Jonavos kultūros centro mišrus choras „Žemyna“ paminėjo savo gyvavimo 50-metį. Praėjusį šeštadienį gražioje šventėje „Kol kartu...“ susitiko kelių kartų dainininkai, jų artimieji, kiti jonaviečiai, neabejingi šio kolektyvo kūrybinei sėkmei.
Dar 1966-ųjų pabaigoje jauni dainuojantys inžinieriai, vakarykščiai studentai bandė burtis į Azotinių trąšų gamyklos ansamblį. Jie patraukė ir kitų dėmesį, tad po kelių mėnesių susidarė nemaža grupelė dainos mylėtojų, kurie 1967-ųjų gegužės 28 d. pirmąkart pasirodė scenoje, o dar po metų suspėjo išvykti į dainų šventę Latvijoje. 1970-aisiais jaunas choras dvi savaites svečiavosi Bulgarijoje, vėliau mynė kalnų takus prie Ricos ežero, Gruzijoje, stebėjosi Europos vertybėmis Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, kitur. Pradžioje kolektyvas vadinosi Azotinių trąšų gamyklos mišriu choru, 1986-aisiais Edmundo Simanaičio pasiūlymu entuziastams prigijo „Žemynos“ vardas.
Keitėsi dešimtmečių bėgyje vadovai, dirigentai, keitėsi ir repertuaras. Pernai kolektyvas įtemptai rengėsi Lietuvos suaugusiųjų chorų apžiūrai, jonaviečiai, kaip tikri profesionalai, buvo pakviesti dainuoti sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje, jiems suteikta antroji kategorija, netrukus „Žemyna“ buvo pakviesta įsijungti į Dainų šventės „Vardan tos...“ gretas. Šiemet kelių savaičių atokvėpis leido susikaupti ir savo šventei, pasidžiaugti ištikimais kolektyvo nariais, tradicijų tąsa, įvertinti tai, kas turima.
Pasipuošę senovės baltų drabužiais, dainininkai jonaviečius pradžiugino savo ilgose repeticijose nušlifuotais „perliukais“. Nuskambėjo Ainės Kvedaravičienės solo atliekama liaudies daina „Strazdas“, po to sekė „Ne dėl žalio vyno“, „Ei, jovar, jovar“, „Tėvyne mūsų“, „Dainų dainelės“, kitos melodijos. Jų įtaigus skambėjimas – tai chormeisterės Ritos Beniušienės, koncertmeisterės Skaidrės Reznikovienės ir, be abejo, meno vadovės, dirigentės Violetos Michelkevičienės „juodo darbo“ rezultatas.
Užtraukti tautos atmintyje neišdildomos „Kur giria žaliuoja“ sustojo ir jaunimas, ir žilaplaukiai. Visi vos tilpo scenoje, tačiau niekas nepamiršo nei žodžių, nei gaidos. „Koncerto išvakarėse dėl viso pikto pasikartojau“, – sakė vienas pirmųjų choristų, 85-erių metų „Achemos“ veteranas Viktoras Ulickas.
Į sceną įneštas didžiulis tortas, pykštelėjo fejerverkai, nuskambėjo tradicinis „Ilgiausių metų“. Netrukus išdalyti ir dailiuose rėmeliuose įamžinti padėkos raštai. Jie skirti ir dabartiniam branduoliui, ir veteranams, ir pradėjusiems jau šešto dešimtmečio kelią, ir kadaise po kolektyvo sparnu brendusiems, bet vėliau pasukusiems savarankiškais atlikėjų, pedagogų takais. Ypač sėkmingai chorinio dainavimo patirtį panaudojo Neringa Kukarinienė, Dalia Asadauskaitė, Solveiga Maslauskaitė, Inga Kuuzeorg-Petrikonienė, šiandieną jos pačios garsios chorvedės, jaunųjų talentų ugdytojos.
„Praeitį jūs turite, ji nepraėjo. Dabartis – puiki. Tad siekite ateities, kurią pasiekti įmanoma su meile, juodu darbu ir talentais, kurių jūs tikrai mokate ieškoti“, – linkėjo jubiliejų švenčiančiam kolektyvui rajono Savivaldybės meras Eugenijus Sabutis ir įteikė V. Michelkevičienei savo vardu pasirašytą padėkos raštą.
Milda UŽKURYTĖ
Gyčio Ramanausko nuotr.