Ten dega man skirtas žiburys
Kaip amžinas ženklas pamirštų tiesų.
Man iki jo – paskutinis žingsnis
Ir tas žingsnis ilgesnis už gyvenimą.
Lankau apleistus namus jau seniai. Labai seniai. Net nežinau, kas link jų taip traukia, bet ta trauka kažkokia labai stipri. Specialiai neieškau ir nedarau lankytino sąrašo, tačiau tokie namai tarsi patys mane susiranda. Ir tada tyliai pravėrusi duris, atsargiai žengiu vidun ieškoti buvusių namų dvasios…
Apleisti namai – tai nereiškia vien šiukšlių krūvą viduje, langų duženas, ar sukritusio pečiaus plytų likučius. Apleistas – paliktas likimo valiai. Mes įpratę, kad apleistas draugų, artimųjų gali būti tik žmogus. Tačiau namai eina paraleliai su žmonėmis. Kaip žmogui reikia savo namų, savo pastogės, kur jis jaučiasi saugus, galintis pasislėpti nuo viso pasaulio, rasti užuovėją nuo negandų, o kartu ir didžiuotis savo kūriniu, pasidžiaugti su kitais savo unikaliais interjero sprendimais, kaip žmogui, taip ir namams reikia žmogaus. Tik turintys gyventojus namai gali gyvuoti patys. Klestėti ir turtėti savo dvasia. Skirtumas tik tas, kad žmogus gali išeiti ir apleisti namus. O namai niekada neapleis savo šeimininko. Niekada nesuterš jo, neįskaudins. Jie kaip ta ištikimoji gulbių pora – laikysis greta visa amžinybę. Todėl, kai pamatau žmogaus apleistus namus, man be galo jų gaila. Ir kartu labai įdomu, kodėl taip atsitiko. Kokia istorija liko nutylėta amžiams. Ką sugėrė grindys ir sienos, kuo negali pasiskųsti atsivėrę tarp lentų plyšiai. Kodėl slapčia pritykino paliktų namų vienatvė.
Apleisti namai ypatingi, juose gyvena buvusių žmonių palikti ženklai. Praeities ženklai. Ir nebūtinai tai likę daiktai – baldai, žaislai ar nuotraukų albumai. Iš praeities ženklų galima suvokti ten gyvenusio žmogaus mintis, suopratį, jausmus. Ten viskas tyli ir viskas kalba. Nebent jau pajuodusi medžio anglis viską nusinešė į nebūtį. Tačiau jei liepsna dar nepalietė kovos su laiku trapumo, dar galima apčiuopti užželiančius pėdsakus…
Jei stebėtojas daiktus mato tik iš išorės – tai nemato nieko. Tik pažvelgęs vidun, pasikapstęs gilyn, suprasi, kokius lobius gali atrasti. Taip yra su žmonėmis, taip yra ir su apleistais namais. Ypač jei juose nuo seno gyveno kelios kartos. Iš išorės kas – griuvenos, šukės, trūnėsiai. O pasigilinus į jų praeitį, gali perskaityti nuostabią istoriją. Juk tenai gyveno kažkieno laimingų dienų prisiminimai. Tad itin senų namų dvasia kartais lieka per amžius. Net jei atburzgęs buldozeris sulygins griuvėsius su žemės paviršiumi, šalia kiekvieną pavasarį žydės senovinio bijūno krūmas arba baltus žiedlapius barstys sulaukėjusi slyva…
Diena už dienos, tai pametant, tai painiojant pėdsaką,
Aš einu į miestą, kurio nėra.
______________________
Juozas ČIČIRKA
Marijai
Tu ne iš girios. Ne iš marių. Ne iš dvaro.
Išvis Tu ne iš pasakos esi.
Kiek už Sigutę našlaitėlę, už Pelenę
Pralieta ašarų, kai buvome maži!
Tu iš gyvenimo. Prieš tūkstantmečius buvus,
Šiandieną vėl gyva tarp mūs esi.
Tik už Tave ir Tavo kančią, Sūnui žuvus,
Deja, deja... raudojom ne visi.
Nejau suvokti galim praradimo vertę
Tiktai netekę to, kas mums brangu?
Į Tavo Širdį kalavijais smeigiam kaltę
Visų kartų pražuvusių vardu...
Tu ne Sigutė našlaitėlė, ne Pelenė.
Tu mums Žvaigždė aušrinė danguje.
Tai per Tave Dvasia galaktikom plevena
Ir apsistoja mūsų širdyse.
Todėl šiandien, kai Tavo karstas žydi rožėm,
Kai vėl Tave pamatom debesy,
Tu melsk už tuos, kuriems, Tavęs priimt nenorint,
Pati tikriausia Motina esi!
______________________
Giedrė ADOMAITYTĖ
Dėkingumas
Už vakaro tylėjimą širdy, persmelktą žiogų smuikavimo,
Kurio galiu klausytis jau be galo,
Už tą didžiulę Dievo dovaną – malonę jo beribę,
Kurią lyg fakelą iškėlus – širdį šviečiančią
palaimintu gyvenimu einu.
Gėlių žydėjimą, jų kvapo ilgesį
ir tą sparnuotą sielos įkvėpimo virpesį
Su ašarom ir laimės stygom aidinčiom
Dėkingumu pražydo jau širdis.
Draugui
Dar neišeik. Pabūk. Pabūk dar tyliai.
Tiesiog kalbėk, kalbėk nebyliai.
O aš klausysiu… tavo tylą.
Kartais nereikia žodžių – iš akių matyti,
Kas tavo sieloj slypi.
Dar neišeik. Pabūk. Pabūk draugu.
Tokiu draugu, kai galime kalbėtis
Tik mudviem žinomos kalbos
Žodžiais, vedančiais į priekį.
Pabūk draugu, kurį branginsiu
Ir tamsioje nakty atminsiu,
Lyg fakelą iškėlus širdį šviečiančią
Palaimintu gyvenimu atgimsiu.
Pabūk draugu, kuriuo tikėsiu,
Nors jau nebus vilties, tu rasi šviesą.
Pabūk draugu, kad apkabinčiau
Linkėdama stiprybės, laimės ir vilties,
Ir šypsenos ne vien veide,
Bet ir širdy, akyse.
Apglėbčiau, kad nurimtum.
Pabūk draugu, kai taip ramu,
Kai viskas tikra, paprasta ir sava,
Kai tu žinai manas mintis, o aš tavąsias,
Ir svajones, ir liūdesį, ir skausmą,
Kai tu žinai, ir žodžių daug nereikia.
Tiesiog... Pabūk draugu,
Kai viskas tikra, paprasta ir sava.
______________________
Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ
Tavo akys
Man tavo akys lyg dangus,
Melsvų rugiagėlių spalva.
Žvelgiu į jas, tampu ramus,
Širdim tau priklausau visa.
Mieloji, kai šypsaisi, jos
Išduoda paslaptį, brangus.
Akių spindėjimo ilgiuos...
Ant lūpų – bučinių medus.
Tos akys – meilės šuliniai,
Iš jų semiuosi atgaivos.
Žvelgi, grožiuosi, tu žinai,
Jų nuoširdumo neišduos.
Man tavo akys lyg dangus,
Laukų rugiagėlių spalva.
Žvelgiu ir užmirštu metus,
Širdim tau priklausau visa.
Ir aš tikiu, kad dar ilgai
Akys žydės, dangum man bus.
Mylint užauga juk sparnai,
Skrydį dalinsimės perpus.
Kai akys – gėrio šuliniai,
Iš jų pasisemiu gaivos.
Kai priklausau tik tau vienai,
Širdis širdies juk neišduos.
Mieloji, kai šypsaisi tu,
Akys pasako man – brangus.
Iš naujo aš tave randu,
Ant lūpų – bučinių medus.
Man tavo akys lyg dangus,
Melsvų rugiagėlių spalva.
Žvelgiu ir aš tampu ramus,
Širdim tau priklausau visa.
______________________
Vytautas RIAUBIŠKIS
Epitafija
sušildė
sniego blizgesį
karalių dovanos –
į laukiančio stebuklo Žemę
atėjo jis!
erdvė pakvipo
laiko ištikimybės subrandintais
smilkalais,
mira
gydė kūną
ir maištingą sielą,
aukso
spindesys ne akino,
ne gundė –
palaimą teikė ir ramybę
baltasis angelas šypsojosi –
karalių išmintis
aplankė mus ir
laimino...
Į save
grįžtu iš ten,
kur niekad
nebuvau
laikui
nepavaldžioj tyloj –
akistata su
realybe,
prisimenu tik
savo ateitį –
didžiulį laiko ratą,
riedantį
žvaigždžių ražienom...
Mano liūdnasis tango
garsais prabilo ilgesys,
aplink – nostalgijos
neįtikėtini viražai,
ir supa vėl mane
akimirkos tikrumo žavesys,
aš jį geriu, geriu,
man jo vis maža
lietus už lango,
vėjas naktyje,
net karštas vynas
kūno nebešildo,
liūdnasis tango
skamba
mano būtyje,
tik
niekas jo akordų
neišgirdo...
______________________
Ingrida GEDVILIENĖ
Tėvo pamokymai
Susidraugauk su laime,
Žiūrėk toliau už svajones.
Kvailiok ir piešk ant sienų
Tik tau suprantamas tepliones.
Šok lietuje,
Taškyk balas,
Ieškoki ir atrask
Naujas salas.
Apkabink medį,
Pakelk ant rankų vaiką,
Nusilenk senoliui
Už išmintį ir saiką.
Plauk kaip upė
Tyliai, srauniai ar ramiai,
Tik nesustok,
Nes laukia pelkės raibuliai...
Gyvenk, dalindama save
Po mažą sielos krislą.
Juk, sako, gėris visada
Atgal kaupu sugrįžta.
Gyvenk....
Sava
Čia vėjas savas
Ir keliai savi.
Sugrįžta paukščiai,
Pievos kvepia medumi.
Ir toks svaigus dangus
Su giesmėm vyturių.
Klausausi ir džiaugiuos
Juk visa tai turiu...
Renku tave po trupinį, po lašą
Po smiltį, snaigę, žiedlapį žiedų.
Visur matau tave
Girdžiu,
Jaučiu,
Ir visuomet į tavo delnus sugrįžtu.
______________________
Irena NAGULEVIČIENĖ
Tėvo vyšnių sodas
Pasaulio stebukle, pakibęs virš pievų,
Šauki ir šauki vėl sugrįžt atgalio,
Sustot prie alyvų ar žydinčių ievų,
Prie gimtojo slenksčio pareiti keliu.
Prie vartų sutikt besišypsantį Tėtį,
Priglust prie krūtinės, jo skruostą paliest,
Paimti už rankos, pajust delną kietą,
Klausytis netylančios paukščių giesmės...
Ramybėj sustingo takelis į sodą
Ir Tėtis prie vartų nelaukia seniai,
Tiktai sapnuose jis kasnakt pasirodo,
Lyg rūkas paglosto savaisiais delnais.
Ir girdim, ir jaučiam, kaip virpa vyšnynai,
Kaip viskas čia šventa – tylu ir ramu,
Kaip gera pareiti namo į gimtinę,
Pajaust tėvo dvasią tarp vyšnių baltų.
* * *
Birželiui kvepiant jazminais, pievažolėm rasotom,
Vaikai pro vartelius pareis į tėvo vyšnių sodą.
Kris žiedlapiai ant žemės, kris, nuklos baltai mūs taką,
Pasiklausykim praeities – ji širdimi prašneko.
