Nusivilko žemė kailinius žiemos ir suskubo skverbtis saulės spinduliai vis gilyn ir gilyn, pro juodas medžių šakas, pro sudžiūvusią pernykštę žolę, suskato šildyti, gaivinti apmirusią gyvybę. Jau nekantrauja rodytis pirmieji pavasario pranašai: purkštauja baltalksniai ir lazdynai, pastarieji netgi žybteli kur ne kur raudonom ugnelėm, o žalčialunkio krūmas iš tolo suliepsnoja kaitria liepsna. Pamiškės išsipuošė žibučių mėliu, laukuose vieversiai nepailsta savo čirenimu kėlę aukštą mėlyną dangų. Ir kranklys, tas sparnuotas pavasario pranašas, suka ir suka ratus viršum medžių viršūnių, stebi savo akyla akimi ateinančius ir dusliu kranksėjimu palydi išeinančius: pavasaris jau čia.
Atbunda pelkės. Ir nors sustiprėjęs poryčio šaltukas plonyčiu stiklu vis dar aptraukia raisto paviršių, tačiau dienomis čia tiesiog tyvuliuoja vanduo. Daug vandens. Semia jis kiminų kauburėlius, švylių kupstus, o pats raibuliuoja saulės zuikučiais. Stiebiasi į viršų ajerų, švendrų, viksvų atžalos. Juodalksnyne baltus žiedelius skleidžia karčioji kartenė. Ji sumaniai reaguoja į aplinkos permainas: naktį ir drėgnu oru – prieš lietų – stiebo viršūnė su žiedais nulinksta. Ji – natūralus gamtinis rodiklis. Aplinkines palieknes, pabalius nukloja dideli, it aukso burbulai, purienų žiedai. Paraistėmis tiesiasi baltos plukių vitrinės, kur ne kur šmėsteli šalpusniai – saulės žiedeliai.
Pavasaris nudvelkia miškais. Su pirmuoju griaustiniu skleidžiasi medžių pumpurai, juodalksnis ir karklai jau net prieš lapų skleidimąsi sužydo. Čia pat nutūpusi naują giesmę traukia zylė. Jai atliepia ir kiti mažieji miško giesmininkai. Tačiau zylė itin stengiasi: skamba varpeliu ir dainuoja. Viršum medžių stiprėjančiu klegesiu garsėja gulbės, laukinės žasys, antys: skuba leistis į gimtąsias pelkes. Netruks ateiti tuoktuvinių žaidimų ir šokių metas. Ko gero pirmoj vietoj čia karaliauja gervės. Tos kukliu pilku apdaru, tačiau gracingos ir išdidžios paukštės, šlama atlasinėm plunksnom ir staiposi, plaikstosi viena prieš kitą lyg garsiausio baleto artistės. Ilgesingi klyksmai skamba meilės muzikos akordais – paukštės ieško sau poros. Ir sukasi tos poros, stypčioja ilgom kojom, plačiais sparnais vėduoja – pavasario šventė, meilės šventė. Rypaudami ir ciksėdami į tą pačią šventę skuba tilvikai, gaidukai – peštukai, virbina uodegas perkūno oželiai ir griciukai, tie maži pelkės padūkėliai.
Pelkėse dabar apstu gyvybės: prieš saulutę savo slidų kūną kaitina margoji angis, tarp kupstų vikriai nardo gyvavedys driežas. Jau ore plevena margaspalviai drugeliai. Tik pelkėse galima išvysti retuosius pelkinius ir šiaurinius perlinukus, pelkinius satyrus, ar juodmargius pelkinukus. Tik čia jie prisitaikę gyventi savo neilgą gyvenimėlį. O kai atgyja uodai ir kitokie dvisparniai vabzdžiai! Čia jų rojus, jų pasaulis. Ir tuo itin mėgaujasi ypatingoji pelkių gyventoja – saulašarė. Išskleidusi savo lipniom ašarėlėm apkibusius lapelius, ši mažoji grobuonė laukia nutūpiant aukos. Vabzdys neatsilaiko prieš tokį lipnų masalą ir tada apgaulės vartai užsiveria. Vėliau vėjui lieka tik nupūsti nuo lapo aukos liekanėles. Ir vėl viskas kartojasi iš pradžių.
Artėjant vasarai, pelkės, kaip ir visa aplinkui, keičiasi. Tarp kiminų išsibarsto smulkūs juodosios varnauogės ir apyrečio krūmokšnio durpyninio bereinio žiedeliai. Geltonai pražįsta pelkiniai vėdrynai, o švyliai aukštai iškelia savo baltas kepurėles. Visa aplink suveši, sužaliuoja miškai. Paraistėj miniatiūrines burbuolytes užaugina pelkiniai žinginiai, rausvų žiedelių lašeliais kiminų paklotę nusėja spanguolės. Pro šalį vis dažniau prakiūtina tinginys mangutas, ramų prieglobstį čia suranda briedžiai, stirnos, šernai.
Smagi pavasario diena. Garsai, kvapai, spalvos – viskas liejasi į vieną visumą ir dera, mainosi, ir nepaliaujamai žavi. Tačiau kas su šėlsmu, su trenksmu ateina, tas nepastebimai greit ir išeina: kai atlekia lakštingalos, pavasaris baigiasi.
Pumpurai – ankstyvieji pavasario vitaminai
Augalų pumpurai ir ūgliai – naudingųjų medžiagų koncentratas. Jie yra sukaupę daug fermentų, paspartinančių ir valdančių visus organizme vykstančius procesus. Turintys flavonoidų, eterinių aliejų, vitaminų ir mineralinių medžiagų, labai reikalingų mums sustiprėti po žiemos.
„Susidomėjimas pumpurų gydosiomis savybėmis dabar tik didėja, nes vis daugiau žmonių sveikatai stiprinti ar gydytis ieško alternatyvų ir atsigręžia į gamtą. Medžių ir krūmų pumpurai turi daug gyvybinės energijos ir perduoda ją žmogui“, – teigia fitoterapeutė Zita Martinaitienė. Ji priduria, kad bene pirmasis naudingąsias pumpurų savybes aprašė suomių laukinių augalų tyrinėtojas Toivas Rautavara. Šio mokslininko knyga, recenzuota žinomos žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės, išversta ir į lietuvių kalbą.
Kaip rinkti ir vartoti?
Fitoterapeutė sako, kad paprasčiausias būdas vartoti pumpurus – tiesiog nusiskinti juos brinkstančius ir sukramtyti. „Valgant žalius, neapdorotus, organizmas geriau įsisavina ląstelienoje esančias naudingąsias medžiagas. Pumpurus galima berti į salotas, sriubas, virti iš jų arbatas. Tačiau, kaip ir valgant vienus, jų nereikėtų padauginti – pakanka 5 ar 6 pumpurų, nes kaip jau minėta, tai – naudingųjų medžiagų koncentratas“, – perspėja Z.Martinaitienė.
Specialistės teigimu, pumpurų galima ir susidžiovinti ar užsišaldyti. Rinkti reikėtų miškuose, laukuose, atokiau nuo kelių esančiuose soduose. Surinkti pumpurai džiovinami namuose, sausoje, tiesioginių saulės spindulių nepasiekiančioje vietoje. Džiovintus pumpurus galima ir sumalti, o miltelius berti į kompotą, jogurtą, kefyrą, varškę. Bet kur kas geriau pumpurus šaldyti, nes tada išsaugomi juose esantys vitaminai ir mineralai. Šaldytus pumpurus tinka vartoti taip pat, kaip ir šviežius.
Pasak fitoterapeutės, su pumpurais galima pasiruošti ir spiritinio antpilo. Reikia imti šaukštą pumpurų, užpilti stikline degtinės ir laikyti 21 dieną ( nepamiršti butelį vis papurtyti ). Tada jau galima kasdien vartoti po šaukštelį, trinti skaudamus sąnarius ar kitas pažeistas vietas.
Skirtingas poveikis
Pumpurai ir ūgliai yra sukaupę nevienodą kiekį įvairių medžiagų, todėl jų poveikis skiriasi. Tuo pačiu skiriasi ir skonis – skaniausi yra liepų bei įvairių vaiskrūmių ( serbentų, agrastų ) pumpurai. Tačiau galima paskanauti ir vyšnių, obelų, drebulių, blindės, beržų pumpurų.
Beržai – populiariausi pavasario vaistai. Jų pumpurai ir lapeliai nuo seno žinomi dėl organizmo valomojo poveikio. Jie skatina šlapimo ir tulžies skyrimąsi, gydo kepenų ligas, opaligę, bronchitą, laringitą. Tokia arbata puikiai valo ir stiprina organizmą, šalina iš jo per žiemą susikaupusias druskas, naikina žarnyno parazitus. Beržo pumpurų ekstraktas apsaugo nuo plikimo, stiprina plaukus ir atgaivina galvos odą. Šio medžio pumpurų užpilai – vienas naudingiausių gamtinių energijos šaltinių.
Beržų pumpurų arbatos ypač tinka apkūnesniems, o atsargiau jas reikėtų gerti smulkaus sudėjimo, svorio atsargomis negalintiems pasigirti žmonėms. Mat stiprus antpilas gali net galvą apsukti.
Saikingai šią arbatą turėtų vartoti ir sergantieji širdies ligomis, nes ji varo lauk kalcį, kuris reikalingas normaliam širdies darbui. O itin atsargiems reikia būti esant funkciniam inkstų nepakankamumui.
Beržų preparatuose daug dervų, todėl ilgai jų nepatariama vartoti. Turint visų minėtų nesklandumų, arbatą reiktų gaminti iš mažo žiupsnelio, ir nepadauginti ją naudojant.
Juodųjų serbentų pumpurai vertinami kaip senėjimą stabdanti priemonė, nes reguliuoja hormonų pusiausvyrą, ypač gerina antinksčių veiklą. Taip pat jie stiprina nervų sistemą, stimuliuoja medžiagų apykaitą, mažina alerginių reakcijų tikimybę“,- dėsto Z.Martinaitienė.
Pušų, eglių pumpurai padeda nuo kosulio ir peršalimo ligų, nusilpus organizmui. Jų preparatai veiksmingai naikina bakterijas ir kai kurius virusus, malšina skausmą, aktyvina protinę veiklą.
Tuopų pumpurų ištrauka labai tinka skaudančiai gerklei skalauti, o spiritinio antpilo įtrynimai ir pavilgai malšina sąnarių skausmą, gydo sutrenktas vietas.
Mažalapių liepų pumpurų derėtų vartoti norintiems sumažinti jautrumą, nuo nemigos. Vartojami su dilgėlėmis, itin pagerina geležies įsisavinimą.
Lazdynų pumpurai ypač gerina venų kraujotaką, kuriems gręsia varikozė. Galima suvalgyti po 5 ar 6 pumpurus kasdien ar gerti jų arbatos.
Putinų pumpurų arbata padeda kenčiantiems nuo alergijos, alerginės astmos.
Blindžių, karklų, gluosnių pumpurai ir žiedai, vadinamieji kačiukai, yra ypatingai naudingi. Šie medžiai auga drėgnose vietose, mėgsta vandenį, todėl padeda reguliuoti vandens apykaitą mūsų organizme: plaučių gleivių, limfos tekėjimą, gydo slogas ir susijusias ligas. Ne veltui liaudies išmintis primena: „Po vandenį braido, slogas baido“.
Pumpurų arbatos
Fitoterapeutės Z.Martinaitienės žiniomis, įvairių augalų pumpurus ar ūglius galima vartoti tiek atskirai, atsižvelgiant į jų poveikį ir sveikatos problemą, tiek kaip mišinius. “Norint išvalyti iš organizmo toksinus ir šlakus, labai tiks beržų, juodųjų serbentų ir lazdynų pumpurų mišinys. Šaukštelį lygiomis dalimis sumaišytų pumpurų reikia užpilti stikline 80 laipsnių karštumo vandens, palaukti kol pritrauks ir išgurkšnoti per dieną. Šio mišinio vertėtų vartoti 14 – 21 dieną”, – dalijasi receptu žinovė. – O paprasčiausiam pavasariniam vitaminų užtaisui tiks šaukštelis įvairių savo nuožiūra pasirinktų pumpurų. Arbata ruošiama taip pat”.
Pumpurai – vertinga pavasario dovana. Vos atgijus gamtai ir stipriau pakaitinus saulei, medžiai ir krūmai skuba sprogdinti savo gyvastį. Tad ilgai delsti negalima – kam rūpi natūralūs vitaminai, pats metas keliauti į laukus ir miškus.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
Galerija iš K2: {gallery}5295{/gallery}
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
