Visais laikais buvo ir yra daugybė labdaros ir paramos fondų, prisikūrę organizacijų, bet pats veiksmingiausias būdas, kai yra galimybė duoti iš rankų į rankas.

Jonavietė Giedrė savo bute leido apsigyventi ukrainiečių šeimai: vyras, žmona ir du vaikai (vienas jų – neįgalus). Bute buvo viskas, ko reikia buičiai, išskyrus viena – dvigulei lovai trūko čiužinio.

Giedrės mama su anūkėliais leido laiką Tado Survilos kaimo turizmo sodyboje, basakojų take. Moteris su Tadu išsikalbėjo ir paklausė, gal kas iš pažįstamų turi nereikalingą čiužinį ir paaiškino, kam jo reikia.

Tadas čia pat paskambino UAB „Loniukas“ direktorei Rositai Norkevičiūtei ir, atpasakojęs situaciją, Giedrės mamai tarė: „Čiužinys bus“.

Po kelių dienų moteris sulaukė žinios iš „Loniuko“: atvažiuokite pasiimti.

– Ačiū labai geraširdžiams labdariams. Pakako bendrovei vieno skambučio, kad būtų išspręstas toks reikalingas buičiai dalykas, – dėkojo Giedrės mama ir sakė, kad ukrainiečiai taria nuoširdų ačiū „Loniuko“ kolektyvui ir džiaugiasi gavę naujutėlaitį, gražų, dailiai supakuotą gaminį.

Ir dar. Prekybos centre pagyvenęs vyras pirko sauskelnes, neprašomas dalijosi savo istorija. Pasirodo, jis namuose priglaudė ukrainiečių šeimą, jauna moteris laukėsi. Gimus kūdikėliui, šeima išsikraustė gyventi kitur.

– Perku sauskelnes, eisiu lankyti vaikučio. Juk dabar aš kaip ir senelis, – šypsojosi vyriškis.

Iš rankų – į rankas.

Monika KRISTINAITYTĖ