Jonavos kultūros centro Meno galerijoje eksponuojami kėdainiečių menininkų darbai. Čia matome keturių autorių odos, keramikos, fotografijos ir fotografikos kūrinius, atskleidžiančius kaimyninio miesto architektūros siluetus, slaptingus gamtos kampelius.
Didžioji ekspozicijos dalis – Aistės Kanapeckaitės-Čerenkovienės kūryba. Aistė suderina visus savo talentus – odininkės ir fotografės specialybes, pedagogės darbą, organizacinius gebėjimus rengiant įvairus projektus, telkiant saujelę bendraminčių į būrį. Mūsų galerijoje ji eksponuoja istorinio Radvilų miesto, plataus formato jūros vaizdus, odinių albumų viršelius su ant jų pritūpusiais katinais, paukščiais, keliaujančiomis sraigėmis, išsiskleidusiais žiedais.
Giedrė Nagreckienė, vaikystėje lankiusi Kėdainių dailės mokyklą, jau keletą dešimtmečių čia ir dirba. Tapo pedagoge, baigė juvelyrikos studijas, įkūrė individualią įmonę, kur modeliuoja drabužius vaikams. Į Jonavą kėdainietė atvežė savo nepaprastų keramikos kūrinių – „Mergaitę“, „Damą ir jos katiną“, „Ieškau namų“, dekoratyvinių pagalvėlių, kitokių mielų objektų, kurių grožis paryškinamas poglazūriniu pieštuku.
Marija Burneikienė, studijavusi Šiaulių universitete, ištikima akvarelei, tapybai, mėgsta „protingai eksperimentuoti“. Kūrybiniai ieškojimai leido surengti apie dešimt personalinių parodų ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Vokietijoje. Ne veltui profesionalus fotografas Vaidas Juška jos rankai patikėjo savo rūkuose skendinčio miesto nuotraukas. Tad mintis, užslėpta fotografijoje, spalvotos grafikos būdu tarsi priartėja prie žiūrovo, atskleidžia dviejų žanrų estetikos prasmę. Abiejų darbuose dominuoja Kėdainių senamiesčio siluetai, viduramžius menančių gatvelių vingiai, nestinga ir į miestą įsiterpiančių gamtos kampelių. Apvilkti rudens rūko ar šerkšno marškomis, jie formuoja toli gražu ne pilkšvą, o spalvingą Kėdainių įvaizdį. Norisi ilgiau pastovėti prie fotolakštų „Miestas bunda“, „Po klevais“ ar „Miestas džiazo ritme“.
Įdomus ekspozicijos atidarymo momentas. Po svečių prisistatymo parodų kuratorei Gitanai Daugirdienei paprašius dar kam nors išreikšti pirmuosius įspūdžius, pasigirdo balsas „Dabar aš kalbėsiu“. Į salės vidurį išėjo „pusiau kėdainietis“ režisierius Feliksas Paulauskas, kuris, pasirodo, ne tik puikiai pažįsta atvykusius menininkus, bet ir prisimena, kas kuriame senamiesčio lange darbuojasi. Iš didelio portfelio ištraukęs ant medžio pliauskelių savo sudėliotus trieilius, japoniškai vadinamus haiku, įteikė juos svečiams, tarsi norėdamas pabrėžti dar vieno meno – poezijos integralumą į dailę.
Marius GLINSKAS
Autoriaus nuotraukos