Norint pamatyti spektaklį, pirmiausia reikia į jį nueiti. Bet surasti, kur jis bus rodomas buvo intriga iki paskutinės minutės. Monospektaklis „Dulkėti veidrodžiai“ šeštadienio vakarą vyko Rambyno g. viename iš Bazės sandėlių. Spektaklio režisierė Ieva Jackevičiūtė. Nestandartinė aplinka, ne Jonavos kultūros centro salė, o scena tarp senų aukštų baltų plytų sienų. Nėra parketo, sulankstomos kėdutės. Gyvas aktoriaus balsas vertė įsiklausyti į žodžius pritemdytoje šviesoje, o kūno judesiai išreiškė personažų Žvejo, Ruso, Taško ir Monkevičiaus charakterius daugiau nei žodžiai. Autorius ir vienintelis atlikėjas Raimondas Klezys savo vaidyba įtraukė ir salės žiūrovus. Tai yra autobiografinis darbas, paremtas autoriaus jaunystės patirtimis augant Žeimių miestelyje, Jonavos rajone. Pagrindinė spektaklio tema – nėra meilės. Nėra meilė šeimoje, mokykloje, tarp draugų. Ir nėra meilės poveikio žmogui. Kaime gyvenantys žmonės anksti pradeda geti, kad kažkaip neturėjimą meilės kompensuotų. Tačiau toks jų gyvenimas baigdavosi kalėjimais, nedarbu, narkotikais, savižudybėmis. “Spektaklyje pasidalinsiu, kas padėjo man išgyventi plyšio valandas ir neužbaigti taip, kaip užbaigė ne vienas per anksti išėjęs bendraamžis“. – sako autorius. -“ Norint ,kad viskas nesibaigtų po 6 valandų, reikia rasti meilės ir pagarbos oazę...Norint išvysti savo atvaizdą veidrodyje, reikia nupūsti dulkes“.
Raimondas Klezys – teatro „Pradžia“pedagogas, ugdantis vaikų kūrybiškumą, ne vieno Anželikos Cholinos šokio teatro pasirodymo dalyvis, Vido Bareikio teatro spektaklių, bei Justino Krisiūno režisuoto filmo „Širdys“ aktorius, televizijos serialo „Kam ta meilė?“ pagrindinis veikėjas, tai šiuolaikinis dramaturgas pristatantis savo kūrybos darbą „Dulkėti veidrodžiai“. 25 –erių metų jaunuolio sceninė patirtis ištikro įspūdinga. Spektaklis Jonavoje pavyko, daugelis žiūrovų jį priėmė asmeniškai ir gant jautriai.
Citata iš monologo pabaigos, pabrėžiančios nemeilę.„Aš žinau, kaip tai yra, bet negaliu įvardinti. Aš žinau, kad galiu paskaičiuoti tangentą, bet to žodžio pasakyti nepavyks. Paprasčiausiai neprisimenu, o gal niekada ir nežinojau, nes man niekas niekada jo nesakė...“
Eitvydė Pranevičienė