Praėjusią savaitę Jonavos viešojoje bibliotekoje surengta popietė „Skarulių Šv. Onos bažnyčia – paveldo perlas Jonavoje“. Tai dar vienas renginys, skirtas šių maldos namų 400 metų sukakčiai paminėti, kurį papildė Kraštotyros skyriuje atidaryta to paties pavadinimo dokumentų paroda. Apie bažnyčios istorinius vingius pranešimą pateikė Kauno technologijos universiteto doc. dr. Judita Puišo, savo įžvalgomis pasidalijo KTU prof. emeritas Andrejus Edvardas Ancuta, bažnyčioje esančias paveldo vertybes pristatė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios zakristijonas Regimantas Tamelis.
Bibliotekos iniciatyva
Į popietę gausiai susirinko valdžios atstovai, skaruliečiai, kraštotyrininkai, jonaviečiai, kuriems įdomi mūsų krašto praeitis.
Kaip sakė Viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, pastaruoju metu Skarulių bažnyčios vardas dažnai girdimas viešojoje erdvėje, nes šiemet minima šių maldos namų 400 metų sukaktis.
Šv. Onos bažnyčia Skaruliuose yra ne tik Jonavos, bet ir visos Lietuvos perlas. Ir garsas apie ją skamba vis garsiau, o garsiausiai jis suskambės liepos mėnesį, kai suvažiuos žmonės į didžiuosius Šventos Onos atlaidus.
„Bibliotekos lankytojams stengiamės pateikti įvairios medžiagos apie Skarulių šventovę. Neseniai Rimkuose surengėme susitikimą su skaruliečiais, žiūrėjome filmą apie Skarulių bendruomenę, o šiandien nubrauksime dulkes nuo archyvinių bylų, kuriose sukaupta medžiaga nuo XVII amžiaus. Jų yra gana daug, apie 200. Istorija saugoma Lietuvos valstybės centriniame, Lietuvos ypatingajame, Kauno vyskupijos kurijos, kituose archyvuose. Mūsų darbuotojai Regina Lukoševičienė ir Vytautas Venckūnas skyrė daug laiko reikšmingų ir itin svarbių dokumentų paieškai. Neįkainojamos vertės medžiaga padėjo surengti įdomią ekspoziciją. Informacinės tcehnologijos tapo kiekvieno iš mūsų kasdienio gyvenimo dalimi, tad turime galimybę surasti mus dominančią kraštotyrinę medžiagą. Biblioteka renka archyvinius dokumentus, saugo ir puoselėja istorinį ir kultūrinį savo krašto atminimą“, – kalbėjo S. Gajauskaitė, kviesdama pažiūrėti bibliotekos sukurtą virtualią parodą apie Skarulių bažnyčią.
Unikalus reiškinys
Maldos namai Skaruliupse yra išskirtiniai ir laikomi unikaliais. Ir ne tik dėl savo architektūrinio patrauklumo ar skulptūrų gausos. Skaruliai – išnykęs kaimas, nes gyventojai po „Azoto“ (dabar „Achema“) gamykloje kilusios avarijos buvo priversti išsikraustyti iš tėviškės, paliekant gimtuosius namus. Tačiau net ir dabar, kai kelis dešimtmečius nebegirdėti žmonių balsų, o buvusių sodybų kiemus primena tik žydintys alyvų krūmai, vieną kartą per mėnesį suskamba Skarulių bažnyčios varpas, skelbiantis aukojamas šv. Mišias. Tai tarsi stebuklas vietovėje, kur nebeliko žmonių.
Anot Savivaldybės mero pavaduotojos Birutės Gailienės, bažnyčia tėra tik pastatas. Tačiau jį šildo ir gaivina skaruliečiai, žmonės, kuriems tėviškės kampelis išliko brangus.
„Bendraudama su kitų savivaldybių kolegomis, išgirstu klausimą apie veikiančius maldos namus ir veiklią bendruomenę, kurios nariai išsibarstę po visą rajoną. Manęs klausia: ką padarėte, kad Skaruliuose., kur tiek dešimtmečių nebėra gyventojų, bažnyčia tebeveikia? Kuo ypatingi skaruliečiai, gebantys išsaugoti ir puoselėti savo šventovę? Atvirai pasakysiu: aš atsakymo neturiu. Žaviuosi žmonėmis, kuriuose slypi toji energija ir paslaptis, – sakė vicemerė. – Liepos 22, 23 ir 24 dienomis vyks daug jubiliejinių renginių, skirtų Šv. Onos bažnyčios sukakčiai paminėti. Ir žinau, kad sulauksime daug svečių iš visos Lietuvos, atvyksiančių pasižiūrėti į išskirtinį reiškinį – ištuštėjusiame kaime veikiančią bažnyčią ir čia susibėgančius Skarulių bendruomnenės narius. Jie būtinai šito paklaus. Tad pasiruoškite atsakymą, kurio ieškau ir aš pati.“
Abejonių keliantys teiginiai
Remdamiesi archyviniais dokumentais labai daug istorinės medžiagos apie Skarulius bei maldos namus pateikė popietės svečiai. Doc. dr. J. Puišo pristatė bažnyčios atsiradimo istoriją, o prof. emeritas dr. A. E. Ancuta kalbėjo 1634 ir 1716 m. Skarulių bažnyčios inventoriaus tema.
Kelis šimtmečius siekiančioje praeityje glūdi ne tik informacija, bet yra ir abejonių ar net mįslingų klausimų apie bažnyčios istorijos vingius. Anot prelegentų, tikslesnius atsakymus galėtų pateikti tik diskusijose dalyvaujančių mokslininkų teiginiai. „Išklausęs J. Puišo pasisakymo, dr. A. E. Ancuta pagarsino konkrečius klausimus, kurie jam kelia abejonių. Kalbėdamas apie Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraštį „Taurosta, pabrėžė, kad tai esąs ne mokslinis, bet publicistinis, laisvas žurnalas, todėl jame galimos interpretacijos, bet mokslininkai nukrypti nuo tiesos negali.
Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios zakristijonas R. Tamelis, pratęsdamas temą, priminė, kad Šv. Onos bažnyčios pagrindinis altorius, turintis Jeruzalės ženklą, yra pats seniausias medinis altorius Lietuvoje, pasidžiaugė, kad maldos namus puošia nemažai skulptūrų. Kalbėdamas apie vargonus, zakristijonas atkreipė dėmesį, kad originalus yra tik šio instrumento priekinė dalis, o jo vidinė pusė yra pakeista.
R. Tamelis sakė buvo nustebintas, pamatęs, kad varpais, kurie datuoti 1670 m., dar galima skambinti. „Sunku patikėti, kad tokiu senu varpu dar skambinama ir kviečiama į šv. Mišias. Tai yra vertybių vertybė“, – stebėjosi jis, paaiškindamas varpo gaudesio esmę.
Vertinga paroda
Kraštotyros skyriuje parodą „Skarulių Šv. Onos bažnyčia – paveldo perlas Lietuvoje“ pristatė „Taurostos“ žurnalo redaktorius Vytautas Venckūnas. Svarbiausias ir didžiausią vertę turintis ekspozicijos dokumentas – 1522 m. pergamentas, Skarulių bažnyčios fundacijhos aktas, kurį pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė ir transkribavo Vilniaus Universiteto doc. Mindaugas Strockis.
Parodos sumanytojas atkreipė dėmesį, kad į lietuvių kalbą pergamentas buvo išverstas tik šiemet. „Tad tie, kurie rašė apie Skarulių bažnyčią, apie Skarulius, „nusikalbėjo“ ir iškraipė faktus, nes vienas kitą atkartojo – tai liko lyg ir paskalų lygio. Apmaudu, jog tie pamąstymai kaip tikri faktai atsidūrė internete Ir kitoje viešojoje erdvėje. Labai gaila, kad to vertimo neturėjome anksčiau. Man nemalonu ir tai, kad net ir šiandienos pranešimuose buvo padaryta apmaudžių klaidų. Anksčiau Skarulių kaimas buvo vadinamas Liepininkų kaimu, per kurį tekėjo Liepaitės upelis. Manau, kad M. Strockiui išvertus šį pergamentą, savo kalboje turėtume naudoti tik lietuviškus terminus ir pavadinimus“, – sakė V. Venckūnas.
1634 m. dokumentas, kurį išvertė prof. A. E. Ancuta, „Taurostos” metraštyje parodoje pristatomas kaip pirmasis ir seniausias Skarulių maldos namų bažnytinis dokumentas. To paties profesoriaus išverstame 1716 m. dokumente paneigiami gandai apie to meto Skarulius, aiškinama, kaip klebonija atsidūrė Kunigiškiuose ir t. t.
„Lieka vienintelis klausimas: kaip atsitiko, kad pagal šį aktą bažnyčiai buvo atiduoti dvaras, žemė, kaimas su visais baudžiauninkais ir kaip atsitiko, kad Skorulskiai šį miestelį nupirko ir pastatė bažnyčią? Aišku viena – Andriejus Skorulskis buvo nesavanaudis, jį palaikė Radvila Našlaitėlis. Taip atsirado nuostabaus grožio bažnyčia. Gaila, kad į šį renginį neatvyko Kultūros paveldo atstovai“, – mintijo pranešėjas.
Šv. Onos bažnyčios sukakties metais parodą pravartu pamatyti, nes tai yra tikroji tiesa apie šventovės pradžią, vystymosi laiką iki pat šių dienų. Ekspozicijoje yra nemažai nuotraukų, archyvinių dokumentų. Tai, kaip sakė vicemerė B. Gailienė, yra „tikra kelionė per maldos namų jubiliejų“.
Irena BŪTĖNAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}5420{/gallery}
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
