Jonaviečiai jau pažįsta fotografę Gretą Skaraitienę, ji prieš du metus Meno galerijoje pristatė parodą iš nuotraukų ciklo „Šimtas tikrų žmonių portretų“, skirto Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Tada ji sakė, kad pastebėti ir užfiksuoti tokią akimirką – užduotis ne iš lengvųjų. Portretai neturi būti statiški ar kuriems specialiai pozuojama, neturi būti dublių, priverčiančių žmogų jaustis nejaukiai. Fotografų žodžiais tariant, portretuojamųjų veidai neturi būti užkankinti. Tam reikalinga trečioji akis ir itin greita reakcija.
Autorė fotografuoti pradėjo baigusi vidurinę mokyklą, jos sprendimui įtakos turėjo piešimo mokytoja. Kai ji įstojo toliau mokytis į tuometinę Aukštesniąją technologijų mokyklą pastebėjo, kiek daug bendro turi dailė su fotografija, vien pasirenkant kompoziciją ir apšvietimą.
Pirmoji fotografės paroda buvo surengta Muzikos, teatro ir kino muziejuje Vilniuje. Taip prasidėjo ir tęsiasi kelionė po kitus Lietuvos miestus. Taip mes susipažįstame ir su naujais fotografės darbais.
Gretos Skaraitienės nuotraukas galite pamatyti jos „Facebook“ paskyroje, trumpai aprašoma fotografijose matomi žmonės. Vaizdo ir teksto simbiozė sustiprina jausmą, skaitančiajam susidaro vaizdas, lyg asmeniškai pažinotum herojų. Taip atsirado daug žmonių gerbėjų, kurie rašo žinutes ir šiandien, prašo tęsti jos pradėtą projektą ir tai labai motyvuoja fotomenininkę.
Parodoje „Saldi akimirka“ galite įsigyti autorės darbus, prie nuotraukų pastebėjau parašymą, kad parduodama ir kaina. Greta Skaraitienė savo parodą pristatė taip:
„Pastaruoju metu man labai didelis malonumas fotografuoti vyresnės kartos aktorius – norisi ilgiau su jais pabūti, pasiklausyti jų pasakojamų istorijų. Man patinka kurti savotiškas mini istorijas – nuvažiuoti pas žmogų į jo erdvę, pastebėti jo gyvenimo detales. Labai nemėgstu fotografuoti, kai viską daryti reikia greitai: įbėgi, nuspaudi mygtuką ir išbėgi. Norisi pabūti su tuo žmogumi, bent kažkiek jį pajusti. Ir šiaip tik atėjęs negali iškart žmogaus fotografuoti, norisi jį bent kažkiek prisijaukinti, kad jis tave priimtų, tavimi pasitikėtų ir atsiskleistų, būtų savimi. Tada ir nuotraukos tikresnės. Žmonės mano nuotraukose tarsi sustingę – „pagavau“ jų AKIMIRKAS ir tikras emocijas mylimoje veikloje, jaukume, tame gyvenimo saldume, kuomet jaučiama būties saldybė, laimė ir meilė. Esu portretistė ir būtent per ŽMONIŲ portretus noriu perteikti gyvenimo „Dolce vitą“ – trumpo momento grožį. Gyvenimo saldumas tai – sėkmė kartu su nesėkme, nes, juk be nesėkmių, nesuprastume, kas yra laimė! Todėl ir mano nuotraukose žmogus yra visoks: linksmas ir liūdnas, atsipalaidavęs ir susikaupęs, džiaugsmingas ir susirūpinęs, sentimentalus ir vulgarokas, jaukus ir atšiaurus...“
Trumpai atkartosiu Gretos Skaraitienės užrašus: po nuotrauka „Šamanė“. Džiazo improvizacija Sainkho Namtchylak „Vilnius Jazz“ festivalyje. S.Namtchylak išpopuliarino Tuvos ir Vidurio Azijos muziką, obertoninį gerklinį dainavimą toli už gimtinės ribų. Ją vadina nacionaline Tuvos heroje ir „žymiausia stepių moterimi“, o jos menas prilygstamas vokaliniam šamanizmui. Dėl septynias oktavas apimančio balso ir juo išgaunamų vokalinių efektų kritikai šią menininkę vadina „scenos chameleonu“ ir „tūkstančio balsų dalininke.“ Jos skleidžiamų garsų arsenalas stulbinantis – nuo operinio soprano ir dainingo niūniavimo iki paukštiško klyksmo.“
Po nuotrauka „Bučinys“ užrašas. „Pandeminis bučinys. Žinau, kad kažką tai sunervins, kažkas nusišypsos. Žinau vieną – gyvenimo nesustabdys nei karas, nei pandemija. Tfu tfu tfu.“
Kita nuotrauka „Kolegės“ ir užrašas. „Aktorės Nijolė Narmontaitė su Regina Varnaite susitikusios neslėpė džiaugsmo. Nuotrauka parduodama. Juodas medinis rėmas. 200 Eur.“ Kelis užrašus įdėsiu, kaip nuotraukas prie straipsnio.
Pati gražiausia parodos nuotrauka yra su 95-erių Ona. Raukšlės ant veido ir rankų. „Visus raginu kuo dažniau fotografuoti savo mamas, močiutes, proseneles. Apsikabinti ir ilgai nepaleisti, mylėti ir gerbti. Juk laikas taip greit bėga! Džiaukimės esama diena.“ – sako Greta Skaraitienė“.
Manau, kad tikrasis fotografės Gretos Skaraitienės kūrybos kelias atsivers dar ne šiandien, ne ryt. Parodoje „Saldi akimirka“ stebiu, kad autorės laikas po pandemijos sugrįžo į savo vietą ir nusistovėjo kasdienybė, tačiau ateitis ir nenuspėjami būsimi įvykiai gali pateikti fotografei didelių staigmenų. Jau dabar yra vienas didžiulis pokytis - karas Ukrainoje, viliuosi, kad fotografė pasuks visai kita vaga, gali būti, jai ateis toks laikas ir suvokimas, kad šamanus ir raganas, valstybės vadovus ir žvaigždes, susireikšminusius užsakovus, pakeis įamžinti įvykiai, kaip žmogaus kova su karo mašina, išlikimo akimirkos. Kaip gyvybė ir mirtis, duona ir druska, ar vanduo, kaip didžiausia gyvenimo dovana.
Paroda veikas iki rugsėjo 2d., meno galerijoje.
Eitvydė Pranevičienė
