20 metų mokyklai – daug tai ar mažai? Svarbu, kuo matuosime. Jei žmonijos nueitu keliu, tai 20 metų labai mažai, jei matuosime baigusių mokyklą mokinių prirašytais, o mokytojų ištaisytais sąsiuviniais, jų svajonėmis, nuveiktais darbais – tai susidarys gražus margaspalvis ilgas kelias, į kurį Jonavos „Neries“ pagrindinė mokykla, minėdama gražią 20 metų sukaktį, praėjusį penktadienį, lapkričio 30-ąją, pakvietė buvusius ir esamus mokytojus, mokinius, jų tėvelius.
Šventė prasidėjo Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. Virginijus Birjotas. Giedamos giesmes, mokinių nešamos atnašos, klebono pamoksle pasakyti žodžiai, skirti mokytojams ir mokiniams, sujaudino ne vieno širdį.
Vakarop šventė tęsėsi Jonavos kultūros centro Didžiojo salėje, kuri, kaip pastebėjo rajono meras Eugenijus Sabutis, atvykęs pasveikinti „Neries“ pagrindinės mokyklos bendruomenės, jo nuostabai buvo pilnut pilnutėlė.
Po nuskambėjusio mokyklos himno jautrius sveikinimo ir padėkos žodžius tarė ugdymo įstaigos direktorė Virginija Guščiuvienė. Ji pasidžiaugė pasiektais mokymosi, įvairių veiklų rezultatais ir išskyrė svarbiausius mokyklos raidos etapus, pabrėžė, kad mokyklos aurą sukuria čia mokęsi ir besimokantys mokiniai, dirbę ir dirbantys mokytojai. Direktorė padėkojo rėmėjams, mokytojams, mokiniams, aptarnaujančiam personalui – visai mokyklos bendruomenei – už nuoširdų darbą, taip pat ir už paramą organizuojant mokyklos jubiliejų.
Renginio vedėjai kvietė į sceną jaunuosius dainininkus ir šokėjus, šventės dalyvius vedė prieš 20 metų prasidėjusiu istoriniu mokyklos keliu, o jis buvo iš tiesų nelengvas, bet įdomus, kupinas prisiminimų.
Mokyklos bendruomenę taip pat sveikino Savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai, rajono švietimo įstaigų vadovai, socialiniai partneriai, mokyklos mokiniai ir jų tėveliai. Svečių žodžius, pasisakymus, prisiminimus lydėjo „Žemynos“ ir „Guobos“ chorų bei modernaus folkloro grupės „Aisva“ atliekamos dainos.
Belieka tikėtis, kad visi susitiksime toje pačioje vietoje panašiu laiku po dar vieno dešimtmečio, ir palinkėti mokyklai gyvuoti ilgai, surinkti vis daugiau puikių, kūrybingų mokinių į klases. Juk mokykla gyva, kol joje skamba mokinių balsai ir juokas, kol skambutis kviečia pamokon ir iš jos. Kol mokytojas nuoširdžiai su jaunąja karta dalijasi žiniomis ir patirtimi, sugeba sudominti, uždegti ir įkvėpti. Šiame besikeičiančiame pasaulyje būti ne tik draugu, bet ir gyvenimo vedliu, padedančiu skleistis asmenybėms.
Meilutė VENCKIENĖ
