Jonavos kultūros centro Krašto muziejus antradienį vėl pakvietė į tradicinę krašto tautodailės parodą. Kaip ir kasmet, ekspozicijoje galima pasigrožėti medžio drožiniais, įvairiais mezginiais, nusistebėti išradingai sunarstytais šiaudiniais vestuvių sodais, skrupulingai iš popieriaus iškarpytais tautiniais ornamentais.
Skambant „Rapsodijos“ (vad. Edvardas Ratautas) ir liaudies muzikos kapelos „Jonė“ (vad. Algimantas Petkevičius) trankiems akordams, į salę rinkosi iš miesto ir rajono pakraščių sulėkę dailiųjų amatų kūrėjai, tarp kurių tądien garbingiausiai pristatytas Užusalių medžio drožėjas Tomas Jončas. Ką tik sulaukęs savo 80-mečio, senolis atvyko į šventę su žmona Aldona, sūnumi ir dukra. Nieko keisto, kad drožybos meistrui ir buvo skirta daugiausia sveikinimų, linkėjimų, gėlių puokščių.
„Įdomus tas kūrėjų santykis su kitais žmonėmis. Jūs savo darbus atiduodate ne tik savo, bet ir kitų teismui. O būti kūrėju ir tuo pačiu teisėju – kebloka užduotis“,- kiek filosofiškai apie ant amatininkiškumo ir profesionalumo balansuojančią kūrybą samprotavo rajono Savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis. Jis palinkėjo visiems ilgai džiaugtis kraštą garsinančiais dirbiniais, o T. Jončui įteikė ir mero Mindaugo Sinkevičiaus pasirašytą padėkos raštą.
„Tomas ir Aldona – tai be galo šilti, malonūs žmonės. Įsivaizduoju, kiek emocijų reikėjo jiems nuslėpti, kai Kultūros centro žmonės traukė iš jų palėpių įvairius eksponatus. Patikėkite, šie darbai verti ne vien saugių palėpių“- sveikino senus bičiulius žurnalistė, krašto šviesuolė Irena Nagulevičienė.
„Tėtis mums visąlaik pavyzdys. Aš irgi šiek tiek „prie meno“, tačiau kantrybės, tikėjimo savo pašaukimu reikia dar iš jo mokytis“,- šeimos vardu už dėmesį dėkojo jubiliato dukra. ‚Ech ta laimė, kokia ji trapi“ – savo dainomis susirinkusiems tarsi priminė „Jonė“, tačiau čia pat nuaidėjęs „Ilgiausių metų“ ir vėl besitęsianti sveikinimų liūtis priminė, kad kiekvienas esame savo laimės kalviai, nesvarbu, ar ta laimės paukštė šiaudeliais pakibusi palubėje, ar įausta į margadryžę juostą, ar žvilgčioja palangės karpiniais. Gražiai savo kraštiečio triūsą apibūdino ilgametė Užusalių kultūros puoselėtoja Vitalija Šatkienė: „Jei pastebėsite ant suolelio sumedėjusį tėvą ar piemenėlį su dūdele, šventuosius Agotą ar Steponą, tai, žinokite, Tomo darbai“.
„Reikia mylėti ne tik save, kaip dabar dažnai sakoma, bet ir visus“, - tarsi atskleisdamas sėkmės paslaptis bylojo pats T. Jončas. Meistras prisiminė, kaip vaikystėje, tarnaudamas kerdžiaus pagalbininku, jis išsidroždavo iš alksnio birbynę, iš karklo – švilpynę, kaip vis sukiodavosi prie svetimų tekinimo staklių, kol neįsigijo savų, kaip, mirus mamai, ant kryžiaus pritvirtino savo rankų medinį josios veidą, bet vėliau, pasiskaitęs apie kryždirbio likimą knygoje „Vincas Svirskis“, nutarė viską mesti. Laimei, bičiuliai patikino, kad nereikia sustoti, reikia ieškoti savo kelio, pagaliau nebūtina mėgdžioti Svirskį, mat kiekvienam – savo kelias, savo stilius, tik reikia jį išpuoselėti.
„Ir kur iškeliautum, ką bedarytum, viskas bus panašu į Lietuvą“ – skaitė Marcelijų Martinaitį, kitus poetus renginį vedusi etnologė edukatorė Rasa Kulytė – Libienė. Ypač prasmingai jos lūpomis nuskambėjo Pauliaus Galaunės sakiniai apie dievdirbio pasiaukojimą. Šis, anot muziejininkystės patriarcho, ne tiek pelno savo darbais duoną, kiek tiki, net savo vietos neturėdamas, eidamas iš kaimo į kaimą, tiki. Gal tai ir yra Dievo pašauktieji. Maža to, etnologė pasidžiaugė, kad krašto tautodailė neblėsta, prasiveržia vis platesniu spektru. Antai turime jau 15 sertifikuotų amatininkų ir 40 sertifikuotų produktų, o 2019-aisiais sertifikatai įteikti Artūrui Narkevičiui už jo nepaprastus šiaudinius sodus, žvaigždes, medinius žaislus ir Artūrui Aleksai už jo medinius šaukštus, samčius. „Imkite tiesiai iš ekspozicijos, dovanoju“ – besidžiaugiąs įvertinimu, šmaikštavo šis drožėjas.
Renginį savotiškai vainikavo improvizuotos svečių vaišės, kuriose batėgalietė Olga Vilkienė siūlė paragauti jos sertifikuoto vyno, o jubiliatas T. Jončas kvietė paskanauti ypatingai švelnaus skonio, ateityje tikriausiai būtinai sertifikuoto žemaitiško kastinio. Visi parodoje dalyvavę 22 autoriai nudžiuginti Kultūros centro padėkomis už kultūros tradicijų puoselėjimą ir dalyvavimą dar vienoje krašto tautodailės parodoje. Tad praverkime muziejaus duris, įsižiūrėkime į naujus tautinio paveldo akcentus.
Marius Glinskas
