Lietuva kitais metais švęs savo, kaip modernios nepriklausomos valstybės, 100 m. jubiliejų... O ką mes iš tiesų žinome apie jos pradžią, pirmosios nepriklausomybės pasiekimus ir jonaviečių indėlį į valstybės kūrimą? Jonavos krašto muziejaus turizmo informacijos centro organizuotoje ekskursijoje jonaviečiams buvo siūloma kiek kitaip, per tuometinio konteksto prizmę, pažvelgti į istorines miesto vietas.
Senąsias miesto kapines ir jų prieigas žymi istoriniai ženklai, paminkliniai akmenys, čia kadaise gyvenusiems miestui nusipelniusiems žmonėms skirti paminklai. Kuo jie tokie ypatingi mūsų miestui ir šaliai? Visi šie granitiniai ženklai mums pasakoja apie nepriklausomos Lietuvos susikūrimą, laisvės idėjas ir tėvynės idealus. Pirmiausiai galima atkreipti dėmesį į senąsias Jonavos krikščionių kapines ženklinančius keturis paminklinius akmenis, iš kurių du ypač svarbūs, prisimenant pačią valstybės aušrą – nepriklausomybės kovas. Vienas paminklinis akmuo skirtas nepriklausomos Lietuvos kariams savanoriams, 1918–1920 m. drąsiai atrėmusiems visų, pasikėsinusių į jaunos valstybės nepriklausomybę, atakas. O priešų pirmaisiais pokario metais, iš naujo politiškai perskirstant Europą, netrūko. Tuo metu Lietuvą norėjo prisijungti ir pergalingą revoliuciją Rusijoje sukėlę bolševikai, ir Vilniaus kraštą okupavę lenkai, ir žygius į Šiaurės bei Vakarų Lietuvą surengę bermontininkai. Vienas didžiausių mūšių įvyko būtent čia, ties dabartine Jonavos ir Kėdainių rajonų riba, kur prieš Šėtos vykusiose kautynėse buvo sustabdytas staigus didžiąją dalį Lietuvos užėmusių bolševikų puolimas. Kaip tuo metu savo krašto ginti stoję jaunuoliai sugebėjo atlaikyti kelis kartus didesnės, geriau ginkluotos ir geriau parengtos kariuomenės puolimą? Čia didelį vaidmenį atliko iš Lietuvos teritorijos besitraukiantys I pasaulinio karo vokiečių kariai – jie aprūpino savanorių pajėgas ginkluote, užėmė svarbiausias pozicijas karo lauke. Vokiečių karių indėlis į Lietuvos nepriklausomybę dažnai būna nuvertinamas ar pamirštamas, tad galime didžiuotis Jonavoje turėdami būtent jiems skirtą atminimo ženklą.
Jonaviečiai puikiai žino ir Ramybės skvere esančius vardinius paminklus, skirtus iškiliems jonaviečiams – Petrui Vaičiūnui ir Jeronimui Raliui – atminti. Nors J. Ralys kilęs ne iš Jonavos, būtent čia jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo ir pirmuosius valstybės nepriklausomybės metus. J. Ralio didžiausią nuopelną Lietuvai liudija pats įrašas jo antkapiniame paminkle – jis išvertė žymiuosius Homero kūrinius iš senosios graikų kalbos. Vėlgi ypač svarbu atsižvelgti į kontekstą: 1921 m., kai išėjo „Odisėja“ lietuvių kalba, daugelis pasaulio tautų tegalėjo tik svajoti apie tokių kūrinių skaitymą gimtąja kalba. Homero vertėjas J. Ralys „norėjo duoti savo tautiečiams pažinti, ką genijai gražiausio suteikė žmonijai“. Taigi tuo metu, kai tik trečdalis Lietuvos gyventojų apskritai buvo raštingi ir mokėjo skaityti, Jonavoje daktaru dirbęs ir aktyviai miesto kultūriniame bei politiniame gyvenime dalyvavęs J. Ralys padovanojo atgimstančiai šaliai vieną reikšmingiausių pasaulinės klasikos kūrinių vertimą į mūsų kalbą.
Neatsiejama tuometinės kultūros dalis, formavusi ir visuomenines, buvo teatras. Nuo senųjų kapinių pasukę senojo Jonavos miesto link, sutinkame iškilų rašytoją ir visuomenininką – iš Jonavos rajono Piliakalnių kaimo kilusį dramaturgą P. Vaičiūną. Lietuvoje teatras egzistavo ir iki nepriklausomybės, bet būtent P. Vaičiūną galima laikyti lietuviškojo teatro pradininku – iki tol čia dominavo Rusijos dramaturgų ir režisierių statyti vaidinimai. Pirmieji profesionalaus lietuviško teatro gyvavimo dešimtmečiai neįsivaizduojami be P. Vaičiūno ir jo kūrybos. Dramaturgas neretai buvo įvardijamas „teatro riterio“ ar „rekordininko“ epitetais, nes jis savo pjesėse ir dramose ne tik sugebėjo įžvalgiai analizuoti svarbiausias tuometinės visuomenės problemas, bet ir kiekvienais metais pristatyti po vieną ar keletą scenai skirtų kūrinių. Ne mažiau už lietuviško scenos meno pagrindus svarbus ir kitas P. Vaičiūno nuopelnas nepriklausomai Lietuvai – eilės „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Pagal šį P. Vaičiūno eilėraštį sukurta daina net kurį laiką konkuravo su V. Kudirkos tautiška giesme dėl Lietuvos himno titulo ir palaikė lietuvių tikėjimą susigrąžinti prarastąją sostinę Vilnių. Kai pagaliau po šimtmečius trukusios okupacijos ir priespaudos Lietuva pagaliau atgavo nepriklausomybę, šalis negalėjo tuo džiaugtis, nes buvo praradusi savo svarbiausią miestą – istorinę sostinę Vilnių. Vilniaus krašto okupacija, kaip itin skaudi tema, išliko visą nepriklausomybės dvidešimtmetį ir ši nuoskauda nebuvo nė akimirkai pamiršta – šalyje vyko daugybė pilietinių akcijų su tikslu susigrąžinti prarastąją sostinę, tad P. Vaičiūno eilės šiame kontekste įgauna ypatingą prasmę.
Jonava gali didžiuotis turėdama du ryškius pirmąją nepriklausomybę liudijančius statinius – tiek idėjine, tiek architektūrine prasme to laikmečio idėjų atspindžius. Pirmasis iš jų – tai J. Miščiukaitės meno mokykla, tarpukariu statyta kaip pradžios mokykla. Švietimas, su kuriuo kartu buvo diegiamos ir patriotinės nuostatos, buvo laikomas pagrindiniu prioritetu tarpukario Lietuvoje. Tai buvo ypatingos svarbos laisvės idėjų ir mokslo šviesos nešėja Jonavoje, kuri vos prieš kelerius metus atgavo savo tikrąją baltą spalvą, kuria simboliškai buvo išryškinami nauji modernūs viešosioms įstaigoms skirti statiniai, kaip modernios visuomenės atspindžiai. 1936 m. išaugęs pasatas buvo pirmieji nuosavi namai lietuviškai pradžios mokyklai – iki tol ji glaudėsi nepatogiose ir mokslui nepritaikytose nuomojamose patalpose. Įvykdžius mokslo reformą, įvedus privalomą pradžios mokslą, mokyklų skaičius išaugo net 3 kartus, nuo 322 carinio palikimo mokyklų iki 962 pradinėms mokykloms skirtų pastatų II pasaulinio karo išvakarėse.
Kitas nepriklausomybės švyturys – virš miesto iškilęs net 40 m. Tai šv. Jokūbo bažnyčios bokštai. Nors pati klasicistinio stiliaus bažnyčia statyta dar XVIII a. pabaigoje, būtent pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu ji įgavo dabartinę išvaizdą, kai buvo pristatyti modernistinių formų bokštai. Taip bažnyčia tapo pagrindine miesto architektūrine dominante, matoma iš bet kurios miesto vietos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Jonavos bažnyčios bokštai projektuoti vieno garsiausių tarpukario modernizmo architektų – Kaune dirbusio latvių kilmės architekto Karolio Reisono. Būtent pagal jo projektą IV dešimtmetyje atlikta bažnyčios modernizacija. Kiti šio architekto pastatai – Prisikėlimo bažnyčia Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kauno reformatų bažnyčia ir „Pienocentro“ administracinis pastatas – jau gavo Europos paveldo ženklo pripažinimą ir kovoja dėl aukščiausio – UNESCO – paveldo vardo.
Šv. Jokūbo bažnyčios zakristijonas Regimantas supažindino su kasdien girdimais bažnyčios varpais, kurie taip pat, kaip ir žmonės, turi vardus, pristatė kitas simbolines architektūrinių bažnyčios elementų reikšmes. Užlipusieji į bažnyčios bokštus galėjo įsitikinti savo akimis tarpukario spaudoje aprašomu pastato unikalumu: „Jonavos bokštai – tai Lietuvos unikumas. Juose nėra nė vienos plytos, jie visi ištisai nulieti cementu ir geležimi“, – taip buvo rašoma to meto dienraštyje... Plytų bokšto sienose vis dėlto buvo galima pamatyti, bet pagrindinės, atraminės konstrukcijos, kurios, matyt, ir buvo aprašomos spaudoje, tikrai gelžbetoninės, kas tikrai paliudijo pastato modernumą tuometiniame kontekste.
Renata KILINSKAITĖ
