Lietuvių tautos papročiai – tai ne tik senosios tradicijos, bet ir kultūros dalis, siejanti mus su praeitimi. Išsaugoti lietuviškus papročius ar bent žinoti, kaip gyveno mūsų protėviai, yra kiekvieno asmens atsakomybė. Sparčiai besikeičiant pasauliui, šiuolaikiniame gyvenime įsitvirtinant modernioms technologijoms, labai svarbu supažindinti jaunimą su kadaise gyvavusia tradicine kultūra, kurios tam tikri akcentai išliko iki mūsų laikų. Tokius tikslus įgyvendina Jonavos kultūros centro Krašto muziejus, organizuodamas praktinius edukacinius užsiėmimus moksleiviams bei suaugusiesiems. Prisiliesti prie senųjų papročių ir tradicijų, aptarti edukacijų naudą paprašėme muziejaus edukatorę Rasą Kulytę-Libienę.
Edukacijų nauda
Užsiėmimams skirtose patalpose – visas praeities lobynas, atspindintis protėvių gyvenimo būdą bei kultūrą – linai, išaustos lovatiesės, vilna, karštuvėliai, verpimo rateliai, verbos ir t. t. Čia niekada netrūksta lankytojų. Edukacijų dalyviai ne tik klausosi įdomių pasakojimų apie praeitį, bet ir patys turi galimybę išmėginti gebėjimus įvairiose srityse, tokiose, kaip iškedenti vilnas, suvelti nedidelius vilnonius sviedinukus, šukuoti linus, išskutinėti margutį ar imtis kitokios veiklos.
Vaikams tai yra ne tik smagi atrakcija, bet ir įžengimas į tolimą tautos istoriją, pažintis su to laikmečio darbo įrankiais, talkomis, darbais ir t. t. „Moksleiviams viskas yra įdomu, ypač tai, ką jie gali išbandyti gyvai. Norisi, kad vaikus pasiektų įkvepiančios žinios apie senuosius papročius, ūkinę veiklą, bendruomeninius darbus, amatus, kalendorines šventes. Tam pasitelkiama tautosaka – sakmės, pasakos, patarlės, priežodžiai. Atsigręžiama į folklorą – dainos, šokiai, rateliai labai praturtina užsiėmimus. Vaikams įdomu dirbti, o ne imituoti darbą. Be to, žmogui būdinga siekti naudos – iš kiekvienos edukacijos vaikai nori išsinešti kažką apčiuopiamo, išsinešti kažkokį darbelį, daiktelį. Grįžę namo, jie dalijasi įspūdžiais su savo šeimos nariais. Visada sulaukiame grįžtamojo ryšio iš mokytojų ir tėvų. Tad edukacijos išsiplečia už muziejaus ribų ir turi didelę pažintinę reikšmę. Užsiėmimų metu ir mes, muziejininkai, turtėjame, nes muziejaus lankytojai, edukacijų dalyviai mielai pasakoja apie švenčių tradicijas savosiose šeimose, apie senuosius darbus. Taip kaupiama kraštotyrinė medžiaga. Be to, ir suaugusiesiems įdomu pagilinti žinias, prisiliesti prie muziejaus eksponatų atsiradimo istorijų, nueiti visą lino ar vilnos kelią iki galutinio produkto. Edukacijos – tai kelionė po mūsų tautos kultūrinę praeitį“, – pasakoja R. Kulytė-Libienė.
Lino vertė
Lietuva yra senų ir gilių linininkystės tradicijų kraštas. Linų auginimas nuo seno buvo svarbus ir reikšmingas valstiečių ūkiuose, lino rūbais būdavo aprengiama šeima, lino pluoštas naudojamas patalynei, drobei, rankšluosčiams, staltiesėms, lovatiesėms austi. Iš likusio, ploniems verpalams nebetinkamo pluošto, vadinamo pakulomis, buvo vejamos virvės, audžiamos maišinės drobės. Išmynus linus, likdavo spaliai, kurie šildydavo namų sienas, lubas, o iš sėklų, vadinamų sėmenimis, buvo spaudžiamas aliejus.
„Daug reikia priausti: šventadienį ir šiokiadienį, kasdienį ir išeiginį, žiemai ir vasarai, viršutinį ir apatinį, užsikloti ir pasikloti. Vyrai po laukus žemę dirba, moterys gryčioje audžia, verpia, siuva, židinyje ugnį sergsti…“, – „Balanos gadynėje“ rašė M. Katkus.
XVIII–XIX a. linai buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Lietuvoje auginti ilgūnėliai, šilkūnėliai ir grūdiniai-galviniai linai. Pagal linų derlių 1938 m. Lietuva užėmė penktą vietą Europoje.
Talkos – ne tik pagalba
Linai – etninio paveldo dalis. Tačiau bėgant metams Lietuvoje linininkystės atsisakyta. Muziejaus edukacijose Rasa kviečia prisiminti lino istoriją, atkreipiant dėmesį į protėvių neapsakomą darbštumą ir bendrystės jausmą.
„Moksleivių dažnai paklausiu, ar dar mato laukuose žydinčius linus? Rankos nebepakyla. O garbaus amžiaus moterys prisimena, kad tarpukariu Jonavoje veikė aliejaus spaudykla, gyventojai per gavėnią ir adventą po keliasdešimt litrų vietoje spausto aliejaus, anuomet vadinto alyva, suvartodavo“, – sako R. Kulytė-Libienė.
Sunkiausiais darbais lininkystėje ji įvardija linų rovimą bei linamynį, atkreipia dėmesį į talkų reikšmę. „Žmonės eidavo ne tik padėti vieni kitiems darbus atlikti – linus nurauti, bulves nukasti, bet ir pabūti draugėje. Pasibaigus talkoms, sėsdavo vakaroti, o kitąsyk ir naktinėti: dainuodavo, vaišindavosi, linksmindavosi. Tokie suėjimai atitolindavo nuovargį, suartindavo kaimo žmones. Šie ir kiti pavyzdžiai ugdo atjautos bei draugiškumo jausmus, telkia bendruomenę. Edukacijų dalyviai, savo rankomis pabandę karšti vilną, kulti, minti, brukti, šukuoti linus, vyti virvę, pajutę patalkių vakarėlių dvasią, mielai eina ratelius, dainuoja dainas ir per savo pojūčius, patirtį suvokia naminio audinio vertę“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Ji apgailestauja, kad prieš kelerius metus veiklą nutraukė Upytės mokslinių bandymų stotis, išvedusi net aštuonias naujas linų veisles, kurios buvo įrašytos į Europos Sąjungos rūšių veislių katalogą.
Pavyzdys jaunimui
Išskirtinę vietą tradicinėje kaimo kultūroje užėmė linai, o antra pagal svarbą pluoštinė žaliava naminei tekstilei buvo avių vilna. Edukatorė pakviečia į užsiėmimus, kuriuose supažindinama su naminiu vilnos apdirbimu.
Valstiečių ūkyje avis buvo nepakeičiamas gyvulys – jos vilnos ir kailis buvo naudojami drabužiams, mėsa tiko maistui ir užėmė antrąją vietą po lietuvių mėgstamos kiaulienos. Pasak etnografės M. Glemžaitės, iš geros vilnos buvo verpiami siūlai drabužių audiniams, skaroms austi. Iš prastesnių vilnonių siūlų megzdavo megztinius, kojines, pirštines, šalikus. Iš pačios prasčiausios vilnos veldavo pagalvėles pakinktų balneliams.
„Kaimo žmonės, auginę gyvulius, juos labai mylėjo ir prižiūrėjo. Mama pasakojo, kad žiemą, paspaudus šalčiams, avį su ką tik gimusiais ėriukais nešdavo į kambarį, kad nesušaltų. Vienas svarbiausių darbų, reikalaujančių gebėjimų ir atidumo, buvo avių kirpimas. Kad kirpėjas žirklėmis nesužalotų gyvulio, dažniausiai vaikai prilaikydavo avies galvą. Nukirptos vilnos krepšiuose niekas ilgai nelaikydavo, iki siūlų dar reikėjo atlikti daug įvairių darbų: vilnos būdavo plaunamos, džiovinamos, kedenamos, karšiamos, o tada tik verpianos“, – pasakojo edukatorė, akcentuodama, kad visus šiuos darbus sodiečiai atlikdavo rankiniu būdu.
Lietuvoje buvo veliamos kepurės ir apavas (vailokai), taip pat milas (storas veltas vilnonis audinys) ir čerkasas (naminis pusvilnonis audinys). Vilnonėmis lovatiesėmis ne tik užtiesdavo lovas, bet ir užklodavo vežimo pasostę, kelionėje užsiklodavo kojas, sustojus apdengdavo arklį. Per laidotuves lovatiesėmis užtiesdavo šarvojimo vietą.
Muziejuje vaikai kedena vilnas, karštuvėliais iškaršia, gamina kumščio didumo veltinio sviedinukus, atėjusius iš XIX amžiaus, kai piemenukai, norėdami žaisti, per 2–3 valandas nusiveldavo sviedinuką iš karvės plaukų. Greičiau jį nuveldavo iš ilgų avies vilnų. Su vaikais kalbama, kad lietuviai sunaudodavo visas atliekas: iš nudėvėtų rūbų išausdavo skudurinius takelius, maisto likučius atiduodavo gyvuliams ir paukščiams, iš kaulų virdavo muilą, kaulus sutraiškydavo vištoms ir t. t. Lėlytes mergaitėms kaime padarydavo iš malkų – nupiešdavo veidukus, su vinimis prikaldavo plaukus iš avikailio, rūbelius atstodavo drobės skiautės. Anot edukatorės, tradicinėje kultūroje – geriausi darbštumo, tvarumo, sumanumo, kūrybiškumo ir meilės gamtai pavyzdžiai.
Atsinaujinimo metas
Pavasarį minima pati gražiausios ir smagiausia Velykų šventė. Edukacijų metu vaikai supažindinami su pagrindiniais jų simboliais, išaiškinamos prosenelių tradicijos. Anot edukatorės, laikas iki Velykų pilnas atsinaujinimo, atgijimo tendencijų, nes viskas turi būti nauja: verba, duona, šiaudinis sodas, ugnis, karpiniai, todėl turime atsisveikinti su tuo, kas nebereikalinga, turime išguiti, išmesti, kas galėtų trukdyti, pakenkti naujai sėkmei. Pavasarį tarsi iš naujo kuriamas pasaulis.
„Pavasarį gamtoje vyksta galingi pasikeitimai, didžiulės permainos. Prisikelia žemė, augmenija, ropliai, šliužai. Be žmogaus tai gali ir neįvykti. Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad savo veiksmais gali pažadinti žemę, gali paskatinti jos gyvybingumą, vaisingumą, tikėjo, kad kiekvienas atliktas veiksmas duos rezultatą. Iki Pirmojo pasaulinio karo mūsų proseneliai griežtai laikėsi pasninko gavėnios ir advento metu. Jis buvo vadinamas sausuoju arba juoduoju pasninku. Marinti kūną, stiprinti dvasią, didinti meilę, analizuoti savo veiksmus, nuoširdžiai atgailauti ir keistis – galbūt tokia gavėnios prasmė. Visi malonumai sugrįždavo Velykų dieną. Šiais laikais pasninkas „sušvelnėjo“ ir tik nedidelė dalis žmonių penktadieniais stengiasi laikytis prosenelių tradicijos“, – pasakoja R. Kulytė-Libienė.
Verbų sekmadieniais į bažnyčias plūsta daug žmonių, nešinų kadagio šakelėmis. Nuo senovės lietuviai tikėjo, kad verba saugo nuo negandų – gaisrų, ligų, dar praėjusiame amžiuje buvo gajus paprotys kadagio šakele išplakti ilgai miegančius šeimos narius. Pasak edukatorės, ir nebuvo galima pykti, nes plakimas verba buvo laikomas pašventinimu.
Pasak etnologo A. Vaicekausko, visi pavasario švenčių ritualai skirti tam, kad būtų pagreitintas ir pagerintas javų augimo procesas. Mūsų proseneliai – žemdirbiai, jiems svarbiausia buvo pasėliai ir gyvuliai. Paprotys suptis per Velykas pagrįstas tiėjimu, kad geriau užderės linai, o sūpimąsi lydėdavo sūpuoklinės dainos, nes daina laikyta pavasario šaukle. Eidami sėti javų, vyrai į sėtuvę dėdavo kiaušinių, kad „linų galvos būtų kaip kiaušiniai”, valgydavo kiaušinius, kad gyvybinė galia, glūdinti kiaušinyje, persiduotų grūdui, kad kiaušinio pilnumas ir apvalumas lemtų grūdo stambumą. Tokių pasakojimų, atspindinčių senoviškus lietuvių papročius, randame ir tautosakoje.
„Edukacinių užsiėmimų metu marginame vašku, skutinėjame kiaušinius, vaikai pasakoja, kokius marginimo būdus naudoja šeimoje. Daugiausia jų prisimena dažymą natūraliomis priemonėmis, naudojant svogūnų lukštus ir žolynų lapelius. Moksleiviai yra smalsūs ir labai geri, jiems viskas įdomu ir man įdomu su jais būti. Tikiu, kad pažintis su praeitimi išliks jų atmintyje ir ateityje neišblės, o tik stiprės, nes žmogui svarbu, kas sava. Nors daugelį papročių šiandien vertiname kaip to laikmečio tradicinę kultūrą, bet iš jos galima daug išmokti, gal net kai ką sugrąžinti į nūdieną, pvz., meilę gamtai, medžiui. Sugrąžinti tą požiūrį, kai anuomet žmogui viskas buvo šventa – melsdamasis jis bučiuodavo žemę rytais ir vakarais, „jei kokia negerovė ar nesveikata, žmogus eidavo prie medžio ieškoti paramos“. Miškas žmogų įkvėpdavo, stiprindavo ir guosdavo. Miškas nebuvo tik mediena. Tikiu, kad mūsų jaunimas, perims vertingiausią prosenelių patirtį ir stiprins save geriausiais tradicinės kultūros pavyzdžiais“, – akcentuoja Krašto muziejaus edukatorė R. Kulytė-Libienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
