Gražus būrys neįgaliųjų susirinko į Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos ataskaitinę – rinkiminę konferenciją. Jau aštuonetą metų (dvi kadencijas) pirmininkės pareigose plušanti Valerija Lopetienė atsiskaitė už draugijos veiklą, akcentavo sunkokai sprendžiamas problemas.
„Teko perprasti nuolat tobulinamus įstatymus, įsiklausyti į įvairių institucijų nurodymus, išmokti kurti gražiai formuluojamus, deja, finansiškai nepavydėtinai skatinamus projektus. Pagaliau teko atnaujinti ir savo komandą, kad čia triūstų išties atsakingi, savanaudiškų tikslų neturintys žmonės, kad neprarastume paskutinės optimizmo ugnelės“,- kalbėjo ji.
Šiandien rajono draugijos sąrašuose – per 300 žmonių. Keista, kad kai kurie praveria duris tik tada, kai rengiamasi vykti į kokią nors ekskursiją, pailsėti Šventosios ar Nidos reabilitacijos centruose. Vis tiktai organizacijai gyvuoti tik renkant nario mokestį nelengva, todėl nuspręsta nuo kitų metų šį mokestį kilstelėti bent iki 5 eurų per metus. Daugoka išeikvojama ir kuro vežiojant rajono žmones į hemodializės procedūras. Maža to, iki balandžio 1 dienos neturima iš ko mokėti vairuotojui atlyginimą, nes pagal Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projektą šiam tikslui mažai skiriama pinigų. O vairuotojui reikia dirbti nuo metų pradžios, tad reikia ir viso etato. Rėmėjų šiais laikais, deja, rasti praktiškai neįmanoma. Tie, kas rodė kilnią širdį anksčiau, dabar nuščiuvo, nebepasirodo, atrodo, skęsta savo išlikimo rūpesčiuose. Galima ir toliau lenkti pirštus skaičiuojant problemas. Kas, pavyzdžiui, inicijuos komunalinių mokesčių neįgaliųjų draugijoje mažinimą, nes žiemos mėnesiais už 113 kv. metrų panaudos pagrindais nuomojamą plotą tenka mokėti po 390 eurų? Arba kas sutvirtins virš pirmininkės darbo vietos skilinėjantį lubų tinką, nors atitinkamos žinybos jau beveik prieš metus apie tai informuotos?
Padėkojusi už nuolatinę globą ir metodinę paramą Lietuvos neįgaliųjų draugijai, Neįgaliųjų reikalų departamentui, rajono Savivaldybės administracijai, pirmininkė vis dėlto išreiškė viltį, kad draugija ateityje nesuirs, išliks tvirta ir reikalinga žmonėms, tokia, kokią ją įsivaizdavo prieš 34 metus subūrusi jos pirmoji vadovė Violeta Neimontaitė. „Ačiū Tau, Violeta, už nesenkančią dvasios stiprybę, konsultacijas telefonu, mūsų veiklos paviešinimą interneto platybėse“- dėkojo V. Lopetienė. Vis dėlto perduoti pirmininkės vairą kitiems jai dar nepavyko. Kad ir kaip įtikinėjo, kad „dirbančios pensininkės“ statusą reikėtų pakeisti „energingos idealistės“ statusu, kandidatų į pirmininkės postą neatsirado. Gal kas nors ir troško 20 metų neįgaliųjų reikalams atidavusią pirmininkę pakeisti, bet... nesiryžo. „Bijome, kad nesugebėsime“,- išvydusios draugijos patalpose padėkų, diplomų bei garbės raštų „ekspoziciją“, tarsteli ne viena potenciali kandidatė į pirmininkes. Pagaliau spontanišką entuziazmą pristabdo draugijos įstatai, teigiantys, jog maža turėti neįgaliojo pažymėjimą, reikia būti ir draugijos nariu, ne vien formaliai suvokti šią misiją. Belieka tikėtis, kad kas nors iš draugijos narių rimčiau susidomės darbu su neįgaliaisiais ir ateityje panorės perimti vairą.
Konferencijai baigiantis „naują seną“ pirmininkę su rožių puokšte ir padėkos raštu rankose sveikino Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas, rajono Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Ūselienė, Socialinių paslaugų centro direktorė Valentina Demidenko, Lietuvos Seimo nario Eugenijaus Sabučio padėjėja Audronė Bagdonavičienė, kolegos, šventinę nuotaiką kūrė draugijos mišrus vokalinis ansamblis “Lietava“, praturtinęs savo repertuarą liturgine giesme ir ukrainiečių liaudies dainomis.
Marius Glinskas
