Paskelbtas Renginiai

Medžių siluetuose išryškėja „ecce homo“ (I. Žvinakienės tapybos darbų paroda)

Pirmadienis, 13 June 2016 03:00 Parašė 

„Jeigu sugebate pastebėti grožį gėlės žiede, upės ar ežero gelmėse, jūs irgi esate menininkai. Grožis teikia laimę jį bandančiam atkartoti ir į jį žvelgiančiam“, – per parodos atidarymą kalbėjo jos autorė Ilona Žvinakienė.

Praėjusią savaitę Krašto muziejuje atidaryta I. Mažeikaitės-Žvinakienės tapybos darbų paroda. Dailininkė jonaviečiams pristatė savo dailės darbus – pastele ir aliejumi tapytas drobes, jose – gamtos vaizdai, įspūdingi gėlių žiedai, peizažai, subtilūs siluetai.

Parodos autorė gimė Žemaitijoje, Plungėje, šiuo metu gyvena Panevėžyje, dirba dailės mokytoja G. Žemkalnio gimnazijoje. I. Žvinakienė yra gerbiama savo ugdytinių, nes per ilgus pedagoginio darbo metus sugebėjo atrasti ne vieną mokinį, turintį menininko gyslelę, skatino jų kūrybiškumą, drąsino saviraišką.

Menininkė baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą, yra Dailininkų sąjungos narė. Ji – labai šiltas ir malonus žmogus, pokalbio metu visą laiką šypsojosi, buvo žaisminga, valiūkiška, nenustygo vietoje, pulsavo gerą energiją, kuri tryško ir iš jos paveikslų. Fotografavosi kaip tikra romantikė – kiek palenkusi galvą, tarsi prie kažko gyvo ir labai artimo, nors tai buvo tik drobėje žiedais pražydęs ilgesys...

I. Žvinakienės kūrybą ir stilių galima įvardyti kaip skirtingų krypčių sintezę – impresionizmo (tapybos maniera, temomis, spalvomis) ir sąmoningai užslaptinto simbolizmo (gamtos vizualizacijoje pastebimos mistifikuotos formos ir kontrastai). Tai – tarsi užkoduota paslaptis, o jei nori įminti šią mįslę, – reikia skirti dėmesio paveikslui ir autorei. Gamtos ir žmogaus pradai susilieja į vieną visumą, linijos atkartoja kūno formas, tuomet medžių siluetuose mūsų sąmonėje išryškėja „ecce homo“. Šviesios, skambančios spalvos nušviečia gyvenimo grožį, tarsi beribiai vaizdai mus veda į nežemiškus pasaulius...

Menininkė aktyviai dalyvauja parodose, yra surengusi apie pusšimtį personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Olandijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje ir Prancūzijoje. Šiemet ruošiasi aplankyti Izraelį. Iš parodos nesinorėjo išeiti, traukė kuo ilgiau pabūti mažoje galerijos erdvėje ir svajoti, tapyti širdimi...

Parodos autorės paprašiau atsakyti į kelis klausimus.

Ar Jums patinka Jonava?

– Pirmą kartą susipažinau su Jonava per ekologijos žygį 2014 m. Paliko gerą įspūdį – tarsi kadagių ir pušynų kraštas. 2010 m. dalyvavau dailininkų plenere, kuris rengiamas Survilų sodyboje. Parodoje yra eksponuojami du paveikslai, nutapyti tuomet prie tvenkinių. Labai gerą įspūdį patiko plenero atmosfera, graži gamta ir nuoširdūs šeimininkai, neseniai su vyru buvome nuvykę jų aplankyti. Šiandieną Jonava dar gražesnė, išsivešiu pačius geriausius jausmus, kuriuos sukėlė parodos lankytojai savo nuoširdumu, linkėjmais ir gėlėmis.

Tiesiog skleidžiate aplink save gerąją energiją, kaip Jums tai pavyksta?

– Savo paveiksluose stengiuosi perteikti tik teigiamas emocijas, nes neigiamas palaidojau, užrakinau, nustūmiau į šoną... Saulės atspindys vandenyje, mano šypsenos atvaizdas kitų žmonių veiduose yra lyg veidrodis. Teigiami lankytojų jausmai atsispindi jų akyse, kai jie žvelgia į mano darbus. Argi tai ne atpildas už užkoduotas emocijas?

Kaip suderinate darbą mokykloje ir kūrybą?

– Man labai patinka dirbti su jaunimu. Kodėl? Kartą su mama nuvykome į polikliniką, buvo paskirta data gydytojų komisijai, laukėme bendroje eilėje, kurioje buvo daug pensinio amžiaus žmonių – rūškanais veidais, tokie visi nepatenkinti. Tiesiog išūžė galvą vienodais klausimais apie tą patį... Jaunimas yra nuostabus, linksmas, sąmojingas, turintis daug teigiamo užtaiso, kūrybingas ir nepavydus. Suderinti kūrybą ir darbą nėra taip paprasta, kartais visiškai trūksta jėgų, kamuoja nuovargis, bet visuomet stengiuosi pasiekti tikslą pati, to mokau ir jaunus žmones. Vidinis grožis atsispindi tik tada, kai pats tobulėji ar matai grįžtančius pas tave su meile mokinius: jau subrendusius, žinomus architektus, keramikus, dailininkus, rašytojus ar chirurgus.

Nuošalėje stovėjo menininkės vyras Edvardas Žvinakis, neištvėriau neužkalbinusi.

Su žmona kartu baigėte tą patį fakultetą. Kaip sekasi verslas be tapybos?

– Baigęs institutą mokytojavau dailės mokykloje, vėliau dirbau kino teatro dailininku, vadybininku, šiandieną statau ir parduodu reklaminius stendus. Mano biografija nėra tokia graži kaip kad mano žmonos paveikslai.

E. Žvinakio žvilgsnis klaidžiojo parodoje iškabintomis drobėmis, pokalbio metu jis buvo nuoširdus ir santūrus, bet atrodė pažeidžiamas... Man tai buvo pats gražiausias atsakymas:

– Žinau, kad neišgyventos emocijos, kurias prarijo laikas, ateityje atsivers ir mes pamatysime paveikslą žemiškomis spalvomis, ko Jums ir linkiu...

Eitvydė PRANEVIČIENĖ