Karolį LUKOŠEVIČIŲ skaitytojui pristatysiu lakoniškai: geriausias savo amžiaus Lietuvos atlikėjas, tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas. O toliau – jis apie save. Žodžiu, klausimų-atsakymų vakaras...
Esi baigęs Janinos Miščiukaitės meno mokyklos akordeono klasę. Kodėl pasirinkai ne gitarą, ne mušamuosius, o akordeoną?
Iš tikrųjų dažnai nusijuokiu, kai prisimenu, kodėl stojau į akordeoną. Kai buvau pirmokas, Motinos dienos šventėje mano mokykloje klasiokas grojo trimitu. Pasiklausiau, kaip jis groja, ir užsinorėjau taip pat išmokti. Mama galvojo, kad juokauju, bet, atėjus vasarai, vėl užsiminiau apie muzikos mokyklą. Tada mama ir pasiūlė man stoti ne „į trimitą“, bet į akordeono klasę. Sutikau net nežinodamas, kaip tas akordeonas atrodo (šypsosi). Bet tai buvo pasirinkimas, kurio tikrai nesigailiu.
Kas buvo tavo mokytojas, už ką jam esi dėkingas?
Baigiau akordeoną pas mokytoją metodininką Nikolajų Kolesnikovą. Negaliu apsakyti, kaip esu dėkingas šiam nuostabiam mokytojui už visą tą sunkų darbą, už visą motyvaciją, kurią gavau iš pedagogo. Nors mokytojas yra jau garbingo amžiaus, bet vis tiek pasiryždavo mane lydėti į konkursus užsienyje. Kelionės sunkios, bet mokytojas važiuodavo, „stumdavo“ mane eiti šiuo keliu toliau. Esu jam už tai labai dėkingas.
Ar pasitaikė tokių akimirkų: ai, geriau futbolą pažaisti, nei akordeoną valandų valandas tampyti? Kas sulaikė nuo minties (jei toks noras kilo?) mesti muzikos mokyklą?
Tikrai esu turėjęs minčių, ar verta man toliau sieti gyvenimą su muzika. Bet tokiais momentais šalia būdavo draugai, kolegos, mokytojai, kurie padėjo nebūti abejingam ir skatino toliau eiti muzikos keliu, be kurio dabar jau net neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Pamenu, turėjai rankos traumą. Kas buvo atsitikę? Ar dar jauti skausmą, nepatogumą grodamas itin sudėtingus kūrinius?
Taip, buvau pasitempęs rankas besiruošdamas „Pasaulio taurei“. Daug grojau ir nepagalvojau apie tai, kad galiu susižeisti, ir, grojant perklausoje fiziškai sudėtingą kūrinį, nebeatlaikė rankos, teko savaitei likus iki konkurso vien tik ilsėtis. Dabar atsitinka taip, kad kartas nuo karto pajuntu rankos „įsiveržimą“, kartais ir vėl pradeda skaudėti. Tačiau dabar labiau atkreipiu dėmesį į grojimo ir ilsėjimosi svarbą, bandau viską subalansuoti taip, kad neatsitiktų, kaip tuomet buvo prieš konkursą.
Esi jaunas vyrukas (kiek tau metų?), studijuoji Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Ar didelis krūvis? Ar lieka laiko pomėgiams? Kokie jie?
Man yra septyniolika metų. Konservatorijoje krūvis tikrai didelis palyginti su kitomis mokyklomis, kadangi šalia bendrojo ugdymo pamokų atsiranda dar ir muzikinio išsilavinimo pamokos. Tačiau dauguma pripranta prie tokio krūvio. Pomėgiams tikrai randu laiko, su draugais, kolegomis išeinam krepšinį pažaisti ar kitaip praleisti laiką.
Pasakyk savo muzikos gerbėjoms: ar esi vienišas? O gal turi draugę?
Šiuo metu draugės neturiu.
Nedrįstu vardyti visų tavo pasiekimų, bijodama kurį nors apdovanojimą pamiršti. Jų, aišku, daug, bet kuriuos tu labiausiai vertini, kurie pareikalavo daugiausiai kūrybinių jėgų?
Labiausiai vertinu savo 16-tą vietą konkurse „Coupe Mondiale 2018“ (Pasaulio taurė), kuris vyko Kaune. Nors tai ir nėra prizinė vietą, man šis pasiekimas labai svarbus, kadangi konkursas buvo pasaulinio lygio, susirinko geriausi pasaulio atlikėjai. Mano kategorijoje (Junior Classic) dalyvavo 21 muzikantas ir visi buvo neapsakomai stiprūs. Labai džiaugiuosi šiuo pasiekimu, tikiuosi kitoje „Pasaulio taurėje“ (vyks Shenzhen mieste, Kinijoje) pasirodyti geriau.
Mačiau tavo nuotrauką, kurioje esi su LR Prezidente Dalia Grybauskaite. Kokia šios nuotraukos istorija?
Pernai spalio 25-27 dienomis dalyvavau konkurse Estijoje, užėmiau pirmąją vietą. Kiekvienais metais LR Prezidentūroje už nuopelnus tarptautiniuose konkursuose vyksta muzikų – tarptautinių konkursų laureatų – pagerbimo iškilmės. Buvau pakviestas už šią pelnytą pirmąją vietą.
Kiekvienas muzikantas turi mieliausią širdžiai kūrinį. Ką tu visada atlieki su didžiausiu malonumu?
Iš tikrųjų vieno tokio kūrinio neturiu, kadangi kūriniai, kuriuos atlieku, turi savo man artimą istoriją. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą emociją, ar tai būtų pyktis, ar meilė, ar džiaugsmas, ar liūdesys...
Kiek žinau, šiuo metu groji akordeonininkų trio. Papasakok apie savo „komandos“ draugus, ką dažniausiai grojate? Kur koncertuojate?
Šiuo metu groju akordeonininkų trio „Three'o“. Esam labai geri draugai iš Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos, nors ir labai skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs.
Mangirdas Kundrotas – labai gabus ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Būdamas jautrus žmogus, sugeba išreikšti muziką iš pačios širdies. Dažniausiai visas mūsų darbas grupėje prasideda nuo jo, nes Mangirdas turi labai išlavintą klausą.
Mūsų ansamblyje yra gan nematytas paprastiems klausytojams instrumentas – bosinis akordeonas, kuriuo groja Andrius Kapočius. Jis yra kaip ir mūsų ritmikos pagrindas, įžvelgia kažką tokio nuostabaus ritmikoje ir bosų judėjime. Šis jo suvokimas ir įsijautimas ne tik į muzikinę liniją, bet ir į ritmiką, bosų judėjimą įneša labai svarbaus į mūsų trio.
Su ansambliu grojame įvairią muziką: ir akademinę, ir lengvąją; grojame konkursuose, koncertuose. Esame groję Lietuvos karo akademijoje, Krašto apsaugos ministerijoje ir dar daug kur kitur.
Kiek metų liko iki konservatorijos baigimo? Gal jau turi konkrečių planų ateičiai?
Mokytis liko dar metai. Iš tikrųjų net nepastebėjau, kaip konservatorijoje prabėgo treji mokslo metai. O kur toliau, dar nežinau, bet esu šimtu procentų garantuotas, kad ir toliau studijuosiu muziką.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Monika KRISTINAITYTĖ
Nuotraukos iš asmeninio K. Lukoševičiaus albumo
