„Taip gyventi verta“ – tai žurnalisto, rašytojo Andriaus Užkalnio pirmasis romanas, kurį autorius praėjusią savaitę pristatė Jonavos viešojoje bibliotekoje. Pirmas dvi anksčiau pasirodžiusias knygas jis nevadina romanais, nors jos atrodo gana solidžiai ir yra sulaukusios populiarumo.
Pasidžiaugęs gražia, nors nelabai skaniais patiekalais jį sutikusia Jonava, kūrėjas pasidžiaugė ir Viešojoje bibliotekoje susirinkusiais smalsiais jonaviečiais, kurie šiek tiek pažįsta ir jį – gero maisto gerbėją, televizijos laidos vedėją. O kokia ta pristatoma knyga, kuriai autorius suteikė romano statusą? Pirmiausia autorius atskleidė keletą intriguojančių siužeto detalių. Pradžioje – kone mistika. Pagrindinis herojus, beje, anglas, vieną gražų rytą atsibunda Vilniuje, bet nežino, kad tai – Vilnius. Maža to, nežino, kad kalba, kurią ir jis moka, vadinama lietuvių. Gal sutrikdo viešas užrašas: „Prašom ne užstatyti vartus“ (turėtų būti: „Prašome neužstatyti vartų“)? Dar po kiek laiko suvokia, kad jis gyvena du gyvenimus – vieną, su lietuviškomis realijomis, kitą – su atvykėlio patirtimi. Šioje vietoje, atrodo, jau skaitytojas gali numanyti, kad tas herojus – tai pats autorius, praleidęs keletą dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje ir dabar priverstas rinktis: arba Lietuva, kur tu visus, net vaikystės draugus, pažįsti, bet tavęs nepažįsta, arba užjūris, kur tu, rodos, nieko nepažįsti, bet tave pažįsta. Tačiau ne viskas taip paprasta. Netrukus tas herojus sutinka kitą save – žmogų tuo pačiu vardu ir pavarde. Kas toliau, autorius jonaviečiams neatskleidė, nes šie, girdi, tada neskaitys knygos.
Beje, apie skaitymą. Jis, kaip ir rašymas, anot autoriaus, daugeliui šiandieną – savotiška terapija, netiesioginė komunikacija su šiuo keistoku, kartais ganėtinai agresyviu pasauliu. „Mes rašome ne sau. Dėl skaitytojų. Praėjo tie laikai, kai sakydavo: „Rašau tik sau.“ Jei tik sau, tai kam tada spausdini?“ – klausė A. Užkalnis, įsitikinęs, kad kuklaus autoriaus laikai praėjo ir šiandieną rašytojas privalo važinėti po miestus, miestelius, dalyvauti mugėse, pats byloti apie savo kūrinių įdomumą ir naudą. Čia jis stebėjosi Algimanto Čekuolio, kuris nuo ryto iki vakaro mugėse bendrauja su skaitytojais, kantriai aiškina savo kūrinių privalumus, fenomenu.
Į klausimą, kokius jo dėka įvykusius poslinkius Lietuvoje jis jau pastebėjo, kūrėjas atsakė: „Bent jau didžiąją dalį Lietuvos atpratinau karpyti trikampiais servetėles.“ Net Jonavoje, pasirodo, jos jau nekarpomos. O didžiausias svečio troškimas, kad žmonės pagalvotų, ar Lietuva yra tokia, kokios norime. Vis dėlto, anot jo, ne vienas, gavęs pasiūlymą pasikeisti gimimo datą ir vietą, vėl pasirinktų Lietuvą. Tad neverta galvoti ir kankintis, kad iš kortų kaladės išsitraukėme blogiausią kortą.
Susitikimo metu jonaviečiams pristatytas ir „Užkalnio žurnalas“. Nepaisant jo storio ir svorio, rašytojas teigė, kad čia nėra sugrūstų raidžių, neblizga lempos šviesoje popierius, tad jį skaityti – vienas komfortas.
Milda UŽKURYTĖ
