Kaitrų liepos 20-osios pirmadienį Knygų terasoje išsiskleidė šešiais skirtingais potėpiais išmarginta vėliava. Šeši – būtent tiek menininkų šiais metais planuoja atvykti į Jonavą iš Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Meksikos ir Vokietijos. Liepą pirmuosius miesto bendruomenei matomus žingsnius žengė Jonavos viešosios bibliotekos įgyvendinamas projektas „Tarptautinė dailės rezidentūra“.
Susitikimo pradžioje rezidentūros dalyvius ir Jonavos bendruomenės narius pasveikino viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė, linkėdama rezidentūros metu sukurti įspūdingus darbus, kurie bus didžiulė dovana ne tik bibliotekai, bet ir visai miesto bendruomenei. O tuomet atėjo ilgai lauktas metas istorijoms ir pasakojimams apie kūrybą ir kuriančio žmogaus gyvenimą. Apie ieškojimus ir kaip reikia nepasitikėti savo akimis. Apie tai, kaip visą gyvenimą einame ir skaitome. Ne tik knygas, bet ir ženklus. Apie Lietuvos pievų koloritą ir įkvėpimo šaltinius kalbėjomės su Ignu Gleixner ir Julija Gleiksner - pirmaisiais Tarptautinės dailės rezidentūros dalyviais, atvykusiais iš Vokietijos.
Ignas Gleixner pirmuosius žingsnius į meno pasaulį žengė dar būdamas paauglys. Atradęs tapybą, kaip būdą išreikšti save, atostogauti iš Vokietijos jis atkeliaudavo į Lietuvą, kur buvo mokomas tapytojo Vytauto Laukio. Igno atmintyje iki šiol gyvi prisiminimai, kaip paskatintas mokytojo jis ne tik leidosi ieškoti spalvų, vidinės kalbos išraiškos būdų, bet ir suvokė, jog nereikia pasitikėti akimis. Tuo tarpu Julija polinkį piešti ir kurti juto nuo vaikystės. „Lankiau meno mokyklą, o vėliau sutikau Igną, kuris mane labai palaikė ir skatino kurti. Tapyba visuomet buvo manyje. Tapyba – mano laisvė, čia galėjau visą savo energiją perteikti į paveikslą,“ – dalijosi mintimis Julija, kuriai netrukus aliejinių dažų tapo per maža ir kūrybinius sumanymus ji ėmė plėsti gamtoje ieškodama naujų medžiagų tapybai.
Dailininkai neslėpė, kad grįžti į Jonavą gera. Dirbdamas meno galerijoje „Homo Ludens“, Ignas išugdė ne vieną jauną menininką, tęsiantį savo kūrybinį kelią ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. „Smagu juos sutikti grįžus,“ – dalijosi mintimis šiuo metu parodas Diuseldorfo meno galerijoje „Gleixner art/meno parkas“ kuruojantis Ignas. Paklausti, kokioje vietoje norėtų atsidurti su teptuku ir palete rankose, dailininkai vienu balsu įvardijo Jonavos gamtą, o ypač Neries pakrantes. „Gamta neribota, tai yra tas mokytojas, kuris visada mus papildys,“ - kalbėjo Ignas, kartu su Julija negalėjęs atsistebėti Lietuvos pievų spalvomis ir jų tarpusavio derme, kuri, pasak menininkų, žmogaus galvoje sunkiai gali atsirasti.
Ignui ir Julijai knygos taip pat nesvetimos. Prisipažinęs, kad didžioji dalis literatūros šiuo metu yra tiesiogiai susijusi su darbu, Ignas mielai dalijosi mintimis, kaip iš naujo atranda Astridos Lindgren kūrybą, kurią skaito savo dukroms Uršulei ir Elžbietai. „Skaitantis žmogus“ – tema, turinti atsispindėti ir rezidentūros metu kuriamuose dailininkų darbuose – kelia ne vieną klausimų menininkams, raginantiems neskubėti suvokti jos primityviai. „Mes visi einame per savo gyvenimą ir skaitome ženklus,“ – nuskambėjo susimąstyti verčianti Igno mintis. „Linkėčiau bibliotekos lankytojams tapti mano paveikslų skaitytojais,“ – nedaugžodžiavo ir Julija.
Dailininkai išlaikė paslaptyje savo sumanymus, kuriuos realizuoja liepos mėnesį gyvendami ir kurdami Jonavoje. Kitiems rezidentūros dalyviams palinkėję pajausti miestą, atrasti čia kūrybos laisvę, tobulai įgyvendinti savo idėjas ir dalelę Jonavos parsivežti į savo kraštą, Ignas ir Julija išskubėjo. Ne į pievas. Prie drobių. „Kūryba kinta su tavim. Kokioje gyvenimo būsenoje esi, tokia ir tapyba,“ – pasakojo Ignas. Jau liepos pabaigoje tapsime tokiais skaitytojais, kokius apibūdino pirmieji rezidentūros dalyviai. Kokį požiūrio tašką pasirinko šie kūrėjai? Kokią gyvenimo būseną ir ženklus įskaitysime jų darbuose? Laukti liko nedaug.
Kristina Jaskūnienė
Jonavos viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų organizatorė
