„... lapkričio 10-ąją niekas iš artimųjų jokių būsimos netekties skausmą lemiančių ženklų nepastebėjo. Niekada jau nesužinosime ar pajuto, išgirdo kokius ženklus buvęs mūsų redaktorius – o gal ženklas buvo pati tos dienos data, gal už mums protu nesuvokiamų ribų būtent ją išskaičiavo Didysis Kažkas“,- rašė Marijampolės žurnalistai 2008 m. lapkričio 12 d. nekrologe, skirtame netoli redakcijos suklupusiam savo kolegai Edvardui Dombrovickui. Šiemet, gruodžio pabaigoje, jam būtų sukakę 80, o per 12 metų šis žmogus tikriausiai būtų parengęs dar ne vieną savo publicistikos leidinį, sudėjęs į viršelius ir savo kurtų, vėliau stalčiuose įstrigusių, gal šiek tiek tobulintinų novelių rinkinį.
„Be to, turiu dar šiek tiek vilties, kad ateityje vis dėlto parengsiu ir išleisiu jaunystėje rašytų novelių ir apsakymų rinkinuką. Atlikęs šiuos darbus, patylomis manysiu, kad gal ne visai tuščiai ir beprasmiškai nugyvenau savo gyvenimą, nors trys užauginti vaikai – taip pat svarbu“,- 2008-aisiais rašė, tarsi nujausdamas artėjantį tašką, kūrėjas.
PRADINĖS MOKSLAI – ARCHITEKTO DVARE
Edvardas buvo žeimietis. Bent jau gražiausius vaikystės, brandos metus praleidęs šiose apylinkėse – Svolkenių, Strebeikių, Mimalių kaimuose, 1959-aisiais baigęs Žeimių vidurinę mokyklą. Jo mama, Vaclava Pacevičiūtė – taip pat nuo Svolkenių, tėvas Vaclovas bandė su šeima prasigyventi Kaune, dirbo geležinkelio transporte, deja, susirgo pokaryje siautusia vidurių šiltine ir 1947-aisiais mirė. Netrukus mama su mažuoju Edvardu grįžo į tėviškę, prisiglaudė pas Svolkeniuose jau su nemaža šeima gyvenusia vyresnę seserį. Tačiau ilgai neteko „užkuriauti“. Kaimo seniūnas Mykolas Glinskas, steigęs anuomet buvusiame architekto Vaclovo Michnevičiaus dvare pradinę mokyklą, susipažino ir su atvykėliais, o netrukus savo bendraamžei, taip pat 30-metei, Vaclavai pasiūlė sumainyti aukso žiedus.
Baigęs pradinę mokyklą, kurioje triūsė vienintelis mokytojas Ipolitas Rimkevičius, vaikinukas su keliais draugais miško takais iš tolimo vienkiemio turėjo lankyti Žeimių vidurinę. Čia ypač išryškėjo jo gabumai piešimui, kalboms, istorijai, sekėsi net sudėti eiliuotų posmų apie pavasarį, tad paskutinėse klasėse jis – vienas iš pirmūnų, baigęs mokyklą be trejetų. Apie tai vėliau pats plačiau pasakojo Marijampolės viešajai bibliotekai.
STUDIJAS SUMAIŠĖ ISTORINIAI ROMANAI
Po abitūros egzaminų vaikinas tą pačią vasarą įstojo į to meto Kauno politechnikos instituto architektūros specialybę. Iš pradžių stipriai kibo į studijas, deja, antrame kurse neleistinai atsipalaidavo, smalsų protą užvaldė sena „priklausomybė“ knygoms. Ne, neskaitė dabar „Trijų muškietininkų“ prie pusryčių stalo, kaip anksčiau, ar „Paryžiaus katedros“ pakeliui mokyklon, tačiau pasinerti į istorinius romanus sesijų metu – sutikime, neleistina prabanga. Nieko keisto, kad trečiame kurse ėmė atsilikti, o negavęs stipendijos, pasiprašė akademinių atostogų, ėmė uždarbiauti statybose, geležinkelyje, net padėdamas rengti kitiems kursinius darbus. Įdomu, kad nesėkmės studijose žeimiečiui atvėrė kitą langą – į literatūrą, žurnalistiką. 1964 m.“Jaunimo gretų“ žurnale pasirodė jo pirmoji novelė „Tik jos liko...“. Leidinio skyriaus vedėja Vytautė Žilinskaitė atsiuntė jam net padrąsinantį laiškelį, patikino, kad Edvardo kūrinėliai – saviti, įdomūs, tad negalima sustoti.
Deja, baigiantis rudeniui Edvardas, kaip ir kiti nepažangūs studentai, gauna šaukimą į sovietinę armiją. Nepadėjo net skubiai atlikta apendicito operacija, tik keliems mėnesiams atitolino kareiviškos košės skanavimą. Sumaištis šeimoje, mamos ašaros, rūstokas šiaip jau visada padedančio patėvio žvilgsnis plykstelėjo vėliau, kai laiškanešys jau atnešė tolimu Rusijos miestu paženklintą voką. Jame užklijuotas laiškas atsiuntė atvirą prisipažinimą ir paguodą – nenusiminkite, girdi, patarnausiu, grįšiu atostogų, o vėliau dar lengviau baigsiu įpusėtas studijas.
Deja, treji tarnybos metai tik atitolino studentą nuo tiksliųjų mokslų, architektūros. Perėmęs kareiviškų sienlaikraščių dailininko pareigas, Edvardas rado dar daugiau laiko knygoms, Maskvos parodų salėse esančių ekspozicijų lankymui, savo akiračiui. Laisvai skaitęs rusų kalba, ypač susižavėjo anuomet pirmąkart žurnale spausdintu M. Bulgakovo romanu „Meisteris ir Margarita“. Ar ne likimo ironija, kad 1968-aisiais, įsidarbinęs Šilalės rajono laikraščio redakcijoje, Edvardas ten pat sutiko savo Margaritą, kuri tapo žmona ir bendražyge iki pat lemtingo suklupimo netoli „Suvalkiečio“ redakcijos...
SIUŽETAI ATSIBELDĖ TĖVIŠKĖS PALAUKĖMIS
Kol susirado darbo redakcijose, buvęs kareivis vėl kiek užtruko kaime, Mimaliuose, kur patėvis neseniai kolūkinėje gyvenvietėje buvo susirentęs namą. Čia pat, per miškelį keliukas vedė į Liepius, kur Edvardui pasiūlė aštuonmetėje mokykloje padirbėti pavaduojančiu mokytoju. Keliskart apsilankė jis ir „Jonavos balso“ redakcijoje, nuvežė savo trumpų apsakymų, kurie netrukus čia ir buvo atspausdinti, pelnė net kažkurio kolūkio įsteigtą literatūrinę premiją. Pagaliau pasiryžo vykti Šilalėn, kur jam pasiūlytas atsakingojo sekretoriaus postas ir butas. Žeimiai, šalia besiglaudžiantys senkaimiai nuo šiol tampa jo vaikystės sapnu, į kurio takus, pamiškes retsykiais sugrįždavo, kaip ir pas mamą, patėvį, brolį. Po vieno tokio pasivaikščiojimo palei krūmokšniais dūstantį Lankesos upelį, atrodo, užgimė ir novelės „Žaltvykstės“ siužetas. Tai čia, Svolkeniuose, prie upės, bene ilgiausiai dar stūksojusioje sukrypusioje troboje, paskutinius senatvės metus leido mamos teta Bronė, tapusi kūrinėlio eilutėse senąja Lukackiene ir dabar senose kapinaitėse besiilsinti su tikrąja Lakavičienės pavarde. Garsiai, su įkvėpimu autorius, kartą sugrįžęs į Mimalius, savo kūrinėlį skaitė mamai ir, kiek pagalvojęs, tikino, kad čia, girdi, reikės dar kažką taisyti...
LIKIMO POSŪKIAI SUNKIAI NUSPĖJAMI
Šilalėje kraštiečio kandi žurnalistinė plunksna tobulino ne tik „Artojo“ laikraštį, bet ir mynė feljetonų, pliekiančių vietos nomenklatūrą, brūzgynus, pasinėrė į humoreskų žanrą. Nenuostabu, kad, berods, 1966-aisiais, dar tarnybos armijoje metais, Edvardą pasiekė žinia, kad „Literatūros ir meno“ savaitraštyje publikuota jo humoreska „Ir tu, Brutai...“, tad dabar pasirinktą taką teko minti toliau: tapo Lietuvos humoristų rinktinės „Trinktinė“ bendraautoriumi, knygos „Medinis arklys“ autoriumi, vienu ženkliausiu Žemaitijos humoristu.
Gal dėl tų feljetonų, nesilankstymo vietos biurokratinei grietinėlei žurnalistui pasiūloma palikti Šilalę ir ketveriems metams iškeliauti į Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurią baigusiems lojaliems klausytojams paprastai leisdavo pakopėti karjeros laiptais, bet... dažniausiai kituose rajonuose. Edvardas, jausdamas savo kūrybos potencialą ir poreikį padėti augančiai šeimai, sutiko „pasitobulinti“ ir netrukus tapo vienu geriausiu savo kurso klausytoju. „1977 m palikęs savo nuotrauką garbės knygoje, baigiau tuos „mokslus“, bet prieš savo norą buvau grąžintas į Šilalės rajoną, paskirtas redaktoriaus pavaduotoju su „augimo“ perspektyva“,- rašė žurnalistas Po kelių mėnesių vis dėlto ištrūko iš Šilalės, ėmėsi Kėdainių laikraščio „Tarybinis kelias“ redaktoriaus pavaduotojo pareigų. 1980- 1987 –aisiais plušo šio leidinio redaktoriumi, gerokai pakeitusiu laikraščio veidą, tradicijas, ideologinę kryptį. Tai jo metais kėdainiečiai persikėlė į naują spaustuvę ir redakciją, atsiplėšė nuo griežtos LKP priežiūros. 1987 m. Edavardui patikimas dideliu tiražu garsėjęs Marijampolės laikraštis, Dombrovickai kraunasi mantą ir vyksta į Suvalkijos sostinę, kur tenka išgyventi sudėtingus persitvarkymo, privatizacijos laikus, pagaliau po beveik 20-ies vadovavimo ir plėtimosi iki apskrities leidinio metų Edvardas galėjo pasimėgauti pensininko dalia, vėl sugrįžti prie savo literatūrinių pomėgių.
Poltergeistas, levitacija, pranašystės, aiškiaregiai – tai naujos temos, kurios kvietė dar kartą galąsti publicisto plunksną. Skaitė mokslinius žurnalus, domėjosi astrofizika, parapsichologija, studijavo Šv. Raštą, antikos istoriją, užrašinėjo dvasininkų paliudijimus apie paranormalius reiškinius. Per 16 metų jo bibliografija pasipildė aštuoniomis knygomis, kurios ir be rėksmingos reklamos neužsigulėjo knygynų lentynose. Deja, nespėta iš gilių stalčių surinkti jaunystės užmojų įkvėptų rankraščių, nepabaigta tai, kas buvo su didele viltimi pradėta, žodžio menininko plunksnai likimo žadėta. Tas noveles, kritikų įvertinimo nesulaukusius kūrinėlius po penkerių metų surinko, išleido jau kiti.
Marius Glinskas
