Jonavos kultūros centro Meno galerijoje atidaryta unikali respublikinė paroda „Gobelenas vakar ir rytoj“, kurią inicijavo tekstilės meną puoselėjančios Kauno dailininkės, susibūrusios į entuziasčių sąjungą atvirose menui erdvėse, sutrumpintai vadinamą grupe ESAME. Ekspozicijoje pateikiama devyniolikos kūrėjų darbai.
Parodos tikslas
Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai, nepaisydami labai ilgo ir daug darbo reikalaujančio proceso, vis dar kuria šia tekstilės technika. Pagrindinė parodos idėja ir misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas, akcentuoti gobeleninį audimo būdą. Dabar gobelenai turi tarptautinį pavadinimą – tapiserija.
Mintis surengti gobelenų parodą kilo Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorei Daliai Minkevičienei-Jazdauskienei, nes muziejus įkurtas J. Monkutės-Marks gobelenų kolekcijai eksponuoti. Tai tarytum pagarba šios menininkės atminimui.
Daugelio autorių darbuose prisiliesta prie Lietuvos temų, todėl džiugu, kad jonaviečiai su šia ekspozicija gali susipažinti mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakarėse
„Šiais laikais mažai kas audžia gobelenus, nes darbas reikalauja didelės kantrybės, laiko ir atsidavimo kūrybai. Jaunoji karta dažniausiai kratosi ir bijo tokio užsiėmimo. Tačiau mūsų grupės moterys yra atkaklios, nestokojančios entuziazmo, todėl pasiryžome puoselėti šią klasikinio meno šaką“, – sakė ,,ESAME“ grupės vadovė, parodos kuratorė, LDS Kauno skyriaus tekstilės sekcijos pirmininkė Birutė Sarapienė.
Kolekcija keliaus ir į užsienį
Pasak parodos kuratorės, surinkti vienos šakos meno darbų kolekciją – nelengvas uždavinys, todėl ,,ESAME“ dailininkės parodoje į šią ekspoziciją pasitelkė ne vienerių, o kelių pastarųjų metų darbus. Visgi didžiausią dalį kūrinių sudaro 2019 metais išausti gobelenai.
„Šalies kūrėjai buvo kviečiami teikti kūrinius, atliktus gobeleno technika ir atspindinčius Lietuvos tautos identitetą. Profesionalūs dailininkai ir studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika buvo raginami profesionaliai atlikti darbus taip, kad atspindėtų parodos pavadinimą „Gobelenas vakar ir rytoj“, – supažindino B. Sarapienė, pridurdama, jog į kvietimą atsiliepė Jonavos, Raseinių, Vilniaus krašto kūrėjai.
Pirmoji gobelenų ekspozicija buvo pristatyta praėjusių metų rugsėjo mėnesį Gelgaudiškio dvare, vėliau gobelenais gėrėjosi J. Monkutės-Marks muziejaus lankytojai, o dabar įdomūs darbai atkeliavo į Jonavą. Prieš kelerius metus aktyvių menininkių darbų kolekcija „Baltų ženklai“ didelio dėmesio sulaukė ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Latvijoje, Lenkijoje. „Ši paroda bus eksponuojama Druskininkuose, kituose Lietuvos rajonuose, tikimės, kad ją galės įvertinti ne vienos užsienio valstybės žiūrovas“, – mintimis pasidalijo parodos kuratorė.
Jonavietės kūrinys
Visi eksponuojami dailininkių darbai yra skirtingi tiek spalvine gama, tiek ir savo tematika, kurią geriausiai gali pakomentuoti patys autoriai.
Akį patraukia Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos dailės mokytojos Auksės Draugelienės, neseniai papildžiusios ESAME grupę, gobelenas „Viltis“. Pedagogę visada viliojo sudėtingesnė kūryba, tad ji negalėjo atsispirti pagundai – savo piešinius parodė dėstytojai Danutei Valentaitei ir prasitarė norinti tapti profesionalia tekstilininke. Išgirdusi padrąsinimą, 2006-aisiais įstojo į Dailės akademijos Kauno tekstilės katedrą ir ją sėkmingai baigė. Parodoje „Gobelenas vakar ir rytoj“ jonavietės išaustas darbas „Viltis“ eksponuojamas šalia garsių ir seniai pripažintų menininkių Virginijos Kirvelienės, Liucijos Banaitienės, Danguolės Brogienės, Zinaidos Dargienės, B. Sarapienės, D. Valentaitės, kitų darbų.
„Taip jį pavadinau todėl, kad jame siekiau atspindėti Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Pasirinkau urbanistinio peizažo ir burės vaizdinį, kuris apibūdina vidinius visuomenės išgyvenimus ir nuotaikas. Nuo jaunystės domiuosi socialinėmis temomis, neprarandančiomis aktualumo ir šiandien. Todėl, vystydama kūrybinį procesą, sekiau Lietuvos kultūrinius bei politinius įvykius. Tai ir nulėmė mano kūrinio temą ir nuotaiką – panorau perteikti viltingus tautos lūkesčius, sunkų, kantrų darbą, fizines ir emocines žmonių būsenas“, – aiškino autorė.
Prie baltos burės išryškinti Gedimino stulpai, į kuriuos žiūrint iš viršaus išryškėja kvadratas, gabalėlis žemės. Tai, pasak menininkės, tarsi aukuras, tarsi šeimos židinys, būstas, namai, mūsų valstybė. „Idėjai išreikšti pasirinkau tradicinį audimo būdą, kuris leidžia pasakyti, kad mūsų identitetas, įskiepytas protėvių, visada bus gyvas – audė mamos, močiutės, aus ir dukros, jei jas mes paskatinsime. Savo kūriniu noriu pasakyti – esame stipri kantrių ir darbščių žmonių tauta, su viltimi žengianti į ateitį“, – komentavo A. Draugelienė.
Temų įvairovė
Iš tolo dėmesį traukia Irenos Piliutytės išausti Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio portretai. Kūrėjos planuose – šių laikų Lietuvos prezidentų Dalios Grybauskaitės, Valdo Adamkaus veidai. O štai V. Kirvelienė į parodą pateikė mišrios technikos gobeleną „Išausta laisvė“, ant jo išryškindama 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų veidus ir jų parašus.
Grupės ,,ESAME“ finansinę sritį tvarkančios profesionalios dailininkės D. Valentaitės kūrinyje „100 ornamentų Lietuvai“ į vieną darinį sujungta 100 nedidelių gabalėlių, kuriuos išausti reikia itin didelio kruopštumo. Pasak menininkės, dabar nebenaudojamos senovinės audimo staklės, pakanka rėmų ir sugebėjimo veiksmus atlikti rankų pirštais. „Ant vieno rėmo telpa keturi tokie lopinėliai, tai ir stengiesi juos išausti, o paskui visus sujungi į didelį vienetą“, – sakė D. Valentaitė.
Spalvingumu ir sidabro atspindžiais išsiskiria D. Brogienės gobelenas „Birželio naktis, prieš auštant“. Santūrumu ir liūdesiu dvelkia kitas jos kūrinys „Kelionė į Anapus“, sukurtas po artimo žmogaus netekties. „Tai tarsi dailininko tapyba siūlais. Skirtumas tik tas, kad dailininkas paveikslą nutapytų galbūt per savaitę, o šių kūrinių autorė vieną gobeleną audė gerą pusmetį“, – samprotavo ,,ESAME“ grupės vadovės pavaduotoja D. Valentaitė.
Dailininkė tekstilininkė Danguolė Čachavičienė parodai pateikė išaustą susimąsčiusį rūpintojėlį, savo darbą pavadindama „Rimtis“. „Jį kūriau beveik metus. Audimas man – tai meditacija, kai atsijungi nuo rūpesčių, negalvoji apie negandas – tiesiog po centimetrą kuri ir kuri. Savo kūriniui parinkau švelnias, mano manymu, liaudiškas spalvas“, – mintimis pasidalijo ji.
Įaustas skausmas
Parodą kuruojanti B. Sarapienė ekspozicijai „Gobelenas vakar ir rytoj“ pristatė du savo darbus. Menininkė teigė, kad gobeleną „Medžio kardiograma“ išprovokavo skaudus įvykis. „Visa Lietuva tikriausiai girdėjo apie medžių pjovimo vajų Kaune. Kai sunaikino gražuolius augalus, paaiškėjo, kad jie buvo sveiki ir galėjo dar ilgai puošti miestą. Ta istorija mane labai sujaudino ir paveikė taip, kad šį skausmą nusprendžiau įausti į gobeleną. Medžių tragediją parodo ryškus raudonos spalvos zigzagas, kuris baigiasi tiese, akcentuojančia augalo mirtį “, – idėją atskleidė autorė.
Kitame šios menininkės kūrinyje „Kontrastai ir niuansai“ atsispindi daug atspalvių – nuo šviesaus iki tamsesnio, siejasi su dimų raštų ritmu. Dailininkės teigimu, jis neturi tokios gilios idėjos, kokia įpinta į pirmąjį, bet labiau skleidžia dekoratyvumo pojūtį.
„Kiekvienas gobelenas turi būti vis kitoks ir pirmiausia patikti pačiam autoriui. O jeigu išgirsti teigiamų atsiliepimų ir iš žiūrovų, tai tiesiog puiku. Austi kokius tris-šešis mėnesius ir nepatraukti žiūrovų dėmesio, būtų tikrai nesmagu“, – prisipažino parodos iniciatorė B. Sarapienė.
Kiekvienas gobelenas slepia idėjos paslaptį, kurią atskleisti padeda jo pavadinimas. Menininkių, dalyvavusių parodos atidarymo šventėje, nuomone, lankytojų valia, kaip interpretuoti kūrinio temą. Svarbiausia – pamatyti ekspoziciją ir bent akimirką įsivaizduoti save autorių vietoje.
Kilnojama freska
Gobeleno pavadinimas kilęs iš XVII a. Paryžiuje brolių Gobelenų įsteigtos karališkosios kilimų manufaktūros. Ši audimo technika jau buvo žinoma senovės Egipte, Persijoje, Mesopotamijoje. Vakarų Europoje paplito XI–XII a. sandūroje, apogėjų pasiekė XVI–XVII a., tačiau, prasidėjus taikomosios dailės krizei, gobelenas prarado populiarumą. XX a. antroje pusėje gobeleno audimas vėl atgijo.
Anksčiau gobelenai turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir šildymo paskirtį – jais užklodavo pilių sienas. Prancūzų dailininkas Žano Liursa gobeleną vadino sienos apdangalu, jos daina, kilnojama freska. Ir tai visai suprantama, nes freskos nenugramdysi, o kilimą galima perkelti ant kitos sienos ar net pernešti į kitą patalpą.
Gobelenai būdavo audžiami rankomis paprastos konstrukcijos vertikaliomis ar horizontaliomis staklėmis-rėmais pagal pateiktus žymių dailininkų piešinius su žmonių, žvėrių figūromis, rūmų pastatais. Rankiniam gobeleno audimui reikėjo didelio audėjų meistriškumo, kruopštumo ir meninės vaizduotės. Vienas audėjas per metus išausdavo 1–3 kv. metrų gobeleną.
Irena BŪTĖNAITĖ
Renatos Kuliešienės nuotraukos.
