Praėjusią savaitę Krašto muziejuje dvi pavakares vakarojo rajono tautodailininkai. Kūrėjus suvedė kelios progos – du mėnesius vykęs liaudies meno konkurso „Aukso žiedas“ atrankos turas ir garsios mūsų krašto riešinių siuvinėtojos Eglės Pečiurienės personalinė paroda.
Ir vieną, ir kitą dieną pažerta daug sveikinimų, įteikta dešimtys gėlių puokščių, nubraukta ne viena džiaugsmo ašara. Tačiau, anot muziejuas etnologės Rasos Kulytės – Libienės, šie susitikimai turėjo dar vieną tikslą – išjudinti šiek tiek uždaroko būdo žmones atviram pokalbiui, priminti, kad jų talentai negailestingos konkurencijos sąlygomis neretai tampa galimybe išlikti, neištirpti užmaršties šešėlyje. Svarbu bendrauti, išsišnekėti, išgirsti atvirą žodį apie savo kūrybą. Štai kelios mintys, sklandžiusios šių susitikimų metu.
JULIJA ŠLAJIENĖ: „Žmogus kambaryje nėra vienas, jei palubėje kabo šiaudinis sodas. Jis juk sukasi, kalba su tavimi, jis gyvas. Tą kalbą su savo kūriniais reikia užmegzti nuo vaikystės. Kadaise audžiau juosteles, rišau reketuku. Sodai atėjo vėliau, kai „išsikalbėjau“ su juostelėmis.“
JANINA BALTRIMAVIČIŪTĖ – LISTVINA: „Pabendravusi su medžiu, semiuosi stiprybės iš akmens. Jau 53 netai, kai dalyvauju parodose. Kadaise garsūs akmentašiai užmetė žvilgsnį į jaunos mergaitės rankas ir nusijuokė: „Kur tau!“ O man jau akmenys riedėjo į vaizduotės šulinius. „Pradėsiu“,- pažadėjau sau ir, susiradusi girnų kalimo įrankius, kibau į „Mamos biustą“. Niekas daugiau, tik mama suteikė stiprybės.“
TOMAS JONČAS: „Esu medžio skulptorius, bet žavi sodai, karpiniai. Jie turbūt lietuviškiausi. Net pavydžiu tiems smulkių rankų darbų autoriams. Gaila, dar neišmokome vertinti ir tausoti Anapilin išėjusiųjų palikimą. Štai kampelis su Kalnėnų kryždirbio Liongino Sabaliausko kūryba. Gerai, kad kultūrininkai nepašykštėjo dėmesio, atvežė kai ką į ekspoziciją. Deja, sūnūs primiršo savo pažadus. O juk viskas irsta ir išsimėto.“
EGLĖ PAČIURIENĖ: „Džiaugiuosi, kad sugrįžau čia, kur vyko mano pirmoji paroda – Jonavos muziejuje. O gimiau senajame Milagainių dvare, pas močiutę. Nuo lopšio stebėjau, kaip juda ir susiduria virbalai, kaip sukasi siūlų kamuoliukai. Šešerių metukų jau mezgiau šalikus, į pirmąją klasę ėjau su savo pirštinėmis. Per paskutinį dešimtmetį numezgiau 1340 porų riešinių. Dirbu dėl žmonių, džiaugiuosi, kad turiu su kuo bendrauti, kad esame tokie – kitokie...“
DAIVA PETRIKONIENĖ, muziejaus direktorė: „Ekspoziciją per du mėnesius apžiūrėjo daug lankytojų, net užsieniečių. Visi aikčiojo iš nuostabos. Ačiū,kad esate atviri, neužsidarę, kad dalijatės savo širdžių šiluma. Linkiu, kad šiaudų sodais ar riešinėmis suvertas laikas netaptų nuobodybe, o virstų nuostabiais kūriniais. Kad niekada nepritrūktumėte jums skirtų kūrybos valandų“.
MARIUS GLINSKAS
Artūro Narkevičiaus nuotraukos.
