Keliautoją, technikos mokslų daktarą, profesorių Joną Butkevičių puikiai pažįsta tiek jonaviečiai, tiek Šveicarijos kaimo gyventojai, o dabar jis pasirodo visiškai naujame savo amplua, Krašto muziejuje atidarydamas debiutinę tapybos parodą. Pavasariškai spalvinga ekspozicija veiks iki birželio pradžios.
Jau kelis dešimtmečius Jonavos rajono kultūriniame gyvenime aktyviai dalyvaujantis J. Butkevičius, visiems gerai žinomas kaip technikos mokslų daktaras, keliautojas, dabar nustebino nauju pomėgiu – tapyba. Netikėtai atsiskleidęs tapytojas, kaip vieną pagrindinių savo mokytojų įvardija panevėžietę dailininkę Ilona Žvinakienę, su kurios kūryba jonaviečiai taip pat turėjo galimybę susipažinti pernai – Krašto muziejuje vyko jos personalinė paroda. Būtent per Jonavos apylinkėse vykstančius plenerus menininkai ir susipažino. Ji pirmoji pasiūlė J. Butkevičiui paimti į rankas teptuką ir save išbandyti tapyboje. Su debiutine paroda savo „mokinį“ pasveikinusi Ilona pasidžiaugė: „Jis tikras pavyzdys – kaip tapytojas, padaręs stulbinančią karjerą per metus laiko, ir kaip žmogus, parodantis aplinkiniams, kaip galima spalvingai gyventi ir kaip paprasta pradėti kurti. Taip paprasta paimti teptuką ir pradėti tapyti, o pradėjus kurti savaime gyvenime atsiranda daugiau spalvų.“ Nors toks šuolis nuo tiksliųjų mokslų prie tapybos iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai netikėtas, Jonui menas nėra nauja sritis – jis dailininkų apsuptyje nuo pat vaikystės. Jo tėvas – žinomas tapytojas Pranas Butkevičius, o dėdė – vienas žymiausių profesionalių Lietuvos tapytojų – Vladas Karatajus.
Vos įžengęs į meno pasaulį, J. Butkevičius sulaukė gausybės teigiamų atsiliepimų ir vertinimų iš žinomų Lietuvos menininkų ir menotyrininkų. Kaip apie J. Butkevičių pasakė jo draugas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Gediminas Pranskūnas: „Natiurmortas – jo tėvo niša, Jono gi žaidimas nepalyginti laisvesnis ir, aišku, modernesnis. Jo dūdelės melodija tarsi paišo paprastą kontūrą, lyg ir peizažą ar atpažįstamą muzikanto siluetą, bet skardena aiškiai dėliodama spalvas, garsus į vientisą audeklą – melodiją. Bet tai ne klounada ar spalvų karuselė, ne – tiesiog skleidžiasi kažkoks man dar nežinomas tapybos žiedas. Jam nesvetimi ir labai modernūs plastiniai intarpai, ir galimi dideli netikėtumai.“ Pačiam autoriui artimiausia modernistų kūryba. Gerai išstudijavęs Lietuvos ir užsienio moderniosios dailės kryptis, daugiausiai įkvėpimo sėmėsi iš ekspresionistų, abstrakcionistų ir arsininkų. Modernistinį braižą galima pastebėti ir paties J. Butkevičiaus paveiksluose – čia dominuoja emocijos, per asmeninę prizmę perteiktos impresijos, o ne realistiniai vaizdiniai ir siužetai.
Vos pradėjęs tapyti Jonas į šį pomėgį „įklimpo“ taip giliai ir su tokiu užsidegimu, kad stebindamas visus aplinkinius, sugebėjo pirmai personalinei parodai pasiruošti per vienerius metus. Prie to prisidėjo ir kūrybingų idėjų bei įvairiausių kelionių metu sukauptų patirčių gausa. Ne paslaptis, kad J. Butkevičius – aistringas keliautojas, o asmeninės kelionių patirtys atsiskleidžia ryškiomis spalvomis jo darbuose. J. Butkevičiaus kelionės tikrai neeilinės – besibastant po pasaulį tenka susipažinti su įvairiausiomis tautomis, pasidomėti jų menu ir kultūra, prisiliesti prie senųjų civilizacijų istorijos. Dar prieš keletą savaičių Krašto muziejuje profesorius pasakojo apie savo klajones po egzotiškus kraštus, o dabar galima pamatyti šiuos įspūdžius, per asmeninę prizmę įamžintus drobėse. Čia ir didingi Amerikos megapoliai, ir mistiški Rytų kultūros motyvai. Kelionės dar labiau padėjo išlavinti meninį skonį, praplėsti akiratį – besilankydamas svečiose šalyse Jonas patyrimo sėmėsi daugelyje žymiausių pasaulio meno muziejų ir galerijų. Taip pat kelionės ir domėjimasis įvairių šalių kultūriniu palikimu padėjo sukaupti solidžią meno kūrinių kolekciją ir meno leidinių biblioteką.
Parodos pavadinimas taip pat intriguojantis – „Skambantys kontrastai“. Iš kur tas skambesys atsiranda, paaiškino pats autorius: „Norėdamas išreikšti pasirinktą vaizdinį, pirmiausia jį perleidžiu per savo mąstymo prizmę, jį abstrahuoju, numatau spalvinį sprendimą, o po to atsiduodu jausmui ir intuicijai, kurie tave veda, bei improvizuoju, stengdamasis suteikti paveikslui skambesį. Man paveikslas turi skambėti!“
Tai turbūt viena spalvingiausių parodų, kokią tik kada teko matyti Jonavoje. Iš gausybės Jono veiklų ir pomėgių, akivaizdu, kad spalvos, gyvenimo spalvos, jam itin svarbios: „Man tapyboje svarbiausia – spalvos, jų kontrastai ir sąskambiai. Tapau atviromis spalvomis, naudoju plačią jų paletę, naudoju reljefinius potėpius. Spalvų derinius priešpastatau gyvenimo kasdienybės rutinai, vyraujančiai įtampai pasaulyje. Juk spalvos turi magišką galią. Spalvos – tai ir žmogaus emocijos, mintys, net ir darbai. Ne veltui sakoma: „Žmogus gyvena spalvingą gyvenimą“. Savo paveiksluose ieškau santarvės tarp žmogaus ir gamtos, nes joje jaučiuosi geriausiai. Nevengiu ir grotesko. Paveikslų tematika išplaukia iš kelionių įspūdžių, kultūrinių klodų, gamtos. Abstraktus tapybos būdas leidžia išreikšti vyksmą, būseną, reiškinį, ekspresyvus būdas – išreikšti gamtą.“
Renata KILINSKAITĖ