„Draugystė“ – miesto ribose, kairiajame Neries upės krante, įsikūręs didžiausias 700 privačių valdų mikrorajonas. Unikalus pagal susiformavusią gyvenimo būdo įvairovę: užsilikę „anų laikų“ senjorai užsiaugina bulvių, morkų, uogų, vaisių. Jaunimui tokie darbai dažniausiai „neapsimoka“ – geriau šeštadieniniai šašlykai. Turtuoliai užsitvėrę aukštomis tvoromis, atsiriboję nuo aplinkumos, dar kitiems tai – tik gamtos kampelis su vaikučių batutais ir sūpynėmis... Yra ir nesugebančių nė vienos lysvės susikasti, bet laukiančių pašalpų... Taigi tikrai čia – ne „pirmarūšių“ Juodmena su erdviomis sodybomis ir asfaltais...
Lyg ir miestas
Pristatyta daug didelių ir gražių miestietiškų namų. Ir vis dar statomi. Ties pagrindiniu keliu, nuo tilto iki maždaug gyvenvietės vidurio, kiek akys užgriebia – apie 15 statomų ir neužbaigtų, atrodo, kol kas negyvenamų. O kiek dar per visas gatves – iki degalinės? Tikrai sparčiausiai auganti miesto dalis šalia Plento gatvės, kita jos pusė užsistatys iki aplinkkelio.
Žmonės čia turi elektrą – didįjį buities patogumą. Privesti interneto ir kabelinės televizijos tinklai, papildomos pašto dėžutės, pagal grafiką ištuštinami privatūs konteineriai, nuolat sukiojasi taksi – viskas kaip ir miesto centre! Jei konteinerio neturi ir nuolat negyveni, – niekas nepaklausė, – bach, ir uždėjo mokestį už šiukšlių išvežimą! Pasirodo, dar ir sutarties, ir atliekų surinkimo aikštelių nėra, o mokestis jau yra! Dabar dar tik planuojama: pirmoji aikštelė bus šalia pirmojo įvažiavimo, antroji ir trečioji – ties tais įvažiavimais, tik toliau – apie gyvenvietės vidurį. Tikras miestas! Su visais jo gyventojų apmokestinimais...
Ir skurdžiausias kaimas
Tokio kaimo su tokiais keliais ir tamsiomis gatvėmis jau nepamatysi! Taip yra todėl, kad sodų bendrijos, kaip sovietinio pramano padarinys, aukščiausios valdžios buvo užmirštos, nuskriaustos ir paliktos be teisės gauti ES paramą, o Seimo sprendimai dėl valstybinės žemės perimamumo savivaldybių žinion užsitęsė iki šių laikų. Todėl ir murkdosi pagrindiniame kelyje ir gatvėse ne tik savininkai, laužydami mašinas. Daroma žala pavėžėjimo verslininkams, „Jonavos paslaugų“ ir „Lietuvos pašto“ įmonėms, neapšviestose gatvėse pasiklysta „greitukės“ – argi tamsoje pamatysi gatvės pavadinimą ir namo numerį? Tėvai baiminasi dėl vaikų, einančių į mokyklas. Per visą gyvenvietę iki Rimkų – tikrai daugiau nei 3 km, o kas rūpinasi jų pavėžėjimu? Patys tėvai, tamsumoje keiksnodami duobes.
Dėl gatvių apšvietimo – problema ta pati: „Į valstybinę žemę mes nelendam!“ Tačiau su visais kitais mokesčiais už elektrą įlindo. Elektros energijos apskaitos spintas be derinimo su bendrijos valdyba tai statė ant valstybinės žemės susiaurindami kelius! Vis ta žemė – politikų neišsprendžiama dilema: tvarkyti tą miesto dalį ar nieko nedaryti? Kai koks kaimelis sujuda, ten greitai susirūpinama dėl blogo keliuko. O čia? Tai – jau ne kaimas! Nuo plento iki Neries lygiagrečių, puskilometrinių ir trumpesnių gatvių – net dvidešimt keturios su simboliškais gėlių, uogakrūmių, vaismedžių pavadinimais. Kodėl? Ir kodėl „Draugystė“? Gal tai – anų laikų moralės atspindys?
Apie pagarbą buvusiesiems
Ar žmonės kalti, kad jiems buvo lemta gyventi pokario sunkmetyje? Jonavos rajone apie 1965-uosius metus, kai pradėjo augti tuometis „Azotas“ ir pasistatė pirmieji Ralio g. 8, 10 ir 12 penkiaaukščiai, Kosmonautai ir Rimkai – dar buvo tušti laukai. Ir štai – įstatymas! „Imkit už dyką šešis arus – prisidursit prie varganų atlyginimų!“ Ir baldininkai, ir azotiečiai, ir pedagogai, ir grįžtantys iš Sibiro Jonavoje lengvai gaudavo darbą ir butus. Dauguma jų – iš tėviškių, nuo žemės ir žagrės, išsiilgę žemdirbystės: visi sklypeliai tapo daržais, uogynais ir sodais. Kai kas ir kiauliuką užsiaugindavo, laikė triušių, vištų, ožkų. Nameliukui pasistatyti plytos, cementas, mediena – tik pagal paskyrą.
Dabartinė valdžia – kita karta, tas laikmetis jai tolimas ir nesuprantamas. Miesto seniūnas kaip tikras valdininkas porina: „Patys kalti, kad čia statėtės – žinojote, kur ir kaip gyvensite.“ Gal geriau reikėjo į užsienį išskristi? Daugiausia ir statosi tie, kurie užsidirbo tolimuosiuose reisuose ir užsienio šalyse. Anot Konstitucijos, išrinktieji dirba žmonėms, tai reiškia, kad reaguoja į jų prašymus ir stengiasi juos vykdyti. Valstybės tarnautojams mokami atlyginimai iš valstybės biudžeto – mokesčių mokėtojų pinigų tam, kad spręstų miestiečių problemas.
Savininkams susitvarkyti kelius beviltiška
Už 2017 m. „Draugystės“ gyventojai mokėjo pridėtinį 30 eurų mokestį. Pasak pirmininko Algimanto Sakavičiaus, kažkiek žvyro pylė pagrindiniame kelyje ir gatvių žemiausiose vietose. Tačiau dėl lietingų orų jo nė ženklo neliko – viską plaute nuplovė. Kiek pradžiūva – reikia lyginti duobes. Per visas gatves važiuoja greideris. Vėl liūtis – ir vėl važiuoja. Ir taip nuolatos. Ir vis – pinigai! Sako: „Tokių problemų dar niekada nėra buvę. Kai kur net ne duobės, o purvo ežeriukai. Kad gerai būtų nužvyruota, paskaičiavome, jog reikia 54 tūkst. eurų. Iš savininkų niekada tiek nesurinksi. Nėra tokių gyventojų nei kaimuose, nei miestuose, kad savo lėšomis gatves ir kelius žvyruotų ir asfaltuotų.“
Pasipuikavimas – geriau už pagalbą žmonėms?
Ta „Draugystė“ niekur nedings – tvarkysis, gražės, gyvens. Todėl nesuprantamas rajono valdžios nusišalinimas nuo akivaizdžiai matomų jau daugybę metų neišsprendžiamų problemų. Šioje vietoje tiktų žurnalistės Aldonos Skaisgirytės straipsnio „Jonava – milijonierių miestas“, publikuoto „Jonavos garse“, mintys. Mat visa Šiaurinė Lietuva per šventes pravažiuoja per Jonavą ir ką mato! Va, kad taip ta Savivaldybės Eismo reguliuotojų komisija pervažiuotų per „Draugystę“, kokį „grožį“ pamatytų ir patirtų! Švytėjimui – 43 tūkst., kas sutaupyta sumažinus apie 10 etatų. Gal reikėjo tuos tūkstančius panaudoti „Draugystės“ keliui nužvyruoti? Kodėl nesitariama su visuomene? Ką ji pasakytų, kas jai geriau? Kiek dar pinigų per Naujuosius į orą iššaus?
Įstatymai yra – trūksta politinės valios
2010–2020 m. Jonavos miesto bendrajame plane, patvirtintame 2011-02-07, galima matyti, kad „Draugystės“ sodai yra administracinėse miesto ribose, čia esamos žemės paskirtis bus keičiama, plėtojama miesto gyvenamoji infrastruktūra; o kitoje Neries pusėje – prekybos centrai, aplinkkelis ir visa kita.
Prieš porą metų įsigaliojo sodininkų bendrijų, ypač tų, atsidūrusių miestų ribose, kad joms prašant, savivaldybės turi perimti jų kelius, sumokėti už jų kadastrinius matavimus ir duomenų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Žmonės „Draugystėje“ deklaruoja savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Mokesčių mokėtojai turi teisę naudotis miesto infrastruktūros paslaugomis, kaip ir visi kiti miesto piliečiai.
Neseniai svarstęs Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas teigia, kad „Vyriausybė yra patvirtinusi valstybinės žemės sklypų perdavimą valdyti, naudoti ir disponuoti jais patikėjimo teise savivaldybėms tvarką“. Šiuo metu įstatymų projektas dėl bendrijų kelių priežiūros pasiekė Seimą ir laukia galutinio patvirtinimo. Lietuvos sodininkų bendrijos asociacijos garbės pirmininkas Eidigintas Germanavičius, klausimą suderinęs su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, tikisi, kad pagaliau bus padėtas paskutinis taškas dėl kelių perdavimo savivaldybėms.
Feliksa ŽENTELIENĖ
