Vaikščiojimas yra pats geriausias sportas, kuriam nereikia nei papildomos įrangos, nei sporto klubo mėnesinio abonemento. Neuromokslininkas Shane O’Mara, tyrinėjantis vaikščiojimo įtaką mūsų smegenims, vienareikšmiškai teigia, jog vaikščiojimas suaktyvina smegenis, mažina depresiją, skatina gerą nusiteikimą, didina kūrybines galias. Žinomas filosofas Friedrichas Nietzsche yra žaviai pasakęs, jog tik vaikščiojimo metu gimusios mintys ir idėjos turi vertę. Patarimas, jeigu gyvenime užklumpa problemos ir būtina priimti svarbius sprendimus, tai prieš tai pravartu pasivaikščioti. Didesnė tikimybė priimti apgalvotą ir tinkamą sprendimą, kuris atlieptų ne tik protą, bet ir širdį.
Taigi, tenka dažnai vaikščioti ir Jonavos mieste. Vaikščiojimo ir mąstymo džiaugsmą dažnai nutraukia oro tarša, kuri apsunkina ne tik kvėpavimą, bet ir mąstymo veiklą. Kartais oro tarša užspaudžia kvėpavimo takus ir tampa neįmanoma kvėpuoti. Fizinė reakcija į oro tarša yra ne vienintelė taršos pasekmė. Gaila, šiai problemai neskiriamas pakankamas dėmesys. Vietoj to, kai progresyvus pasaulis juda prie mašinų atsisakymo, yra priimamas sprendimas statyti automobilių aikšteles aukojant žalią plotą, tuo pačiu didinant taršių automobilių skaičių Jonavos rajone. Tad šiame tekste bandysiu plačiau aptarti oro taršos situaciją Jonavos mieste, jos įtaką žmonių sveikatai (o ypatingai, vaikams) ir galimus sprendimus.
Oro taršos problematika mieste susideda iš kelių komponentų. Išmetamų teršalų į orą iš stacionarių teršalų šaltinių kiekis, palyginus su vidurkiu Lietuvoje, daugiau nei tris kartus didesnis. Pagal Jonavos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos būklės ataskaitą, vienu momentu maksimali tarša buvo užfiksuota tūkstančiais (34382). Pagal naujausią tarybos patvirtintą strateginio plano surinktus duomenis, išmetamų teršalų nuo 2013 iki 2017 metų padidėjo 23 proc. Jonavos rajone didėjo mirtingumas nuo kvėpavimo sistemų ligų ir viršija šalies rodiklį. Kalbant apie oro taršą, pavojingos yra kietosios dalelės. Jonavos mieste yra stebima KD10 tarša, bet nefiksuojamos KD2,5 dalelės, kurios yra daug mažesnės ir net patenka į kraujagysles. Standartinė kietųjų dalelių dydis Jonavos mieste pagal 2019 metų oro stebėjimus užfiksuojamas 15 kietųjų dalelių kiekis kubiniame metre, daugiausiai yra viršyta iki 71 kietųjų dalelių. Lyginant su 2018 metų oro taršos stebėjimais, fiksuojamas taršos augimas. Įdomu yra tai, jog pagal naujausius tyrimus birželio mėnesio pradžioje, Šilų kaime tarša kartais buvo didesnė nei pačiame mieste. Manoma, jog to viena iš priežasčių yra transportas. Reikia pastebėti, jog duomenys fiksuojami karantino metu ir duomenys mano įsitikinimu nėra patikimi, kadangi pasaulyje karantino metu fiksuojamas žymus oro taršos sumažėjimas. Pokyčius, kuriuos lėmė karantinas, turėtume pamatyti 2020 metų oro taršos stebėjimuose.
Taigi, gali kilti natūralus klausimas, ką mums sako šie skaičiai ir kokią daro įtaką ne tik fizinei, bet ir psichologinei, mūsų sveikatai? Prieš nepilnus metus Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė ataskaitą apie oro taršą, perkeltine prasme teigdami, jog krentant rūkančiųjų skaičiui, atsirado “naujas tabakas”. Pagal organizaciją virš 95 procentų žemės populiacijos gyvena užterštame ore ir tai tiesiogiai lemia žmonių, ypatingai vaikų, sveikatą, net buvo rasta kietųjų dalelių motinos placentoje, kuriame tarpsta nauja gyvybė. Kaip teigia PSO vadovas, švarus oras yra būtina sveiko žmogaus sąlyga, o užterštas oras sąlygoja įvairias ligas. Moksliškai įrodyta, jog kietosios detalės lemia intelekto sumažėjimą, lemia demencijos atsiradimą, diabetą. Taip pat depresijas, bei savižudybes, nes į kraujagysles patenkančios mažosios kietosios detalės lemia smegenų uždegimus, pažeisdami nervų ląsteles. Rizika sumenkti intelektui ar išsivystyti psichologinėms problemoms turi ypatingai jauni vaikai, kurie dar auga ir vystosi. Galiausiai kietosios dalelės gali pakenkti bet kurį žmogaus organą. Mokslininkų teigimu, net mažas kiekis kietųjų dalelių gali pabloginti gyvenimo kokybę. Viršijus KD2,5 10 kietųjų dalelių, 10 procentų išauga tikimybė susirgti depresija.
Nors prasidėjus koronaviruso pandemijai žymiai sumažėjo pasaulyje tarša, naujausi tyrimai parodė taršos ryšį su mirusiais nuo Covid-19 viruso. Tyrimas, nors ir turėdamas trūkumų, kadangi neįtraukė rūkančiojo faktoriaus, parodė, jog kuo taršesnis oras vietovėje, tuo didesnis mirtingumas, kadangi užterštas oras ilgainiui iššaukia kvėpavimo problemas. Pavyzdžiui, ypatingai užterštame Šiaurės Italijos regione mirtingumas siekė 12 proc, likusioje Italijoje tik 4,5 proc. Jeigu oro tarša negali būti laikoma pagrindine mirties priežastimi, tai bent rimtu šalutiniu faktoriu, lemiančiu mirtingumą. Tai leido mokslininkas daryti kelias išvadas. Vieno mikrogramo KD2,5 kubiniame metre išaugimas lemia 15 procentų padidėjusį mirtingumą nuo Covid-19. Tad teigiama, jog kuo švaresnis oras, tuo mažesnis mirtingumas nuo viruso. Kadangi, abejojama ar pats virusas išnyks ir gali reikėti išmokti gyventi, tai tyrimo išvados leidžia planuoti ir atlikti būtinus veiksmus, kurie orą padarytų visiškai švarų, o vietovėse kur oras yra ypatingai užterštas, taikyti karantino, kaukės nešiojimo ir fizinės distancijos priemones, kuriais būtų stabdomas viruso plitimas užterštoje teritorijoje. Moksliniai atradimai dar kartą įrodė akivaizdų klimato krizės ir pandemijos ryšį.
Pagrindiniai teršėjai yra pramonės objektai (apie tai šiek tiek kalbėjau praeitame tekste) transportas, ypatingai automobiliai bei šildymas kietuoju kuru žiemos laikotarpiu. Svarstydami kaip išspręsti oro taršos problemą, Pabandysiu išdėstyti priemones, kurių kompleksiškas įgyvendinimas leistų išspręsti problemą.
Itin urbanizuotuose JAV miestuose, taikant fizinės distancijos priemonę, gyventojams buvo iššūkis išlaikyti kelių metrų atstumą, tad pradėta kelius, skirtus automobiliams, atiduoti pėstiesiems. Pasikeitusios sąlygos leido taip pat galvoti apie automobilių atsakymo miestuose idėją, kelius grąžinant pėstiesiems ir gamtai. Tad neišvengiamai būtina pradėti planuoti miestą taip, jog būtų galima išvengti automobilių naudojimo, sukuriant nepatogias sąlygas automobilistams ir didinant patogumą naudojantis kitais susisiekimo priemonėmis kaip viešasis transportas, dviratis ar pėstute. Taip pat miestą planuoti taip, jog visi svarbiausi žmogaus poreikiai būtų pasiekiami 15 min. atstumu nuo gyvenamosios vietos pėstute, į visas puses, tokiu būdu užtikrinant automobilio nereikalingumą. Reikia pastebėti, jog ateityje vis labiau bus brangu tiek naudotis, tiek išlaikyti automobilį, net jeigu dabartiniai savivaldos politikai dar gyvena praėjusio amžiaus įsitikinimais didinant aikštelių automobiliams skaičių. Jau šiandien verta pradėti galvoti apie kitas, netaršias, susisiekimo priemones.
Žinoma, pasiūlymas iš mūsų gyvenimo išbraukti automobilius (paliekant galimybę tik svarbioms funkcijoms atlikti, kaip greitoji pagalba ar socialinis taksi, kad socialinės paslaugos pasiektų kiekvieną) skamba kaip rimta erezija, nes mums sudėtinga įsivaizduoti savo gyvenimą be automobilių. Todėl planavimo procese būtinas atviras, nuoširdus dialogas su miestiečiais, leidžiant įsijungti į bendrą planavimo procesą ir atlikti savišvietą, organizuojant akcijas, kurių metu patys gyventojai susipažintų su oro tarša, galėtų matuoti taršą savo gyvenamojoje vietovėje ir daryti išvadas. Didžiausias pokyčių priešas yra baimė gyventi prasčiau nei iki tol gyventa. Todėl dialogas, įtraukimas ir savišvieta yra svarbus kompleksinio sprendimo dedamasis.
Atsisakius automobilių arba ribojant automobilių eismą mieste, neišvengiamai reikia kalbėti apie kokybišką, nemokamą, patogų viešąjį transportą. Kalbant Jonavos autobusų parko atveju, neišvengiamai būtina permąstyti visą miesto ir užmiesčio susisiekimą sistemiškai, jog gyventojui keliavimas viešuoju transportu būti prieinamas visiems bei patogus naudoti. Mašinų ribojimas leidžia viešajam transportui atvykimo laiko ir kokybiškos kelionės atžvilgiais konkuruoti su mašinomis. Turintiems judėjimo sunkumų turi būti išplėtotas socialinis taksi.
Nepaskutinėje vietoje turėtų būti želdinių politika. Pakeisti požiūrį į augančius medžius ir kitokio pobūdžio želdynus mieste, tai yra nekirsti medžių vien dėl to, jog trukdo renovuoti kelią ar aikštę. Kovoje su klimato krize reikalingi pagalbininkai ir būtent želdiniai yra tie bendražygiai, kurie gali padėti kovoje. Šitoje vietoje ypatingai yra svarbi edukacija, kuri leistų, ypač jauniems žmonėms, susipažinti su gamta, leisti suprasti ir per želdinius atrasti santykį su gamtą. Didesnis žinojimas leidžia kryptingiau pasitelkti bendražygius kovoje su oro tarša.
Kūrybinės dirbtuvės, kurias vedė sociologijos profesorė Jennifer Gabrys kartu su miestiečiais, kėlė taršos klausimą miestuose ir ieškojo būdų sumažinti oro taršą. Dirbtuvių proceso metu buvo sukurtas žinynas pavadinimu Phyto-Sensor (žinynas internete yra atviras, kiekvienas gali atsisiųsti adresu https://citizensense.net/kits/phyto-sensor-toolkit/), kuris moko kaip pasitelkti į pagalbą augalus siekiant sumažinti oro taršą. Buvo suvokta, jog kryptingas tam parinktų augalų, kurių savybės yra tinkamos iš aplinkos sugerti tam tikrą taršą, sodinimas taršioje aplinkoje gali sušvelninti situaciją. Tam pastangų daug nereikia, bet rezultatai pastebimi. Jeigu gyvenate aplinkoje, kurioje šalimais pravažiuoja daug mašinų, tai prie šaligatvio esančioje žemės lopinėlyje palei visą kelią pasodinkit paprastasias kraujažoles (galima ir kitus augalus, apie juos sužinosit atsisiuntę žinyną), kurios turi savybę pagauti kietąsias daleles. Oras bus šiek tiek švaresnis. O jeigu tai padarytų visi?
Filosofas Žygimantas Menčenkovas
