Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje šeštadienį buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose pagerbėme Juozo Spūdžio atminimą ir minėjome pirmąsias mirties metines. Šeima, norėdama pasidalyti prisiminimais apie J. Spūdį – mylimą Vyrą, Tėtį, Senelį, – redakcijai pateikė biografijos duomenų ir archyvinių nuotraukų.
Jonavos durpių įmonės metraščiu mielai leido pasinaudoti Krašto muziejaus darbuotoja, vyr. fondų saugotoja Vilija Vaškevičienė. Ji papasakojo, kad knyga yra atspausdinta mašinėle ir skirta įmonės 40-mečiui pažymėti. Jonavos durpių įmonės istorinę medžiagą rinko ir sistemino redakcinė komisija, kurią sudarė R. Garbinčiūtė, V. Puronienė, J. Spūdys, A. Vaiciukevičienė ir P. Verbicko. Knygoje įamžinta įmonės veikla nuo 1944 m. Iš įmonės darbuotojų asmeninių albumų buvo surinktos ir į knygą suklijuotos nuotraukos, kuriose atskleidžiama tėvų, brolių, draugų ar pažįstamų darbinė biografija. Fotografų mėgėjų A. Janonio ir P. Verbicko dėka išliko įamžintas kolektyvo veiklos gyvenimas, pasiekimai, įdomiausios laisvalaikio akimirkos.
„Kaip nepastebimai greitai bėga laikas, kasmet atnešdamas vis naujų darbų, naujų įvykių, žmonių gyvenimiškų siekių, troškimų ir ryžtą kuo geriau išpildyti gamybines užduotis, pragyventi metus prasmingai“, – šie žodžiai parašyti ir atspausdinti 1985-ųjų knygos įvade. J. Spūdžio dukra Jūratė Spūdytė-Vencevičienė pasakojo, kaip kruopščiai jos tėtis rinko šią medžiagą, rašė ir gavęs vienintelį knygos egzempliorių padovanojo jį Jonavos krašto muziejui.
„Man labai pasisekė, kad turėjau tokį tėvą. Didį žmogų. Krištolinio švarumo asmenybę. Buvo be galo kuklus, protingas ir išsilavinęs žmogus. Visada vertino nuoširdų, šiltą ir žmogišką bendravimą. Jo supratimas, gyvenimiška patirtis, darbinė kompetencija – išskirtiniai bruožai. Dėl šių savybių mano tėvas daug kartų buvo įvertintas apdovanojimais, garbės ir padėkos raštais. Jo darbai įvertinti ordinais ir medaliais. 1982 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas. Niekada nepamiršiu tuomet ištartų jo žodžių: „Visą gyvenimą skyriau ir atidaviau žmonėms, kad jiems būtų lengviau gyventi, lengviau dirbti, kad užsidirbtų daugiau ir turėtų daugiau. Dabartinis verslo pasaulis mane sunaikintų ir sutryptų. Aš ne iš čia. Aš iš ten, kur, siekdamas laimės kitiems, pats laimingu tapau...“
Spūdžio BIOGRAFIJA
Gimė 1936 m. spalio 31 d. Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, Pajiesio kaime, Jurgio ir Marijos Spūdžių šeimoje. Buvo jauniausias iš keturių vaikų, turėjo dvi seseris ir brolį.
1940 m. J. Spūdys pradėjo lankyti Ilgakiemio pradžios mokyklą.
1945 m. vienerius metus mokėsi Veiverių pradžios gimnazijoje.
1946 m. pradėjo mokslus Garliavos progimnazijoje.
1950 m. pradėjo lankyti Kauno 14-ą vidurinę mokyklą Julijanavoje. Čia baigė mokslus ir įgijo vidurinį išsilavinimą.
1953 m. įstojo mokytis į tuomečio Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą, pasirinko durpių pramonės mašinų ir įrengimų specialybę.
1958 m. baigė studijas ir įgijo inžinieriaus-mechaniko diplomą. Tais pačiais metais pagal paskyrimą atėjo dirbti į Jonavos durpių įmonę, ėjo Plačiavos durpyno meistro pareigas.
1959 m. paskiriamas eiti vyriausiojo inžinieriaus pareigas ir perkeliamas į Aklojo ežero durpyną. Tuo metu ten buvo įsikūrusi įmonės administracija. Čia dirbdamas J. Spūdys susipažino su buhaltere Pranciška Kulikauskaite. Graži draugystė peraugo į tikrus meilės jausmus.
1960 m. J. Spūdys ir P. Kulikauskaitė įregistravo santuoką.
1964 m. abu susilaukė dukros Jūratės.
1968 m. Jonavos durpių įmonė Jonavoje, Klaipėdos g. 36 A, baigė statyti 25 butų gyvenamąjį namą savo darbuotojams. Pirmajame šio namo aukšte įsikūrė centrinė įmonės kontora.
1970 m. Jonavoje, Ukmergės g. 22, pradėtas statyti dar vienas įmonės pastatas.
1971 m. administracija persikėlė į naujas patalpas, o buvusioje kontoroje įrengti butai įmonės darbuotojams.
1972 m. J. Spūdys paskiriamas įmonės direktoriumi, jai vadovavo iki 1995 m., kai prasidėjo įmonės privatizavimas.
1995 m. birželio 5 d. J. Spūdys parašė prašymą atleisti jį iš darbo. 1995 m. rugsėjo 21 d. Jonavos valstybinė durpių įmonė reorganizuojama į AB „Poraistę“.
Spūdys Jonavos durpių įmonei atidavė 37 pasiaukojamo darbo, gražiausius ir prasmingiausius savo gyvenimo metus. Veiklos stygį ir liūdesį pakeitė didžiulis džiaugsmas: dukros šeimoje tais metais gimė dvynukai.
1995–1996 m. dirbo Jonavos miškų ūkyje meistru.
1997–2002 m. dirbo Jonavos globos namuose, ėjo ūkio dalies vedėjo pareigas.
2002 m. pavasarį išėjo į užtarnautą poilsį.
2017 m. pavasarį J. Spūdys mirė.
PRISIMINIMAI
Spūdys su žmona pragyveno gražius 57 bendro gyvenimo metus. Džiaugėsi susilaukę dukros Jūratės, 1986 m. laimino jos santuoką su Marijonu Vencevičiumi, su meile globojo tris vaikaičius – Adomą, Pijų ir Paulių. Garbaus amžiaus moteris P. Spūdienė negalėjo kalbėti, ji verkė. Manau, kad ašaros pasako daugiau nei žodžiai..
Dukra Jūratė: „Būdamas 84 m. J. Spūdys dar puikiai vairavo automobilį, tvarkėsi sode, daug skaitė, buvo nuolatinis miesto bibliotekos klientas. Rašė prisiminimus ir dar daug būtų nuveikęs, jei ne lemtinga liga. Jo liga išmokė mus visus stabtelėti. Tai buvo geriausias laikas, skirtas tik Jam. Džiaugiuosi, kad viską suspėjau pasakyti, atsiprašyti, ranką pabučiuoti ir peržegnoti...“
Vaikaitis Adomas: „Man Jis dar gyvas, tarsi Jį jausčiau ir matyčiau. Patys gražiausi prisiminimai apie Senelį.“
Vaikaitis Pijus: „Man atrodo, kad Jis visiems buvo labai geras ir mažiausiai rūpinosi savimi.“
Vaikaitis Paulius: „Viso gyvenimo mokytojas. Gyvenimo vertybių mokytojas. Labai šviesus žmogus. Gėris. Net neturiu su kuo palyginti. Ko bepaklausi, į visus klausimus turėjo atsakymus. Paprašysi padėti – visada pagelbės.“
Žentas M. Vencevičius: „Oi, su uošviu nebuvo jokių problemų. Nė karto nesame susipykę ar ką nors blogo vienas kitam pasakę. Ramus, kultūringas žmogus. Oratorius – jo kalbos ne vieną privertė ir ašarą nubraukti. Žmogui nereikėjo turtų, pinigų, todėl jis ir buvo laimingas. Viskas, ką turėjo, buvo uždirbta, ir to užteko. Nieko nenuskriaudė – nei valdžios, nei žmonių. Dėl to ir randame kapuose padėtų gėlių, uždegtą žvakelę. Ne be reikalo ateina žmonės nusilenkti.“
Daugeliui jonaviečių liko gražių prisiminimų apie J. Spūdį. Jam svarbiausia buvo žmogus, nes Jis buvo Vadovas, Mokytojas ir Tėvas, gebantis išgirsti ir suprasti kitą žmogų.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
