Tai toks mažas saulės kamuoliukas, besisupantis ant liauno žalio stiebelio. Mano vaikystės prisiminimuose tie geltoni kamuoliukai šviečia itin ryškiai. Nepamenu tiksliai, į kokią miško pievelę tada atklydau, bet pamačiusi tas sunkias siūbuojančias galveles, maniau, jog tokias pievas aš regėsiu visur ir visada. Ir tikrai regėdavau – tai pamiškėje, tai krūmingoje šlapioje pievutėje. O vėliau, išvykusi iš Šiaurės Lietuvos arčiau vidurio, burbulių nebemačiau.

Klaidžioju gamtoje gana dažnai, bet tų auksinių galvelių iki šiol nepavyko pamatyti. Tik augalų turguje galima nusipirkti gležnų kamuolėlių, bet tai ne tas pats burbulis – labiau dekoratyvinis, o ne tas, kur pievoje užaugęs supasi su vėju. 

Kai suradau viename miškelyje mane dominančią aplinką, pradėjau tyrinėti vis labiau ir giliau, kol netikėtai įkėliau koją į mažytį raistelį, kurį iš trijų pusių supo miškelio sienos. O jame, nutviekstame saulės, vešliai tarpo mano vaikystės burbuliai! Iš pradžių net nepatikėjau, stypčiojau aplink ir džiaugiaus – kalbinau juos, glosčiau geltonas galveles.  Dabar turėsiu savo burbulių pievelę, kuria galėsiu džiaugtis kiekvieną pavasarį!

Atsidžiaugusi  burbulynu, noriu ir kitus džiaugsmelius aplankyti. Šit raudonosios  žiognagės visa armija! Gal ruošiasi mano burbulių teritoriją užkariauti? Jaučia – užteks vietos ir vieniems, ir kitiems. Tegul tarpsta raistelis, o aš einu tolyn. Jau slenku palei bebrų užtvanką, kur savo gerkles laido varlių giedorkos. Žinau, kad mažųjų statybininkų nepamatysiu, tai nors pasidžiaugiu jų didėjančiais užtvankų plotais. Ko gero, nieko jie nedžiugina: nei miško savininkų, nei darbuotojų, nei šiaip kokio gamtos mylėtojo – anoks čia malonumas, kai visur užlieta, patvinę, negali net į kitą keliuko pusę pereiti.  O man –  kad tik jie gyventų, jau ir taip daug metų buvo varomi iš namų.

Žydi ąžuolai. Žinojau, kaip žydi klevai, lazdynai, beržai, eglės ar pušys, bet apie žydinčius ąžuolus niekad nesusimąsčiau. Atrodo, matai tik lapus, vėliau giles, nes taip ir turi būti. Bet žiedai... O jie tikrai įspūdingi, tik nedidukai, tokie nematomi. Einu jais pasigrožėti, o pamatau tik pajuodusius lapelius! Nušalo! Toks didingas medis tas ąžuolas, toks stiprus, ilgaamžis, dainose šlovinamas, pasakose garbinamas, o vis tik kažko bijo. Štai dėl ko ąžuolai skleidžiasi gana vėlai, kai dauguma medžių seniai sužaliavę.

Mačiau, žydi šermukšniai. Žiemą peršalus jų arbata jei ne pirmoje, tai antroje vietoje. Nusiskinu keletą žiedynų. O kvepia! Tas pats svaiginantis kvapas lydės ir žiemą, kai norėsis sušilti.

Netoliese žaliuoja mėlynių kilimas. Jaunų mėlynojų ryški salotinė spalva labai gerai akis pailsina: ir jų šakelės keliauja į mano krepšelį – akims stiprinti. 

Liko paskutiniai man rūpėję žiedai – pakalnutės. Vienas animacijos veikėjas yra pasakęs: nebus pakalnučių, nebus ir pavasario! Ir kaip gali prieštarauti – su keliais žiedais parsivežiau pavasarį į savo namus!

Jūratė VITKAUSKAITĖ