Mes, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos tautinės muzikos ir šokių ansamblio dalyviai kovo 20-osios anksti ryte atsisveikinome su tėvais ir išvykome į ilgą kelionę. Visa diena per Lenkiją iki Slovakijos miesto Prešovo, kur sustojome pirmai nakvynei. O kitą dieną vykome per Vengriją, tad kaip neužsukti į Budapeštą. Aplankėme Didvyrių Aikštę ir didžiausią miesto parką, kur įsikūręs Vengrijos agrikultūros muziejus – kur galima pamatyti gotikos, baroko, renesanso architektūrinius stilius viename pastate. Pasivaikščioję įžymiąja Vaci pėsčiųjų gatve, užsukę į krantinę, vykome toliau prie Vengrijos-Serbijos sienos. Naktį praleidome jau Serbijoje. Kitos dienos rytą priartėjome prie kitos sienos – Serbijos –Makedonijos. Šios dvi buvusios Jugoslavijos šalys, nors ir labai artimos, bet labai skirtingos. Jei Serbijoje matėme pakelėse daug šiukšlių, degančias pakelės pievas ir netvarkingus gyventojų kiemus, tai Makedonija nustebino ypatinga švara, žydinčiais medžiais ir gėlėmis išpuoštais gyventojų kiemais.
Pavakary, pasiekę Ochrido miestą prie Ochrido ežero, likome sužavėti makedoniečių
svetingumu. Jie mūsų jau laukė su gausia ir skania vakariene, o ir visas svečiavimosi dienas stebino savo vaišingumu, skaniu ir gausiu maistu bei draugiškumu.
Ochrido ežeras, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, yra giliausias ir seniausias Balkanų ežeras. Ne veltui jis vadinamas Makedonijos perlu. Dvi dienas gyvenome Ochride ir kiekvieną dieną negalėjome atsistebėti nuostabiu gamtos, didingo ežero ir kalnų grožiu.
Pats festivalis paliko labai gilų ir gerai organizuoto renginio įspūdį. Mūsų kolektyvą visą tą laiką lydėjo gidas Martinas, kuris mums pravedė ekskursiją po Ochrido miestą, etno muziejų, didingąją pilį, senąjį miesto amfiteatrą, šv. Klementi koplyčią. Dvi dienas trukęs tarptautinis pavasario festivalis, prasidėjo visų dalyvių eisena su savo šalies ir kolektyvų vėliavomis per visą Ochrido senamiestį, pro gėlių arką iki pagrindinės miesto scenos. Kadangi oras buvo puikus, saulėtas ir šiltas, koncertai vyko lauke ir pritraukė daugybę vietinių ir atvykusių turistų. Tarp devynių pasirodžiusių kolektyvų iš Bulgarijos, Rusijos, Turkijos, Ukrainos, Kroatijos ir Makedonijos, mūsų ansamblis pakerėjo publiką savo tautiniais instrumentais, „gyvai“ atliekama muzika, tautiniais kostiumais ir šokiais. Žiūrovai liko nuščiuvę, kai suskambėjo skudučiais atliekama polka ir birbynių melodingoji lietuviška daina. O pasveikinti „Kepurinės“ šokiu, negailėjo ilgų aplodismentų. Mes visi likome maloniai nustebinti dideliu susidomėjimu mūsų kolektyvu, kai kiti dalyviai mums dėkojo už profesionalumą ir savitą šokių atlikimą. Ypatingai didelio dėmesio sulaukėme iš turkų studentų choro, Rusijos šokėjų iš Murmansko ir Bulgarijos šokių kolektyvo „Kolorit“, kurie mums įteikė savo dovanas.
Tokių festivalių metu vaikai su pasididžiavimu pristato savo šalies kultūrą ir tradicijas, šokius ir muziką, praplečia akiratį, pamato kitų šalių tautinius šokius ir tradicijas, tuo pačiu aplanko kitas šalis ir miestus, susiranda draugų.
Pasisvečiavę dvi dienas Ochride, susiruošėme namo. Pakeliui dar stabtelėjome Makedonijos sostinėje Skopjėje. Šis miestas ypatingai įdomus tuo, kad čia tik nuo 2010 metų pradėtas kurti senamiestis. Dar prieš kelis metus tai buvo turbūt pati negražiausia Europos sostinė, nes čia vyravo vienodai išdėstytų socialistinių daugiaaukščių kvartalai, kurie pastatyti po 1963 m. tragiško žemės drebėjimo. Įvaizdžiu susirūpinusi valdžia, 2010 m. pradėjo griauti nuobodžius statinius ir kurti naują senamiestį: pastatai su gipso lipdiniais, išgražinti fasadai, žymiausių makedonų skulptūros, kolonados, puošnūs fontanai ir visko tiek daug vienoje vietoje, kad net pribloškia. Aplankėme ir apgriautą traukinių stotį, kurios laikrodis sustojęs tragedijos akimirką per žemės drebėjimą 05:17 val., ir centrinę miesto aikštę su 24 metrų aukščio Aleksandro Makedoniečio skulptūra, ir gražiausią pastatų eilę palei Vardaro upę: Akmeninį, Menų, Akies tiltus su fontanu centre, „Portą Macedonią“ it Paryžiaus Triumfo arką.
Pasigrožėję ir sužavėti miesto savitumu, keliavome toliau link namų. Dar vienas sustojimas – Prešovo miestas Slovakijoje. Kadangi atvykome anksti, turėjome pakankamai laiko apžiūrėti senamiestį, aplankyti popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūrą, šv. Jono katedrą, pasivaikščioti labai gražia pėsčiųjų alėja.
Grįžę iš ilgos kelionės net per penkias Europos šalis, mes visi pilni įspūdžių ir gerų emocijų, galime pasakyti tik vieną – Makedonija labai graži šalis, nuostabi gamta, draugiški ir svetingi žmonės – paliko labai šiltus atsiminimus.
Asta Grigaliūnienė
Ansamblio „Ratilėlis“ vadovė ir šios kelionės organizatorė