Lapkričio 1-ąją ir 2-ąją vadiname kapų lankymo dienomis. Pagal nusistovėjusią seną krikščioniškąją tradiciją abi šios datos siejamos su mirusiaisiais. Tad visi Išėjusiųjų artimieji stengiasi uždegti švakelę ant supilto kauburėlio, padėti gėlių, sukalbėti maldą.
Ilgasis savaitgalis sudaro geras galimybes aplankyti artimųjų kapus ir nors mintimis pabūti kartu su Išėjusiaisiais. Pažįstu žmonių, teigiančių, kad nebūtina skubėti prie kauburėlių šiomis dienomis, kad artimųjų kapus galima lankyti visada. Ir jie yra teisūs. Tačiau dažnai pasiekti juos, esančius už šimtų kilometrų, ne kiekvienas gali. Tad pagarba ir jų atminimas sutelkiamas į lapkričio pradžios dienas.
Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, pašvęsta tiems, kurie po mirties buvo paskelbti šventaisiais. Tai dar ne Vėlinės, tačiau Europoje ji paplitusi kaip tam tikros religijos tradicija. Teigiama, kad lietuviškai kultūrai daug artimesnė Mirusiųjų atminimo diena, švenčiama lapkričio 2-ąją.
998 metais popiežius Grigalius papildė savo pirmtako Bonifaco IV sprendimus ir mirusiesiems paminėti paskyrė dar ir lapkričio 2-ąją, kai žmonės prisimindavo ne įvairius šventuosius, o anapilin išėjusius savo artimuosius.
Krikščioniška lapkričio 2-osios diena siejama su kadaise minėta lietuvių derliaus švente, kurią švęsdavo lapkričio pradžioje. Ji buvo vadinama Ilgėmis, o apeigos turėjo savo pavadinimą – sambariai. Lapkričio 2-osios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Etnologo Liberto Klimkos teigimu, manyta, kad vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas darbu sujungia kartas.
Šiandien vargu ar galvojame apie Ilges ir jų šventimą, nes mes šias dvi dienas skiriame prisiminimams ir nebyliems pokalbiams su Išėjusiaisiais.
Prieš kelias dienas teko lankytis nedidelėse kaimo kapinaitėse Rokiškio rajone, kur ilsisi artimiausieji žmonės – Mama, Tėtis, guli daug pažintų sodiečių, jaunystės draugų, bendramokslių. Pačiame kaime likusi tik viena sodyba, kurios šeimininkai jau išėję į amžinybę, o jos kieme įsikūrė kiti žmonės. Daugiau gyvenamų namų šiame kadaise gyvybingame kaime nebėra. Nebelikę nė žymės, kad kitados šalia viena kitos stovėjo trobos, soduose obelys nokino obuolius, lysvėse raudonavo saldžios braškės… Aplink – tik ūkininko laukai.
Nyksta ir su žeme susilygina kauburėliai, primindavę palaidotus žmones. Tai rodo, kad nebėra artimųjų, giminaičių, prižiūrinčių kapus. Kasmet randasi vis daugiau kapaviečių, uždengtų sunkiomis plokštėmis, – tai ženklas apie vis rečiau į kapines užsukančius mirusiųjų artimuosius.
Liūdnus pokyčius byloja ir išpjauti dideli klevai, ištuštinę erdvę. Stovi prie kauburėlio ir jauti liūdnai kintantį pasaulį. Tik pasodintos gėlės žiedas ir mirksinti žvakės liepsnelė atgaivina praeitį – vaizduotėje atgimsta Išėjusiojo žvilgsnis, išryškėja veido raukšlelė, tarytum pasigirsta pasakytas jo žodis.
Pastarieji dveji metai parodė, kiek sumaišties į žmonių gyvenimą atnešė koronavirusas. Daugelio namus aptemdė gedulas, nes įsiveržė nežinoma, netyrinėta, paslaptinga COVID-19 liga, nusinešusi ne vieną gyvybę. Krūtinę spaudžia sunkus netekties jausmas ir suvoki, koks trapus tas gyvybės siūlas, kuriam nutrūkus atsiveria tuštuma.
Daugelis sako, kad mirusiajam jau tas pats – ateisi prie jo kapo ar ne, uždegsi žvakelę ar ne, padėsi gėlės žiedą ar ne. Nė nemanau ginčytis. Bet pastovėjusi prie artimo žmogaus kauburėlio, širdyje pajuntu ramybę, ir ta nuriedėjusi ašara nebebūna tokia karti.
Ateikite prie artimojo kapo. Mirusieji nieko nesako, bet laukia.
Irena BŪTĖNAITĖ
Galerija iš K2: NULL
Vaizdo įrašas iš K2: NULL
