Vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, žmonės, daugiausia moterys ir vaikai, saugodami savo gyvybes, buvo priversti palikti namus, žemę, artimus žmones ir bėgti nuo karo. Daugiausia jų plūstelėjo į Europą – Lenkiją, Vokietiją, kitas valstybes. Dešimtys tūkstančių gyventojų, tarp kurių per 10 tūkst. sudaro vaikai iki 18 m., apsistojo Lietuvoje. Dalis jų laikiną prieglobstį surado Jonavos krašte. Mūsų rajone laikinai apsigyvenę žmonės pasidalijo savo išgyventomis istorijomis.
Sūnaus šeima liko Charkove
Ruklos kaime trijų kambarių bute prisiglaudę aštuoni asmenys, kuriems pavyko pabėgti iš šiandien žiauriai niokojamo Charkovo miesto, dėkoja Aukščiausiajam, kad pavyko surasti saugią vietą. 61-erių metų Tatjana, prisimindama košmarą, patirtą tėvynėje, negali suvaldyti jaudulio ir dažnai šluostosi akis.
„Vasario 24-ąją, pasigirdus sprogimams, nesupratome, kad miestas yra bombarduojamas, pagalvojome, kad tai griaustinio garsai. Teko pulti į rūsį ir ten slėptis nuo mirties. Būdavo, parbėgu kelioms minutėms į namus, maisto pasiimu – ir vėl atgal. O mėnesio pabaigoje prasidėjo intensyvus bombardavimas, mažame rūsyje sėdėjom šešiese. Bet kartą taip driokstelėjo, kad pradėjo drebėti visa patalpa. Visą naktį šitaip sproginėjo. Tad, rytą aprimus sprogimams, persikėlėme į metro, miegojome ant grindų. Namuose auginome du šunis, tai sūnus kartu su mumis neatvyko – liko Charkove su žmona ir aštuonerių metų vaiku. O kas pasirūpins vargšais vilkšuniais, juk jie taip pat gyvi padarai? Kiekvieną dieną bendrauju telefonu su sūnumi, kasdien bėgančiu iš metro paduoti jiems sausą davinį. Taikos metu virdavome košes, o dabar tokių sąlygų nebėra. Mūsų rajone, kur gyvenome, kasdien bombarduoja, sviedinys pataikė į šalia esantį daržą, išbyrėjo namo langai. Sunku apie tai ir kalbėti“, – pasakojo ukrainietė Tatjana.
Lietuvos patrauklumas
Tame pačiame bute apsistojo ir jos bendravardė su vaikais, seserimi, mažamete anūke ir 85-erių metų senele. Iš bombarduojamo Charkovo šeima išvyko evakuaciniu traukiniu iki Lvovo, iš ten savanoriai suorganizavo kelionę iki Lenkijos. „Per sieną, pro muitinę ėjome pėsčiomis, kartu keliavo sunkiai vaikštanti močiutė, pusantrų metų anūkė, tai buvo labai sunku, bet mums padėjo ten buvę žmonės, suprato sudėtingą situaciją, kitaip močiutė nebūtų išlaikiusi tokios įtampos. Žmonės eilėje laukdavo po 18 valandų ir ilgiau. O kai jau patekome į Lenkiją, lengviau atsidusome – gavome ir atsigerti, ir pavalgyti, ir pailsėti. Visa kelionė iki Lenkijos truko daugiau kaip tris paras“, – dalijosi mintimis pusamžė ukrainietė.
Moteris sako, kad Lietuvoje turėjo pažįstamą draugę, kuri patarė rinktis būtent šią šalį, nes joje karo pabėgėliams sudaromos geros sąlygos. „Todėl pasinaudojome draugės pasiūlymu, ji susisiekė su Labdaros ir paramos fonde „Gerumo sparnai“ dirbančia Loreta ir nukreipė mus į Jonavą. Taip čia ir atsiradome. Kaip matote, apgyvendino šiame bute. Galbūt galėjome pasilikti Lenkijoje, važiuoti kur nors toliau, bet Lietuvoje mums lengviau ir todėl, kad čia daugelis supranta ir gali bendrauti rusų kalba. Be to, Lietuvoje siūlo darbą ukrainiečiams. Šis faktorius labai padrąsino – juk tikrai lengviau gyventi, kai gali pats save aprūpinti, o ne laukti labdaros iš šalies. Džiaugiuosi, kad man jau pavyko rasti darbą prekybos centre“, – tęsė pasakojimą moteris.
Neapykanta agresoriui
Ukrainietė Tatjana prisiminė, kad netrukus po to, kai pasitraukė iš namų, dvi skeveldros pramušė sieną, išdaužė langus. „Jei tuo metu su seserimi ir kitais artimaisiais būtume sėdėjusios ten, tai gal mūsų čia jau ir nebebūtų“, – liūdnai pratarė ji.
Nors naktimis ir nereikia krūpčioti nuo kaukiančių sirenų ir sprogimų, tačiau nusiraminti labai sunku – kraupūs Charkovo karo vaizdai, kuriuos pabėgėlės stebi televizoriaus ekranuose, kelia baimę, nes nežinia, kas gali atsitikti su ten pasilikusiais giminėmis ir draugais. „Galbūt pradėjusi dirbti po įtemptos darbo dienos galėsiu užmigti. O dabar tiesiog seku visus įvykius Ukrainoje. Nesvarbu, kad mes jaučiamės saugiai, tačiau mūsų širdys ir sielos liko Ukrainoje, ten, kur mūsų namai, mūsų žemė ir kiti artimieji, – sakė Tatjana.
Kita 61-erių metų karo pabėgėlė atvirai išreiškė neapykantą karą pradėjusiam Putinui: „Jeigu būčiau jaunesnė, imčiau ginklą į rankas ir eičiau kariauti. Būsiu atvira: radusi menkiausią galimybę, nušaučiau jį be mažiausio gailesčio. Širdis skauda dėl žudomų žmonių, griaunamų pastatų. Kasdien skambinu sūnui, dirbančiam savanoriu metro. Kol dar nebuvome išvykę, šaudydavo rečiau, o dabar pastoviai sprogdina, bombarduoja. Sūnus sakė, kad, skubėdamas pašerti šunų, tris kartus turėjo kristi ant žemės, saugodamasis skeveldrų. Miesto gatves tvarko komunalininkai, bet tik išvalo – ir vėl pilna šiukšlių nuo griuvėsių. Nieko nepaiso – darželius, mokyklas, ligonines, gyvenamuosius namus, privatų sektorių sprogdina. Per aštuonerius metus taip nesugriovė Donbaso ir Luhansko, kaip suniokojo Charkovą per dvi savaites. Subombardavo 60 mokyklų, įsivaizduojate? Negaili nei gimdyvių, kurios kūdikių laukiasi ligoninės rūsiuose. Su kuo tai palyginti? Tai siaubas!“ – piktinosi moteris.
Pamišėlius reikia izoliuoti
85-erių metų senolė Lidija prisipažįsta niekada negalvojusi, kad sulaukus tokio amžiaus nuo priešo teks ieškotis prieglobsčio Lietuvoje. „Ačiū visiems geriems žmonėms, kurie mums padeda, davė būstą, rūpinasi ir nepalieka nelaimėje. Iš pradžių slėpėmės metro, tačiau kasdien blogėjant padėčiai, visi nutarė pasitraukti kuo skubiau iš miesto. Charkovo priemiestyje paliko nedidelis mano namelis. Sugriovė kaimynų garažą ir šalia stovėjusį namą, katinus išvažiuodami išleidom. Nenorėjau vykti, juk esu garbaus amžiaus, sunkiai vaikštau, bet artimieji nepaliko. Anūkė davė dešimt minučių pasiruošti evakuacijai. Neįsivaizdavau, kad kelionė bus tokia sunki, nemoku žodžiais apsakyti, kažkoks košmaras. Prie Lenkijos ir Ukrainos sienos tai mane ir vežimėliu vežė, ir ant rankų vyrai nešė, ir į autobusą pirmus įleido. Visi labai padėjo. Dabar jau viskas gerai, bet vis tiek – Tėvynė yra Tėvynė, gimtasis kraštas“, – palingavo galva senolė.
Ji dar nepamiršo Antrojo pasaulinio karo baisumų, kurie užsiliko tuomet ketverių metų mergaitės galvoje. Iki šiol iškyla reginys, kai močiutė vokiečių kareiviams neatidavė karvės, tuomet maitinusios visą šeimą. „Menu, atėjo vienas aukštas išstypęs nacių karys, kitas toks storas ir norėjo atimti mūsų didžiausią turtą – karvę ir veršiuką. Močiutė pasipriešino ir neleido išsivesti galvijų. Tas buvo daugiau kaip prieš 80-imt metų. Tada moteris atgynė galvijus nuo vokiečių, o dabar atėjo kažkoks siaubūnas ir žudo žmones. Niekas negalėjo pagalvoti, kad jis atneš tokią tragediją. Tai tikras monstras, ko jis nori? Mano šeima yra mišri – žentas rusas, duktė ukrainietė. Visi sutariame, gyvename draugiškai, o šis diktatorius pradėjo tokį košmarą, – tramdydama ašaras kalbėjo senolė. – Kai prie manęs priėjo užsienio žurnalistas, atrodo, kubietis, ir paklausė, ko aš agresoriui palinkėčiau, tai taip ir pasakiau: tegul jis padvesia tam savo bunkery.“
Močiutė teigia kasnakt sapnuojanti karą. Bet tik ukrainiečių pasiryžimas ginti savo kraštą, Lidijos nuomone, įveiks žiaurųjį priešą, ir Ukraina nugalės. Tam didelę įtaką daro tvirta bei drąsi prezidento Volodymyro Zelenskio pozicija. „Gerai, kad mes jį išrinkom, jis nesislepia bunkeriuose, bet, nepaisydamas pavojų, kreipiasi į tautą, ramina žmones ir didžiuojasi jų kovingumu. Prezidentas aiškiai sako, kad mums, ukrainiečiams, nereikia karo, o agresorius kaltina mūsų tautą pradėjus žudynes ir visokiais neįmanomais dalykais. Putinas siunčia į karą jam į anūkus tinkančius rusų vaikinus, verčia juos būti patrankų mėsa. Čia, Lietuvoje, jūs nepatyrėte tokių baisumų, kai žudomi vaikai, moterys, seni žmonės. Ar dar gali būti kas žiauriau?“, – retoriškai klausė guvi močiutė ir pridūrė, kad Putinas yra pamišęs, jį reikia izoliuoti nuo viso civilizuoto pasaulio.
Mariupolis virto griuvėsiais
Iš Mariupolio suspėję pasitraukti keli ukrainiečiai padeda „Gerumo sparnų“ fonde dirbantiems savanoriams. Sergejus su žmona ir šešiais vaikais radę prieglobstį Jonavoje nerimauja dėl sugriautame mieste likusių tėvų ir tris vaikus auginančios sesers. „Kalbinome kuo greičiau bėgti iš apsupto miesto, bet jie vylėsi, kad šaudymai greit pasibaigs ir vėl bus ramus gyvenimas. Dabar nebegaliu su jais susisiekti, nebėra ryšio ir nežinau, ar jie gyvi“, – skausmu pasidalijo Sergejus, pabėgti iš karo zonos padėjęs ir trims giminaičiams.
Kartu į Lietuvą atvykusi mokytoja Julia, dalydamasi šalį ištikusia tragedija, sako mokiusi 30 vaikų, tačiau pasitraukti iš bombarduojamos teritorijos suspėjo tik devyni mokiniai. „Mariupolyje paliko mano mama, tėtis ir vienuoliktokas brolis. Dabar niekas nebeturi galimybės ištrūkti iš šio miesto, nes jis yra apsuptas, namai sugriauti, nėra nei elektros, nei vandens, tai likusieji gyventojai slepiasi rūsiuose, bet jiems niekas negali padėti. Iš bado ir troškulio miršta vaikai ir senukai. Apie tai informacijos nedaug. Rusai naudoja tokius ginklus, kurie sprogdami „nuneša“ visą daugiabutį. Nebeliko nė vienos teritorijos, kuri nebūtų sugriauta. Pirmomis karo dienomis priešas nusitaikė į maisto parduotuves, kad žmonės liktų be produktų. Į gatvę niekas negali išeiti nuo karo pradžios, nes žmonės tampa taikiniais. Negailima nė vaikų, štai išbėgo berniukas vandens atnešti – žuvo čia pat. Ukraina priešinasi, bet liko tik griuvėsiai – nebėra pastatų, kuriuos reikėtų saugoti, nebėra kur mums grįžti. Buvo labai gražus miestas, pastatai atnaujinti, mokykloje, kur aš dirbau, atliktas euro remontas. Bijau, kad neišvykę Mariupolio gyventojai besislepiantys rūsiuose, pateko į spąstus. Kaip jiems išgyventi? Sunku apie tai kalbėti. Ačiū lietuviams, suprantantiems mūsų bėdą ir tiesiantiems pagalbos ranką. Skauda širdį be savų namų, bet jau bent naktimis nekaukia oro sirenos, galime nebijoti dėl saugumo. Ačiū visiems“, – jausmingai kalbėjo Julia.
Kiekviena karo pabėgėlio istorija primena tik filmuose matytus vaizdus, liudijančius apie okupantų žiaurumą. Išgyventos siaubo dienos paliko gilius pėdsakus jų psichologijoje. Ir dabar karo pabėgėlius gąsdina kiekvienas garsesnis bumbtelėjimas, iš Ruklos karinio dalinio atskriejantys mokomųjų šaudymų garsai. Bet visi atvykusieji tiki, kad Ukraina nugalės agresorių ir jie galės sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Kaip sakė 85–erių metų Lidija, agresorius Putinas neliks nenubaustas, o šiandieniai jo veiksmai atsisuks prieš jį patį: „Visa, ką dabar daro okupantai, sugrįš jiems bumerangu. Dievas viską mato, Aukščiausiasis ras būdą, kaip nubausti monstrą, susitepusį tūkstančių žmonių krauju ir mirtimi.“
Irena BŪTĖNAITĖ
