Šių metų kovo mėnuo muzikos entuziasto Antano Kirvelevičiaus biografiją papildė dviem svarbiais įvykiais – nauju rekordu ir asmenine sukaktimi. Prieš kelias dienas jo pagaminti didžiausi metaliniai skrabalai įregistruoti agentūros „Factum“ rekordų knygoje, o instrumento autorius pripažintas rekordininku jau penktą kartą. Toks novatoriškos iniciatyvos įvertinimas – graži dovana artėjančio 80-mečio jubiliejui. Bet jubiliatas neketina sustoti – jau kuria planus ateičiai, tikėdamasis pailginti pasiekimų sąrašą.
Varginga vaikystė
Antanas gimė neramiais laikais, Antrojo pasaulinio karo metais. Sunkus pokario laikotarpis, kolektyvizacija ir nepritekliai atėmė vaikystės džiaugsmus, tačiau užgrūdino dvasią, išmokė būti darbščiu, sunkumų nebijančiu žmogumi.
Lazdijų rajone devynis vaikus auginančioje šeimoje nebuvo nei pliušinių žaislų, nei šilkų, nei kvapnių karamelių. Džiaugdavosi, jei į mokyklinį krepšį mama įdėdavo iš vakaro išvirtą bulvę, kuri pavirsdavo didžiausiu skanėstu. Keturių kilometrų atstumas iki mokyklos išvargindavo, o tuščias pilvas grodavo savo „melodijas“. Bet vaikas suprato – reikia susitaikyti su tomis aplinkybėmis, kurios yra. Tad baigęs septynias klases, nepatraukė į aukštesnius mokslus – nuėjo ganyti kolūkio karvių. Kartą per stebuklą vos netapo įsiutusio buliaus auka. Kiekvieną gautą kapeiką berniukas mesdavo į šiam reikalui skirtą dėžutę, nes labai norėjo nusipirkti laikrodį. Bet išėjo taip, kad įsigijo armoniką.
Paauglystės metais gavęs du nusenusius kolūkio arklius, džiaugėsi tokiu „turtu“. Savo rankomis pasidarė „drobynas“ (vežimą šienui vežti), kuriomis atveždavo namą statančiam tėvui žvyro, akmenų, kitokių statybinių medžiagų. Paskui laikas bėgo dirbant ūkyje kroviku.
Reikšmingas posūkis
Vaikinas šeimą sukūrė dar prieš išeidamas į kariuomenę. Šiandien tokį savo poelgį jis vadina „vėjavaikišku“. Tarnauti teko Maskvoje, kuri jam pasirodė kaip stebuklų pasaulis. Juk iki tol nieko, išskyrus kolūkio laukus, galvijus ir sunkvežimį, nebuvo matęs. „Ir čia ieškojau būdų, kaip užsidirbti pinigų, – radau bendrą kalbą su vadovybe, tai išleisdavo mane į miestą, kur statydavau rūsius, garažus, namus. Užtat iš Maskvos iki Lazdijų parvažiavau savo motociklu „IŽ-Jupiter“, – pasidžiaugė jonavietis.
Sugrįžęs į šeimą, dirbti kolūkyje nebenorėjo, nusprendė, kaip sakoma, eiti į pasaulį „laimės ieškoti“. Trejus metus, spaudžiant 50 laipsnių speigui, plušo traktorininku Krasnojarsko srities miškuose.
Grįžęs į tėviškę, pasinėrė į statybas, laisvalaikį skirdamas papildomam uždarbiui – statydavo gyvenamuosius namus. Jo rankomis suręsta, sumūryta daugiau kaip šimtas pastatų.
1977-aisiais A. Kirvelevičius su šeima atsikraustė į Jonavą – čia įsikūrė visam laikui. Ir tada, kai kasdienybė prisipildė gėrybių, kai praeityje liko finansiniai sunkumai, kai, atrodė, reikia tik džiaugtis gyvenimu, pradėjo girgždėti šeimos pamatai – 23 metus trukusi santuoka subyrėjo.
Negandos vyro nepalaužė: mieste prie Neries pasistatė išskirtinės architektūros namą, kieme paklojo grindinį, likimą susiejo su nuoširdžia ir mylinčia moterimi – sukūrė antrą šeimą. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas.
„Žinau duonos kainą, žinau, kas yra prakaitas ant kaktos, žinau, kodėl skauda nuo darbo rankos. Bet pats savo triūsu sukūriau tai, ką šiandien turiu, ir džiaugiuosi išsipildžiusiomis svajonėmis – turėti jaukią pastogę, kasdien jausti mylinčios moters buvimą šalia ir gyventi muzikos pasaulyje“, – mintijo Antanas.
Idėja virto kūnu
Išėjęs į pensiją, A. Kirvelevičius atsidavė muzikai. Prieš akis vėl iškilo vaikystės reginiai, kai lakstydamas paskui galvijus įvairias melodijas stengėsi išgauti grodamas lūpine armonikėle. O vėliau už varganus grašius nusipirko, pašnekovo žodžiais tariant, „rusišką, žviegiančią, nudėvėtą armoniką“. Antanas prisipažįsta – labai norėjęs groti, tie išgaunami muzikos garsai leisdavo užsimiršti, o monotonišką kasdienybę pripildydavo įvairių džiaugsmo spalvų. O kai kaimynas, pastebėjęs berniuko aistrą muzikai, atidavė nedidelę armonikiūkštę, trylikametis vaikis pasijuto esąs tikras muzikantas – trenkė polkas ir valsus kaimo vakaruškose.
Muzikalumą jis paveldėjo iš mamos ir tėčio, kurie buvę labai dainingi žmonės – dainuodavo vestuvėse, įvairiuose pobūviuose, juos prašydavo pagiedoti laidotuvėse. „Abu mėgo šmaikštauti, tėtis dažnai buvo kviečiamas piršliauti. Nė vienas negrojo jokiais muzikos instrumentais, užtat namuose skambėdavo abiejų dainuojamos melodijos, jie mėgdavo sakyti, kad su daina ir vargas mažesnis, ir gyvenimas smagesnis. Tai išėjęs į pensiją aš tiesiog pasinėriau į muzikos pasaulį“, – prisiminimais dalijosi muzikantas.
Dirbdamas statybininku, jis buvo kviečiamas pagroti įvairiuose jubiliejuose, vestuvėse, krikštynose, kitomis progomis. O senjoro statusas atvėrė galimybes platesnei veiklai. Susibūrus „Bočių“ kolektyvui, Antanas greit papildė muzikantų būrį. Vėliau dalyvavo Šveicarijos kultūros centro kapeloje „Varpena“, Nijolės Smolinos vadovaujamoje „Rasakiloje“, Jonavos neįgaliųjų grupėje „Jonavėlė“, jo valdomos armonikos garsai įsiliejo į Upninkų kapelą.
„Daug ko išmokau, bendraudamas su minėtų kolektyvų vadovais tiek muzikavimo, tiek sceninės kultūros srityse. Pagalvojau, kad galbūt ir aš pats jau galėčiau turėti savo muzikantų komandą? Netrukus ši mano idėja virto kūnu – veiklą pradėjo kolektyvas, kuriam davėme upeliuko „Lankesa“ pavadinimą“, – pasakojo entuziastas.
A. Kirvelevičiaus sutelkta kapela koncertavo beveik visuose Lietuvos rajonuose, jo muzika ir dainos skambėjo Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, kelis kartus televizijos laidoje „Duokim garo“. Vadovas iš savo santaupų nupirko autobusiuką, kuriuo visi važiuodavo koncertuoti.
Per daugiau kaip dešimtmetį „Lankesa“ koncertavo kelis šimtus kartų, kol koronavirusas išblaškė kapelą. „Buvome likę keli drąsūs vyrai, bet paskui prie mūsų prisijungė kelios kaunietės, tai vėl grojame ir dainuojame, norime, kad mūsų dainos padėtų užmiršti kasdienius rūpesčius ir negandas“, – teigė kolektyvo įkūrėjas.
Eksponatų gausa
A. Kirvelevičius groja įvairiais instrumentais. Jo rankų miklumui pasiduoda rusiška, vokiška diatoninė ir Peterburgo armonikos, bajanas, akordeonas, bandonija, koncertina (konstantinka), cimbolai, melodijas paįvairina lūpinė armonikėlė, kontrabosas, žvangučiai, pritvirtinti prie batų, koja mušami būgnai su lėkštėmis. Pastaraisiais metais Antanas išmoko pravirkdyti net pjūklą. Dėl gebėjimo vienu metu groti keliolika instrumentų, A. Kirvelevičiui suteiktas žmogaus-orkestro titulas. O 2011-aisiais Šiaulių rajone vykusioje tarptautinėje šventėje „Ant rubežiaus“ (prodiuseris Pranciškus Trijonis) jis tituluotas muzikantų muzikantu.
Jonaviečio namuose sukauptoje per 100 įvairių instrumentų kolekcijoje puikuojasi dešimtys armonikų, akordeonų, bajanų, kitokių klavišinių instrumentų, atkeliavusių iš Lazdijų, Amerikos, Vilniaus, Vokietijos, kitų kraštų. „Vienus dovanojo, kitus pirkau, pavyzdžiui, dvibalsę Peterburgo armoniką įsigijau Kaune, muzikos instrumentų parduotuvėje“, – gausią kolekciją pristatė jos šeimininkas.
Asmeniniame muziejuje sukaupta apie 50 dumplinių, 15 lūpinių armonikėlių, trys smuikai, tiek pat cimbolų, balalaika, citra, gitaros, sūnaus, gyvenančio Vokietijoje, padovanota koncertina ir kt. Beveik visi klavišiniai instrumentai papuošti Antano sumanytais ornamentais – taip atrodo puošniau ir didingiau. Svarbiausia – visi yra kokybiški ir grojantys.
Muzikos pasaulį papildo daugiau nei pusšimčio laikrodžių kolekcija. Tai tarsi tekančio laiko simboliai, skaičiuojantys ne tik valandas, bet ir žmogaus gyvenimo metus.
Penktas rekordas
Prieš ketverius metus jau turėjo sukaupęs devynių muzikos instrumentų orkestrą, o vienu metu jais grodamas penkias minutes pirmą kartą pateko į Lietuvos rekordų knygą. Toks pasiekimas kūrybingam muzikantui tapo paskata tobulinti ir pildyti turimą kolekciją, o jo rezultatus fiksavo agentūra „Factum“. Netrukus įregistruotą orkestrą patobulino, papildydamas dešimtu instrumentu – ir vėl rekordas! O paskui, kai primeistravo vienuoliktą priedą, „Factum“ patvirtino dar vieną jo sėkmę.
Ketvirtą kartą rekordininko titulą atnešė muzikanto sukurtas naujas instrumentas, įgavęs skambų pavadinimą „Stiklo arfa“. 14 grojančių stiklo taurių – bene vienas unikaliausių jo sumanymų.
„Pirma išbandžiau vienos taurės skambesį. Tada sumečiau: jei groja viena, tai gal galima ir visą jų komplektą surinkti? Parduotuvėje išsirinkau keliolika stiklinių taurių, iš jų suklijavau vieną oktavą, paskui – kitą. Iš viso sudėliojau 14 taurių. Pristačiau agentūrai „Factum“ ir buvau pripažintas naujo rekordo laimėtoju“, – nusijuokė pašnekovas.
Šį mėnesį rekordininku jonavietis paskelbtas penktą kartą, tai patvirtinta diplomas, kuriame rašoma: „Lietuvos rekordas. Didžiausi metaliniai skrabalai – 1,65 m aukščio, 1,25 m pločio, padaryti Antano Kirvelevičiaus.“ Sertifikatą pasirašė ir įteikė agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo direktorius Vytautas Navaitis. Šis unikalus rekordas buvo pristatytas Šiluvoje (Raseinių r.) vykusioje šventėje „Kovo 11-oji su armonika“.
Bet ties tokiu rezultatu Antanas nelinkęs sustoti – jau turi sumanymą metalinius skrabalus, iš klevo padarytus skrabalus ir stiklo arfą sujungti į vieną trijų dalių derinį ir jį pateikti agentūrai. „Neturiu muzikinio išsilavinimo, bet išmokau groti, pasigaminau nemažai instrumentų, man patinka ieškoti ir kurti tai, apie ką kiti nė nepagalvoja. Dar noriu pagaminti skrabalus iš skroblo medienos. Tai bus pirmieji Lietuvoje skrobliniai skrabalai“, – sumanymą dėstė žmogus-orkestras.
Muziejaus idėja
Senjoras norėtų, kad jo sukaupta muzikos instrumentų kolekcija būtų naudinga krašto bendruomenei. Tam reikalinga patalpa, kurioje būtų jie eksponuojami, užrašai, teikiantys informaciją apie jų istoriją.
„Kartais pagalvoju, kas bus su mano sukaupta muzikos instrumentų kolekcija, kitais eksponatais, kai aš išeisiu į Anapilį? Keliems muziejams esu padovanojęs po keletą jų. Jei sutiktų kuris nors Lietuvos muziejus priimti visus sukauptus muzikos instrumentus, foto albumus, DVD kasetes su koncertų įrašais, komplektus su laikraščių iškarpomis, padėkų raštus ar kitokias smulkmenas, atskleidžiančias mano aktyvų gyvenimą, nedvejodamas padovanočiau. Tegul eksponuoja. Kartais prisimenu posakį: „Svarbiausias tikslas, kuriam gali tarnauti menas, yra padėti žmonėms geriau suprasti ir mylėti gyvenimą“. O muzika – tai ir menas, ir atgaiva sielai“, – samprotavo žmogus-orkestras, kuris sudomino „Ryto suktinio“ vedėją Zitą Kelmickaitę, kurį laidoje „Amžius ne riba“ pristatė aktorė Larisa Kalpokaitė, kuris su kapela ar individualiai grojo laidoje „Duokim garo!“, dalyvavo „Lietuvos talentuose“, o iš nesuskaičiuojamos daugybės varžytuvių ir įvairių švenčių grįždavo su apdovanojimais.
Instrumentai, laikrodžiai, suvenyrai, padėkos, įvairaus dydžio briedžio ragai ir kitokie reliktai, sukaupti A. Kirvelevičiaus namuose, liudija aktyvų bei prasmingą žmogaus gyvenimą ir turi išliekamąją vertę. Tai galėtų būti edukacinė klasė, gal muziejus, pasakojantis ateities kartoms apie savamokslio muzikanto veiklą, kūrybą, sumanumą, darbštumą ir meno puoselėjimą.
Irena BŪTĖNAITĖ
