VASARIO 2-ji - Pasaulinė pelkių diena. 1971 m. Irane buvo pasirašyta Ramsaro konvencija, kurios tikslas – išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes, svarbias pasaulio klimatui, ekosistemos ekologijai, žmogaus ir gamtos harmonijos, balanso santykiui. Džiugu, kad Lietuva 1993 m. taip pat prisijungė prie šios konvencijos, įtraukdama didžiausius mūsų šlapžemių kompleksus: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtinius rezervatus, Žuvinto biosferos rezervatą, Nemuno deltos regioninį parką, Girutiškio pelkę, bei Adutiškio – Svylos – Birvėtos šlapžemių kompleksą.
Žemės podukra
Pelkė pirmiausia yra drėgno dirvožemio rūšis. O drėgnas dirvožemis, kaip žinia, yra toks, kur vanduo didžiąją metų dalį būna prie pat jo paviršiaus arba net jį apsėmęs. Dar kitaip galima būtų pasakyti, jog tai gyvybingos sausumos ekosistemos nuolat įmirkusiuose ir drėgmę mėgstančiais augalais apaugusiuose plotuose, kuriuose ištisai vyksta durpėdara (durpių kaupimasis). Pelkėms priskiriami plotai, kuriuose durpių klodas storesnis kaip 30 cm.
Pelkės – vienos iš vertingiausių ir pažeidžiamiausių buveinių, riba tarp sausumos ir vandens, itin svarbi augalijai ir gyvūnijai. Seniau tokia Žemės forma buvo priskiriama prie nenaudingųjų, trukdančių įvairiai žmogaus ūkinei veiklai. Todėl ilgą laiką pelkės buvo intensyviai sausinamos, siekiant gautus našius plotus išnaudoti žemės ūkio reikmėms, miškininkystės poreikiams, durpių kasybai, ar netgi miestų ir infrastruktūros plėtrai. Keletą dešimtmečių drastiškai kenkdamas gamtai, žmogus nė nesusimąstė, kokios pasekmės laukia tikrųjų jos gyventojų – augalų ir gyvūnų. Tiesa, vienos rūšys kiek įmanoma prisitaikė, tačiau kitos išnyko kartu su dingusiais natūraliais upeliais ir miško, bei pievų šlapynėmis. Tačiau dabar, plečiantis žmogaus sąmonei, vartotojišką požiūrį pakeitė aplinkosauginis, rekreacinis, estetinis, tad imtasi globoti pelkes - Žemės podukrą. Ir ne tik globoti, bet taipogi šviesti visuomenę pritraukiant ją prie to, kas nuolat buvo laikoma mįslinga bei atgrasu. Šiandien žmogus gali miške netikėtai aptikęs raistelį ne tik nusistebėti jo išskirtinėmis savybėmis, bet netgi susipažinti su saugomų teritorijų unikalumu. Gamtininkai pelkėse įrengia medinius lieptelius, kad nesušlapus kojų ir neišbraidžius saugomo biotopo būtų galima stebėti tamsius, gilius raistus, ežerėlius, šimtametes neūžaugas pušaites, retuosius augalus, bei paukščius. Vaizdinga panorama atsiveria iš pažintiniuose takuose įrengtų apžvalgos bokštų. O ta ramybė ir tyla tokia magiška, kokios dažnai mums pritrūksta šiame visa ko pertekliaus gyvenime. Štai ką rašo pelkių tyrinėtojai pabuvoję Vakarų Sibiro tundrų platybėse: „Beribėje žaliojoje pelkių tyloje pasijunti smiltele okeane. Junti, kad visi ryšiai su pasauliu silpnėja, kol visai išnyksta. Kažkur toli toli horizontas, o aplink vien pelkės ir pelkės, be krašto ir galo...“
Ką slepia pelkės
Pelkė, bala, raistas, plynia, duburys, tyruliai, lieknas, durpinyčia, valka, klanas, klampynė, kimsas, praplaiša, palios, liūnas, piaunis, plovas, kirba, burlungis – tai toli gražu ne visi Lietuvos pelkių pavadinimai. Tačiau pagal vyraujančią augaliją ir vandens padavimą pelkės yra skirstomos į tris tipus:
žemapelkės – maitinamos kritulių ir gruntiniais vandenimis. Pagrindiniai augalai jose yra įvairios viksvos, tačiau gausu ir spalvingų žiedų - lietuviškomis orchidėjomis vadinamų gegūnių, trilapių puplaiškių, geltonųjų vilkdalgių ir t.t. Miškuose tokias pelkes ypatingai mėgsta aukšti stotingi juodalksniai.
aukštapelkės – maitinamos tik lietaus vandeniu. Jų plotai atviri, plyni, toli matosi, nebent vietom apaugę žemais nuskurdėliais medeliais. Pagrindiniai augalai ten – kiminai ( pelkių samanos). Tik aukštapelkėse surasime spanguoles, juodas uogytes – varnauoges, unikalius vabzdžiaėdžius augalėlius – saulašares. Tačiau jei tokia plynė apaugusi aukštomis pušimis ar beržais ir vaivorų bei aitriai kvepiančių gailių krūmokšniais, tada jau pateksime į raistą.
tarpinio tipo pelkės – tai lyg pereinamos iš aukštapelkių į žemapelkes. Toks tipas turi abiejų pelkių požymių, auga abiems būdingi augalai ir maitinamos lietaus bei gruntiniais vandenimis.
Daug kur dabartinių pelkių vietose kadaise tyvuliavo ežerai . Juose buvo gausu žuvies, vandens paukščių. Prie tokių ežerų įsikurdavo senovės žmonės. Tačiau keičiantis klimatui, vandens lygis kaitaliodavosi, apsemdavo žmonių stovyklas, todėl šie išsikeldavo gyventi kitur. Ežerai išsekdavo, arba apželdavo, virsdavo pelkėmis ir viską paslėpdavo pamažu kylantis rudų durpių sluoksnis. O durpės turi konservuojančių savybių ir jose itin gerai išsilaiko ne tik medinės senovės gyvenviečių liekanos, bet ir geležiniai namų ūkio rakandai, gyvulių, bei žmonių visapusiškai nesuirę palaikai. Durpės pelkėse išsaugo daiktus, kurie šiaip žemėje pranyksta, todėl archeologams tai nepamainomas žinių kelias į praeitį. Mokslas iš pelkių durpių klodo tiria randamas augalų žiedadulkes, kad nustatyti kas vyko tūkstančius metų atgal, kada prasidėjo žemdirbystė, gyvulininkystė bei kiti žmogaus veiklos pradmenys. Tad pelkės pagrįstai vadinamos žmogaus istorijos metraščiu.
Unikalūs valymo įrenginiai
Šiuolaikinis intensyvus žemės ūkis negali apsieiti be trąšų, chemikalų. Daugelis jų nori nenori patenka į vandens telkinius. Taip pat dėl didelio nuotėkio dažnai ardomas viršutinis dirvožemio sluoksnis ir išplaunama dar daugiau cheminių medžiagų. Gal žmogus ir bando suvaldyti šiuos procesus, tačiau jo įrenginiai niekada nepasieks unikalių gamtos valymo įrenginių, kurie nieko nekainuoja – pelkių. Nes jose esančios durpės – puikūs absorbentai. Prieš patekdamos į ežerus, upes, cheminės medžiagos susimaišo su pelkių vandenimis, jų augalija ir paviršinis durpių sluoksnis daugumą šarmų neutralizuoja. Durpės taip pat valo vandenį ir nuo radioaktyviųjų medžiagų, jose sukaupta per augalus pasisavinanti saulės energija. Todėl pelkių vanduo yra pats švariausias ir ilgiausiai negenda, nes turi antibakterinių savybių. Jis itin tinka ilgų kelionių atsargoms papildyti. O apie kiminų ir aukštapelkinių durpių savybę naikinti mikroorganizmus jau buvo žinoma net Romos imperijoje.
Pelkės yra mūsų Žemės inkstai. Nors sakoma, jog miškai – Žemės plaučiai, tačiau vis tik pelkės ir inkstai, ir plaučiai, nes jos valo ne tik vandenį, bet ir orą. Pelkės dengia vos 3 proc. viso sausumos ploto, tačiau jose sukaupta gerokai daugiau organinės anglies nei visuose mūsų planetos miškuose. Ir kiekviena nusausinta pelkė sumažina galimybę turėti švaresnį vandenį ir didina klimato kaitos tikimybę, išmesdama į atmosferą didelius kiekius anglies dioksido.
Turtingos natūralios vaistinės
Nuo seno lietuviai gydėsi vaistingaisiais augalais. Žmonės žinojo augalų rinkimo, paruošimo ir naudojimo metodus, ir juos sėkmingai taikė sveikatos sutrikimų atveju. Šiuo metu net 40 vaistinių augalų rūšių auga pelkėse. Visiems žinomas valerijonas buvo naudojamas jau senovės Egipte ir jo negali pakeisti jokia cheminė medžiaga. Ne mažiau populiarūs liaudies medicinoje trilapis puplaiškis, balinis ajeras, pelkinis gailis, nuodingoji nuokana, viržis, pelkinis sūdras ir t.t. Daugelis augalų yra nuodingi, tačiau specialistams pritaikant tinkamas dozes, jie virsta sveikatą gelbėjančiais vaistais. Bene daugiausia dėmesio sulaukė kukli gervės uogelė – spanguolė. Be itin turtingos ir įvairios cheminės sudėties, kurią lydi gydomosios savybės, spanguolė turi dar vieną savybę, kurios jokia kita uoga neturi: vos tik nutirpus sniegui, ankstyvą pavasarį galima prisirinkti šviežių sultingų uogų. Tik nederėtų to daryti, nes jų ieškant pažeidžiama labai jautri po žiemos beatsigaunanti augalija. Labai gražiai apie spanguolę yra sakiusi biol. m. dr. E. Šimkūnaitė: „Gervės uogelė todėl, kad prieš išskrendant gervėms prisirpsta. Tik gervėms išskridus, galima jas rinkti, kad nepaimtum tos uogelės, kuria išskrisdama gervė ilgesį marina. Nesules tos uogos gervelė – neturės sveikatos nei išlėkti, nei parlėkti. Neparlėks gervės – išdžius pelkės, nebus upelių ir upių.“
Kitas unikalus pelkių vaistas yra kiminas. Jau XX a. pradžioje buvo gaminamas muilas, į kurį dėl dezinfekuojančių savybių buvo dedama kiminų. Pirmo pasaulinio karo metu iš jų gaminami tvarsčiai sunkiai gyjančioms žaizdoms rišti, kiminų servetėlės – drėgmei sugerti. Nes kiminai turi įspūdingą savybę – sugeria 30 kartų daugiau vandens nei patys sveria, juose – gėlo vandens atsargos. Todėl ir pelkes jie apsaugo nuo staigių potvynių arba sausrų: kai reikia, kiminai tarsi kempinė sugeria vandens perteklių, o sausros metu jį atiduoda. O ir šiais laikais būnant gamtoje ir neatsargiai susižeidus, pirmas žingsnis visada bus kiminai – apvyniojus jais žaizdą jau ramiai galima ieškoti sau pagalbos.
Ramybės ir tylos pasaulis
Įžengus į pelkę, pirmiausia pajuntame kiminų minkštumą. Paskui aitriai malonų gailių kvapą. Šalia mėlynuoja stambios vaivorų uogos, klaidingai girtuoklėmis vadinamos, nes tik dėl stipraus eterinio gailių aromato svaigsta galva, o mums rodosi, jog vaivorų apsivalgę apsvaigome. O ant kupstų, šalia spanguolių driekiasi ploni varnauogės stiebeliai apkibę mažomis juodomis uogomis, kurios kaip ir pelkių avietės - tekšės, atkeliavo iš tolimųjų tundrų. Vasarą pelkę rausvina siauralapės balžuvos skambalėliai, vėjas plaiksto baltas vatines švylių galveles, o viržiai net ir vėlyvą rudenį vis dar spalvina kraštovaizdį. Lipniais lašeliais vabzdžius vilioja saulašarės, kurių pas mus auga net keturios rūšys. Aukštapelkių medžiai skurdūs, vargstantys, nepalyginsi su žemapelkių dangų remiančiais galiūnais. Ir žolinė augalija čia vešli, tarpstanti: orchidėjas primena pelkinis skiautalūpis, gegužraibės, burbuoles nokina pelkiniai žinginiai, kuriuos atkartoja mūsų kambarinės kalijos, o po vandeniu gyvo grobio laukia kitas vabzdžiaėdis – paprastasis skendenis. Meldai, nendrės, kaip ir viksvos puikiai valo užterštą nuodingosiomis medžiagomis vandenį.
Pelkės – natūrali žolėdžių ganykla. Nuo jų skaičiaus priklauso ir plėšrūnų skaičius. Svarbiausieji medžiojamieji žvėrys ( briedžiai, šernai, stirnos ir kt.) mėgsta šlapynes. O jau darbštuolis bebras mažne kiekvienos pelkės gyventojas. Kadangi pelkės mažiausiai lankomos gamtinės buveinės, gyvūnus traukia jose vyraujanti ramybė. Vien dėl jos į pelkes pasitraukė nepelnytai visų ujamos gyvatės. Čia geriausią prieglobstį randa perintys giesmininkai. Apskritai, reti, saugomi paukščiai – didžiosios kuolingos, gaidukai, kurtiniai, tetervinai ir dauguma kitų – įsikuria tik pelkynuose. Net kai panaudotų durpynų plynės patvenkiamos vandeniu, apsemti laukai pamažu virsta antrine pelke, kuri tampa daugelio paukščių namais.
Pelkės, kaip ir miškas, ar pieva, pačios negali prabilti ir parodyti, kokie lobiai jose glūdi. Todėl joms padeda gamtininkai, ekologai, kurie skaito visuomenei Žemės podukros laiškus, atveria akis parodydami įspūdingas pelkių savybes, nustebina dar neregėtais augalais, žmonėms taip paprastai nesirodančiais sparnuočiais. Ragina nesibaiminti tų atšiaurių kemsynų, o pažinti, suprasti ir saugoti šį keistą, tolimąją Šiaurės tundrą primenantį Žemės lopinėlį. Labai meniškas ir poetiškas suvokimas pateiktas ir grožinėje literatūroje:
„Miela pelkė pavasarį, kai vilnija baltų švylių banga, vasarą, kai plaukia kamuolinių debesų bandos, rudenį, kai krauju pasrūva viksvos, žiemą, kai švilpia snaigių sūkuriai“.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
