Neseniai atsiverčiau ką tik pasirodžiusią jonaviečio Donato Kvedaro knygą „Su Lietuva širdyje“. Išvydęs įdomiai išdėliotą tekstą ir daugybę nuotraukų, pagalvojau: kas tai – eilinė dokumentinė apybraiža apie Sibiro tremtį, klajonių romanas ar dienų ir vardų tikslumu surašytas kūrybinės vaizduotės nestokojančio tautiečio dienoraštis? Surašytas širdies krauju, stebint save kiek iš šalies, per laiko atstumą, bylojant skaudžiausius mūsų epochos įvykius, apie kuriuos nebūtume sužinoję, jei ne autoriaus drąsa, užsispyrimas, gebėjimas atmintyje išsaugoti tai, kas brangiausia.
Šiandien daug kas pasikeitė. Ne taip, kaip prie 90 metų. Todėl autoriaus vedini nusikelkime į patriarchalinio kaimo gryčią, pasidomėkime mūsų senolių piršlybomis, namų priežiūra, duonos kepimu, pastatų rentimu, pagaliau tremtinių „kulinarija“, kas galėtų tilpti į be galo gilią ir plačią sąvoką – etnokultūra.
MOTINĄ, TĖVĄ PRISIMENANT
„Atsimenu, kai kartą tėvas išsireiškė: „Aš žmoną vedžiau iš padabonės“. Tai mūsų krašto tarmiškas žodis, reiškiantis nusižiūrėjęs, įsižiūrėjęs, o šiuolaikiškai – įsimylėjęs. Tai tėvo lyg ir pasigyrimas ar pasididžiavimas. Nes tais laikais vedybos vykdavo, visų pirma, susitarus su būsimųjų jaunųjų tėvais, talkininkaujant piršliams. Tam turėjo įtakos būsimų jaunųjų turtinė padėtis, kraičio dydis, iš kokios giminės ir kiti privalumai ar trūkumai. Meilė nebuvo būtina. Kartais būsimi jaunieji susitikdavo, o gal ir pasimatydavo pirmą kartą savo gyvenime, kai jaunasis su piršliu, o kartais ir su tėvu ar motina atvažiuodavo į „žvalgytuves“ pas jaunosios tėvus ir jaunąją.“
Toliau Donatas apgailestauja, kad apie savo tėvų vedybas nieko nesužinojo. Paprasčiausiai neklausinėjo, o šie, net ir senatvės sulaukę, nepasakojo. Gaila...
VAIKAS – MAŽASIS STATYBININKAS
Autoriaus prisiminimai pasiekia senąjį Šmotiškių kaimą, kur stovėjo dar senelio suręsta gryčia gontais dengtu stogu, dideliais langais, kiti sukrypę, šiaudiniais stogais pastatai. Kitų pastatų statybose ūgtelėjęs Donatas jau pats dalyvavo, ir toji statybininko patirtis pravertė visam gyvenimui. Pavyzdžiui, statant klojimą ir meistrams bekalant vinimis skiedras, tos vinys neretai nukrisdavo žemėn, tad berniukas turėjo surinkti visas vinis. O kiaulidę 1937 m. tai jau statė naujoviškai. Iš kiauravidurių cementinių blokelių, kuriuos gamino pats tėvas su samdiniu. Berniuko užduotis buvo paprasta – pievoje išdėliotus blokelius laistyti laistytuvu, kad šie neperdžiūtų. Tada, kaip Donatas pamena, buvo keturi kiaulių gardai – vienas paršavedei, kiti – pagal amžių bekonams po 8-10 viename, o kuilys turėjo prabangią vienutę.
Vokiečių okupacijos metais tėvas su keliais mūrininkais pasistatė beveik dviejų aukštų mūrinį raudonų plytų svirną. Ten Donatui, jau pusberniui, irgi teko talkininkauti. Jo tėvas poriniu vežimu iš Cinkiškio plytinės už 30 km atgabendavo plytų, o sūnus turėdavo jas tvarkingai iškrauti, suštabeliuoti. Be abejo, okupantams reikėjo atiduot pyliavą – daug grūdų, mėsos, kitko. Bet autoriaus tėvas, iškentėjęs 4 metus vokiečių nelaisvėje, mokėjo vokiškai, tad susitardavo: „rekvizitoriams“ užtekdavo kumpio, kiaušinių, „krūminės“.
1943 m. Kvedarams pavyko nusipirkti vikšrinį traktorių, javų kūlimo mašiną, prie traktoriaus gazo – generatorių, kūrenamą malkomis, tad šie ūkininkai, atrodo, pavyzdingai tvarkėsi visame Kėdainių krašte. Deja, 1945 m. „išvaduotojai“ ūkininkams paliko tik 30 ha, samdinius išvaikė, o techniką konfiskavo. 1945 m. liepos 11 d. šie darbštūs valstiečiai jau buvo Vorkutoje....
TREMTINIŲ BADMIRIAVIMO „VALGIARAŠČIAI“
Apie mūsų tremtinių kančias Vorkutoje daug parašyta. Mažiau apie 29 šachtą ir lagerį, kur taip pat nemažai kentėjo lietuvių. Ypač įdomu pasidomėti šių valgių asortimentu, kurį dabar galima būtų pavadinti tikrais iš anksto numatytais badmiriavimo „projektais“.
„Aš taip pat eidavau po šachtos darbų vieną ar du kartus padirbėti į virtuvę (...). Pilvo niekam neskaudėjo, nes jis visuomet būdavo tuščias. Už darbą gaudavau gerą samtį sriubos „iš dugno“ ir košės su dviguba margarino norma – apie 5 gramus. Priedo gaudavau kukurūzų ar kitokios „zapekankos“ ir nešdavau namo, į baraką, savo klasiokui, su kuriuo gulėjome ant vienų gultų (...). Zeniukas, uždirbęs duonos (jis eidavo dirbti į kepyklą), parnešdavo gabalą duonos ir man“,- sunkiai šiandien įsivaizduojamas situacijas aprašo D. Kvedaras.
Vėliau, paliekant šachtą, kėdainietis savo sumanumo dėka buvo įdarbintas produktų stalo sąskaitininku. Prisimena, kaip kalinius maitino pagal „katilus“. Jų buvo nuo 1 iki 5. Pagal atlikto darbo brigadoje procentus. Neišpildžiusiems normos skirdavo pirmus katilus. Jei brigada uždirbdavo bent 110 procentų, gaudavo ketvirtą ar penktą katilą, kuriuose būdavo iki 20 g margarino priedas prie košės, dar kokia nors „zapekanka“. Sriuba čia buvo verdama iš „turnepsų“ – tai kažkas panašaus į ropes, tik lietuviško ridikėlio dydžio. Vienam sriubos daviniui priklausė ir keliasdešimt gramų žuvies, nors... į katilą dažniausiai patekdavo tik galvos, oda ir pelekai su viduriais.
SŪRIS IŠ MYLIMOSIOS RANKŲ
1946 m. pabaigoje, Kauno kalėjime laukdamas pertardymo, Donatas tesvėrė 40 kilogramų. Per pietų pertraukėlę tardytojai, iš stalčiaus išsitraukę amerikoniškos „tušonkos“ skardinę, užkandžiaudavo. Jam niekad nepasiūlydavo. Tačiau per vieną pasivaikščiojimą nusišypsojo laimė. Kėdainietis susipažino su viena „parapijiete“, Rūta – Birute, kuri vėliau tapo jo žmona. Kiek vėliau, Lukiškių kalėjime, pasmerktas vėl kelionei į Rusiją, Donatas iš jos gavo kuklų siuntinėlį – duonos džiūvėsių, kelis svogūnus, lašinių ir kaimiško sūrio gabalėlį. Siuntinuką su kameros draugais greitai „sutvarkė“, tik sūrio nelietė. Manė, kad ilgai kelionei pravers. Beje, siuntinėlyje Donatas rado ir tikrą etnografinę vertybę – Danutės siuvinėtą rankdarbį, tai buvo staltiesėlė su lietuvaitės vaizdeliu, kurios plaukus Birutė išsiuvinėjo savo plaukais. Gaila, tą rankdarbį iš Donato mantos netrukus pavogė čekistai...
1948 m. vasarį D. Kvedaras su keliais likimo broliais atsidūrė Oršoje, politinio kalinio rolėje. Lietuvių būrelyje buvo šeši jauni vyrukai: Algis Čepas su moliniu ąsočiu, kuriame buvo keli šaukštai taukų, vienas žemaitis su medinėmis klumpėmis, Jonas Jasulaitis su ramentais, dar keli tautiečiai. Donatas turėjo išsaugotą džiovintą sūrį, suvyniotą į dvigubos drobės maišelį. Suvokę, kad kiti recidyvistai rengiasi sudoroti „fašistus“, lietuviai nusprendė bėgti. Pakilo visi kartu. Donatas, turėjęs stiprų balsą, sušuko „Visi gult“, ir kiekvienas turimais „ginklais“ smogė banditams per galvas. „Ginklai“ suveikė gerai. „Pimiausia sudužo Algio ąsotis, bet liko rankena, sulūžo ramentai, bet liko jų galai, Žemaitiškos klumpės veikė nelabai efektyviai, bet nesuskilo. Mano „vadovaujamas“ lietuviškas džiovintas sūris veikė ilgiausiai, net plyšo kaimiškos drobės maišelis. Sūris iškrito, bet aš jį sugriebiau ir, užkišęs už juosmens, išsaugojau.
Deja, tas etnografinio scenos vaizdelio vertas „Oršos mūšis“ smarkiems lietuviams nepasisekė. Išgirdę triukšmą ir šūksnius „Fašisty ubivajut“ („Fašistai žudo“), supuolė daugiau kalėjimo prižiūrėtojų, ir sukilėliai buvo sutramdyti. Vėliau, po daugelio metų, trys „Oršos mūšio“ veteranai, gyvendami Kaune, vis prisimindavo, kaip „davė ruskiams“, nes daug maloniau, kaip „davė“, o ne kaip „gavo“...
Knyga „Su Lietuva širdyje“ viešai dar nepristatyta. Susiburti, pasveikinti autorių, padėkoti už puikų darbą vis trukdo karantino suvaržymai. Tikėkimės, susitiksime.
Marius Glinskas
