Jonavos kultūros centro Meno galerijoje kovo 3 d. atidaryta Ričerdo Pelecko tapybos- grafikos paroda „TIESIOG KĖDĖS“, kuri veiks visą mėnesį.
Pakalbinti parodos autoriaus atvykau tuo metu, kai jis, padedamas parodų koordinatorės Renatos Kuliešienės, ant sienų kabino savo darbus. Mačiau, kad Ričerdas nelabai nori bendrauti, bet toks mano darbas. Taigi, susirašiau klausimus ir pakviečiau menininką prie kavos puodelio.
Kada pradėjote tapyti? Koks buvo Jūsų pirmasis darbas? Kur ir kada iškeliavo Jūsų darbai?
Atsimenu save keturmetėje Panevėžio dailės mokykloje, įstrigo piešinių konkursas su svetimais vaikais, spaudžiau teptuką taip, kad metalinė dalis iširo su visais šeriais ir liko tik medinis kotas, tuomet man buvo gėda prašyti ar skolintis. Taigi teptuko kotu nutapiau grubiai drobės paviršių ir šis darbas buvo pripažintas geriausiu. Tada man buvo devyneri, skaičiau pasakas ir paveiksle pavaizdavau vieną iš veikėjų „Medkirtys eina per girią ant peties užsidėjęs kirvį“.
Kaip mano darbai ėmė keliauti? Jau mokiausi Kauno Stepo Žūko Taikomosios dailės technikume, Meninio stiklo specialybėje, kai 1986 m. į Kauno sporto halę atvyko koncertuoti pasaulio muzikos legenda – grupė „Modern Talking“. Daug dailininkų dalyvavo ten surengtoje parodoje, bet Dieteris Bohlenas po koncerto nuėjo tiesiai prie mano paveikslo nupiešto anglimi, bedė pirštu ir nupirko. Apsaugininkai jį išėmė iš medinių rėmų ir suvyniojo. Tai buvo mano pirmas darbas, kuris iškeliavo į Vokietiją.
„Art & All Dekoracje“galerijoja Varšuvoje rengė parodas studentams iš įvairių šalių, skirtingų menų technikumų, studijų ir akademijų. Kiekvienais metais kviesdavo dalyvauti ir Stepo Žūko technikumo moksleivius. Ten atsidūrė mano darbai iš stiklo: „Torsas“, „Senas akordeonas“, įvairios kompozicijos su rankomis. Jas žmonės pirko, taip prasidėjo mano darbų kelionė po Lenkiją ir Vokietiją.
Kuomet 1989 -1997 m. studijavau Vilniaus dailės akademijos Kauno filiale, kasmet dėstytojai atrinkdavo studentų stiklo ir vitražo darbus į parodas Vilniaus stiklo studijoje, o su ja mano darbai būdavo išvežami į Vokietiją, JAV, Australiją ir toliau.
Pasaulio galerijų kolekcininkai prašydavo parašą užpurkšti smėliasrove, jo nebūvimas buvo vertinamas kaip rimtas techninis trūkumas ir autoriaus nebranda.
Skaudžiausias nutikimas įvyko man baigiant studijas, tada gyvenau studentų barake, kaip čia pasakius, tai maždaug ta vieta, kur dabar yra KK Menų akademijos „Pelėdų kalno galerija“. Ten buvo dailininkų kiemas „Meksika“, tai lyg mažasis Monmarto kvartalas Kaune jau šimtmetį garsėjantis kaip menininkų meka. Studentai ten parduodavo savo darbus, bet vieną dieną, dėl netvarkingos elektros izoliacijos, jis sudegė iki pamatų. Ugnis nusinešė maždaug 500 mano darbų: tapytų paveikslų, šviesaus stiklo, plastiko, įvairių tematikų vitražų. Praradau bendrabutį, bet kartu ir mano jaunystės pačius geriausius darbus.
Ar Jums svarbi žmonių tarpusavio santykių tema? Meilės tema? Jūsų darbų kūrimo vieta?
Stebėkite mano darbus. Ką pamatėte? Ką pajutote? Žmonių tarpusavio santykis visada parodos lankytojui ateina iš pasąmonės, meilės tema arba yra arba ne, kiekvienas tai jaučia pagal save. Juk nepiešiu atviručių su širdelėmis, o kėdes. Pavyzdžiui, ką jaučiate žiūrėdama į paveikslą, kėdė su gile? Stengiuosi ,kad kompozicija sugroja formate emociškai. Vis klausiu savęs, taip tinka ar netinka? Visa plastika yra formose. Jei paimsime Ešerio filmą apie žmones, kurie gyvena šalia, bet jie niekada nesusitinka, viena laiptinė užlipti, kita nulipti. Tai tik du parodyti dalykai filme, kurie niekada neturėtų būti painiojami. O ką tai pasako? Kokios žmogaus mąstymo linijos yra skirtingos.
Viename iš mano paveikslų yra oranžinis kvadratas, tai mano darbų kūrimo erdvė: kambarys, namas, langas ar stalas studijoje. Aš esu tiesmukas, drąsus ir visuomet atviras, kaip ir mano darbai. Šiandien mano dėmesio objektas yra kėdė – tūris, erdvė, struktūra. Aš nuolat žaidžiu su jomis, surenku ir surikiuoju, išmėtau. Taip pabrėždamas, kaip viskas aplinkui yra laikina. Ir tuo pačiu atkreipiu dėmesį į tai, koks tobulas mechanizmas yra mūsų pasaulis ir mes patys.
Kėdės yra ryšiui tarp moterų, tarp vyro ir moters, tarp žmogaus ir gamtos, paties ryšiui su savimi. Puikiai sudėliotos kėdės veikia mūsų pasąmonę, tačiau nors vieną iš jų pašalinus, viskas imtų byrėti.
Papasakokite, kaip nusakytumėte savo darbų techniką ir problematiką? Kas Jums, kaip meno pasaulio atstovui yra svarbiausia šiandien? Papasakokite apie naujausius savo darbus?
Dabar aš gyvenu Panevėžio pašonėje, turiu savo nuosavą studiją. Gyvendamas Vilniuje pastebėjau, kad žmogus eidamas pro mano automobilį stovintį kamštyje nueina toliau, nei aš pajudu. Arba suki valandą ratą ieškodamas vietos, kur pasistatyti nakčiai savo susisiekimo priemonę. Parduotuvės didžiulės, prisikrauni vežimėlį reikalingų ir nereikalingų produktų, nes būni alkanas, piktas ar nusiminęs.
Mane miesto gyvenimas žudė, ištaškydavau kūrybines mintis. Nors daug laiko negalėjau perlipti per save ir išvykti, kol supratau, kad daugiau nebegaliu leisti laiko bergždžiai ir išvykau į Panevėžio rajoną.
Studijoje, kambario centre yra didžiulis darbastalis, gal kiek arčiau virtuvės (čia juokauju). Aš apie jį galiu apeiti iš visų pusių. Darbe turi būti gera koncentracija, nes darau miniatiūras su plona plunksna. Kai užklupo Covido pandemija, teko apsistoti ties dviem spalvom – balta ir juoda, na gal dar 50 pilkų atspalvių. Karantinas uždarė vieną namuose, negalima buvo vykti į miestą, pajamų nebuvo, man kaip laisvam menininkui buvo sunkus metas.
Maketuodamas savo parodos plakatą pirmasis iš menininkų uždėjau Ukrainos vėliavėlę, tada data buvo vasario 22 d. Svarbiausia šiandien yra neramus laikas, kaip baigsis karas Ukrainoje? Ar rusai puls Lietuvą? Bet juk italai gyvenantys šalia Vezuvijaus, kur keliai, nurodyti kaip evakuacijos, veda į niekur, vis tiek lieka savo šalyje gyventi ir mirti. Aktyvus vulkanas pajėgus išsiveržti tokiu pat galingumu, kaip ir 79 metais prieš Kristų, kai buvo sunaikinta Pompėja. Situacija šiandien labai panaši, vyksta žemės drebėjimai sukelti karo technikos ir niekas nėra apsaugotas nuo jo padarinių.
Naujausias mano darbas yra „Orkestras su pianino juodais klavišais“. Pianinai gaminami su baltais ir juodais klavišais, mano paveiksle visi klavišai juodi. Tai turbūt vienintelis pianinas pasaulyje su juodais klavišais.
Ačiū už pokalbį.
Trumpai apie Ričardo Palecko (1996 g.m.) parodą Jonavoje. Ričardas Paleckas – kūrėjas, menininkas, tapytojas- grafikas. Pagrindinė parodos „veikėja“- kėdė. Ji atranda žmones, sąlyčio taškus ir kažką pasakoja. Kokia ji svarbi žmogaus gyvenime ir kokią teikia energetiką aplinkai? Nuspręskite aplankę parodą patys. Man patiko paveikslas su kėde grojančia smuiku kabyklai. Vyro, grojančio juodais klavišais, veidas man pasirodė liūdnas.
Eitvydė Pranevičienė
Galerija iš K2: {gallery}5209{/gallery}
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
