eilėmis, o margaspalviai žiedai, kai kurie peraugę net žmogaus ūgį, mojuoja sveikindami savo mylimą rudenį.
Dalia yra ne tik šių ypatingų gėlių kolekcininkė, bet ir selekcininkė. Grįžusi namo į tėviškę, ji pirmiausia skuba prie savo jurginų, pakalbina juos, paglosto vėjo išpurentas galveles, o tada traukia užrašus ir kruopščiai žymisi ateinančius planus: kurių jurginų gumbų perteklių galės realizuoti, kuriuos apskritai “išleis į marčias”, kaip juokauja pati Dalia apie nieko įdomaus nežadančius gėlių kerus. Dar laukia įdomių, vertingų, Lietuvoje nespėjusių išpopuliarėti jurginų paieška iš užsienio kolekcininkų, bendravimas su jais. Tačiau didžiausias malonumas pačiam priešaky: pasižymėjus norimus žiedų graižus, gėlininkė stebės kaip noksta jų sėklelės ir pavasarį subers į žemę, kad užaugtų naujas tos pačios veislės daigas, tačiau su kitokiu, galbūt dar įspūdingesniu žiedu. Tai vadinasi mėgėjiška selekcija ir Dalia tokiu būdu yra išvedusi net 50 naujų veislių. Tokie tat nenuspėjami ir intriguojantys margaspalvių gėlių maži stebuklėliai.
Grožiui neatsispiria ir vyrai
Gėles myli ir augina ne tik moterys. Gal rečiau, bet galima sutikti šiam laikinam grožiui neabejingų ir vyrų. Paulius Valutkevičius – didelės jurginų kolekcijos mylėtojas ir puoselėtojas. Kaip pats prisimena, dar tik šešioliktus metus eidamas susižavėjo kartu gyvenančios močiutės gėlyne auginamais jurginais. Lyg tyčia po ranka papuolė nedidukė knygelė, skirta jurginų augintojams – ir Paulius neatsispyrė pagundai.
“Pirma idėja buvo patvoriais visą sodybą apsodinti jurginais. Tad turėdamas kelias močiutės auginamas veisles, ėmiau dairytis po Batėgalos apylinkes daugiau įdomybių. Tuo metu visi augino tik senovines veisles, itin gerai išsilaikančias, dideliais nulinkusiais žiedais, per vasarą užauginančius visą kelmą bulvyčių, kai tuo tarpu olandų teikiamos jurginų veislės tik tris bulveles “išspausdavo”. Tada mainų pagalba prisiauginau dėžes gumbų ir, išstudijavęs “Jurginų” knygelę, ėmiausi mėgėjiškos augalų selekcijos”, - pasakoja Paulius, vesdamas per žydintį šešių arų lauką. – Šiuo metu turiu 250 jurginų veislių, o iš viso tarpsta apie 5000 kelmų.”
Šitoks žydintis laukas – ne vienos moters svajonė. Betgi čia maloniai nustebina šeimininkaujantis jaunas vyras, ir tai nepalyginamai įdomiau ir net smalsiau. Ypatingai svarbu, kad Paulius išsaugojo mylimiausią močiutės jurginų veislę, kuri iki šiol kiekvieną rudenį džiugina nuostabiais žiedais. Lauko pakrašty auga eksperimentui skirtos – paties išvestos veislės. Troškimas įsigyti išskirtinių savybių gėlių gumbų, diskusijos su bendraminčiais iš Lietuvos bei užsienio teikia Pauliui ne tik žinių ir patirties, bet ir veda į kupiną naujų žinių selekcijos pasaulį. Man paminėjus, kad mūsų botanikos sodai gausūs šių gėlių veislių įvairove ir būtent iš ten galima papildyti turimą kolekciją, gėlininkas paprieštarauja, kad ten jau viskas išžvalgyta – naujovių nerasta. Net atvykę draugai kolekcininkai stebisi platesniu veislių asortimentu Pauliaus kieme nei botanikos soduose.
Sunku palikti visomis spalvomis besišypsantį jurginų lauką, tačiau prisimenu seną legendą, bylojančią apie šių gėlių prieraišumą žmonėms.
Prieš ledynmetį jurginai išdygę paskutinės laužavietės vietoje kaip ženklas, kad ledynmetis – ne amžinas ir kad gyvenimas bei džiaugsmas grįš į Žemę. Jurginų spėjimas išsipildė, tačiau jie visada žydi rudenėjant, tarsi savo nuostabiuose žieduose slėptų išsiskyrimo su žmonėmis liūdesį.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
