Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejuje atidaryta menininkės Romualdos Kružikienės nėrinių paroda „Linas dengia, linas rengia“, kurioje eksponuojami įvairūs vąšeliu nunerti darbai: staltiesės, užuolaidos, patalynės komplektai, suknelės ir t. t. Kiekvienas nėrinys papuoštas tautodailės ornamentais, todėl visa paroda sudaro vientisą paveikslą, kuriame susipina tradicija ir šiuolaikiškumas.
Pagarba praeičiai
Kadaise Lietuvoje klestėjusi linininkystė užgeso – šiandien nebepamatysime melsvai žydinčių šios rūšies augalų plačiuose laukuose. Retas ūkininkas juos užsiaugina savo reikmėms mažuose ploteliuose. Džiovintų linų puokštelėmis lietuviai iki šiol mėgsta pasipuošti savo namus. Kiti iš savo promočiučių skrynių traukia kadaise išaustus rankšluosčius, staltieses, užuolaidėles, kitas grožybes, papuoštas lininiais nėriniais – tai mūsų pagarba lietuvių darbštumui bei tautos papročiams.
Linai minimi seniausiose lietuvių liaudies dainose, pasakojančiose apie jų auginimą, rovimą, verpimą, audimą „dūzgiančiomis staklelėmis“. Tautosakoje linai vadinami šventu augalu, saulės žolynu, moters javu.
Ne vienas esame girdėję, jog anais laikais gyvenimas buvo sunkesnis, moterys kaimuose nudirbdavo daugybę visokių darbų. Tačiau jos rasdavo būdų papuošti savo buitį, nustebti kaimynus ar šeimos narius. XXI-ame amžiuje, atsisakius linininkystės, audimo staklės tampa muziejų eksponatais, o senovėje išaustos lovatiesės, staltiesės, kiti gaminiai dienos šviesą išvysta tik ypatingomis progomis.
Šiuo metu jonaviečiai ir miesto svečiai turi unikalią galimybę aplankyti parodą „Linas dengia, linas rengia“ ir susipažinti su Jonavoje gyvenančios R. Kružikienės nėriniais, įprasminančiais lino kelią iki galutinio ir naudingo produkto.
„Ši nėrinių paroda reprezentuoja darbų autorę, jos gebėjimus, grožio perteikimą, asmenines savybes – kantrybę, kruopštumą, darbštumą. Nėriniuose susipina meistriškumo ir estetinė pajauta, tradicijos ir moderniškumo elementai”, – pastebėjo Krašto muziejaus edukatorė Rasa Kulytė-Libienė.
Nugalėjo užsispyrimas
Rankų darbas visais laikais turėjo savo vertę. Ir šiandien rankdarbiai, liudydami moters kūrybinę galią, unikalų santykį su kuriamu daiktu, neprarado savo reikšmės, svarbos, išliko vertingi ir yra siejami su tvarumu bei lėtesniu gyvenimo ritmu. Moteris, kurianti namų šilumą ir jaukumą, visuomet rasdavo laiko austi, siūti, nerti – visur suspėdavo, visus aprengdavo ir sušildydavo.
Panerio pradinės mokyklos valgyklos vedėja dirbanti R. Kružikienė nesiskunžia laiko stoka. Anot menininkės, ji negali nekurti:. „Laisvalaikį aš leidžiu kūrybiškai. Toks tas mano poilsis. Jei dabar nenerčiau, tikriausiai būčiau „užsivertusi“ šakelėmis, šakalėliais, samanom, įvairiais augalėliais... Turiu judėti, mąstyti ir kurti. Tai mane veža. Su vąšeliu nesiskiriu net ir kelionėse – jis visada randa vietos mano rankinėje”, – kalbėjo ekspozicijos autorė.
Kūrėjos teigimu, su nėrimo paslaptimis ją supažindino giminaitė dar tuomet, kai mergaitė mokėsi trečioje klasėje. Pirmieji darbai nebuvo dideli – įgūdžius stiprino nerdama servetėles. Iš pradžių nelabai sekėsi, tie nėriniai riesdavosi, nepasiduodavo vaikiškoms rankoms. „Tai mane erzindavo, bet buvau užsispyrusi – dirbau tol, kol išmokau. Moksleivės uniformą papuošdavau pačios nunertais kalnieriukais, o mokydamasi devintoje klasėje nusinėriau sau sijoną”, – prisiminimais dalijosi R. Kružikienė.
Gilios vaizduotės išraiška
Ganėtinai jauna ištekėjusi ir susilaukusi trijų sūnų, moteris suprato, kad vąšelį teks padėti į šalį – su tokiu įrankiu neprinersi drabužių visai šeimai aprengti. Tad ėmė virbalus į rankas ir atsidėjo mezgimui. O kai viskas stojo į savo vėžes, sugrįžo prie nėrinių.
„Trylikti metai, kaip užsiimu nėrimu. Linas man – tai paprastumas paprastume. Ji ir paprastas, ir prabangus. Juolab dabar, kai lininių rankdarbių galima rasti nebent parduotuvėse. O man patinka nerti, dieną naktį galiu dirbti. Mane traukia dideli kūriniai, pavyzdžiui, staltiesės, užuolaidos. Smulkesni rankdarbiai taip „neužkabina“, tiesiog trūksta vietos improvizacijai. O, sakykime, megzdama staltiesę, paimu iš tautodailės kokį ornamentą ir dėlioju jį savo nėrinyje – galiu išplatinti ar susiaurinti. Analogiškų darbų nerasite nė viename žurnale ar kokioje knygoje – viskas mano pačios sukurta, suskaičiuota, pagal mano sumanymą sunerta”, – stabtelėdama prie savo lino kūrinių, pasakojo jų autorė.
Pasak R. Kružikienės, lininių siūlų dar turi, o kai jų atsargos eis į pabaigą, teks ieškoti turguose. Menininkė nemano, kad šios medžiagos pasiūla nutrūktų.
Akį traukia nėriniuoti rankšluosčiai. Apsauginė rankšluosčio funkcija gerai žinoma tradicinėje kultūroje. Iki šių dienų išlikęs rankšluosčio, kaip gelbstinčio ir apsauginio objekto panaudojimas vestuvėse „piršlio korimo“ epizode, kuomet nuotaka perjuosia jį drobiniu audeklu.
Išaustų rankšluosčių menininkė ieškojo sendaikčių prekyvietėse, močiučių skryniose. „Prie jų galų primezgiau įvairius nėrinius – ir vaizdas pasikeitė. Sugalvojau skoningai papuošti užvalkalus – teko prisipirkti pagalvių, kurias „aprengiau“ jų galuose vąšeliu nunertomis ornamentuotomis įsiuvomis. Taip papuoštas pagalves senoliai sudėdavo ant lovos – troba atrodydavo išdidžiai ir traukdavo įėjusiojo akį”, – rodydama savo darbus, komentavo menininkė.
Kilusi iš Suvalkijos ir tik prieš ketverius metus persikrausčiusi arčiau sūnaus į Jonavą, Romualda atkreipė dėmesį, kad jos tėviškėje buvo įprasta šventinėms dienoms pagalvių pamušalui parinkti raudoną spalvą, sustiprinančią dėmesį ir įspūdį.
Parodos lankytojai ilgiau stabtelėdavo ties vąšeliu nunertomis patraukliomis suknelėmis. Menininkė R. Kružikienė pasidžiaugė, kad šiomis rankų darbo puošmenomis vestuvių dieną buvo apsirengusios nuotakos.
Ateities planai
Mokydamasi vidurinėje mokykloje, parodos autorė norėjo tapti kultūros darbuotoja. „Svajojau apie renginių organizatorės veiklą. Deja, man studijuoti neteko, esu savamokslė. Bet nesigailiu, kartais pasvarstau: kažin kaip sektųsi, jei dirbčiau kultūrinį darbą?“ – samprotavo moteris, ketinanti savo kūrybiniais ieškojimais gausinti rankdarbių lobyną.
Įnikusi į nėrinių kūrybą, daug savo darbų padovanojo jai svarbiems žmonėms. „Kai išgirdau pasiūlymą surengti nėrinių parodą, pagalvojau, kad pritrūksiu darbų ekspozicijai. Bet, paaiškėjo, dar nemažai jų turiu. Nesustosiu, judėsiu ir toliau. Neapsiriboju vien tiktai lino nėriniais, bet ir mezgu. Visi mano rūbai numegzti virbalais, turiu gal kokias septynias sukneles, patinka megzti kostiumėlius, sijonus, švarkelius. Ateityje svajoju surengti megztų rūbų parodą. Ši mano ekspozicija yra pirmoji. Prieš ketverius metus buvau pakviesta pristatyti savo kūrybą Zyplių dvare, Šakių rajone. Bet staiga persikėliau gyventi į Jonavą, tad tas sumanymas taip ir nuplaukė. Tad ši paroda Jonavos krašto muziejuje yra tarsi savęs išbandymas. Dėkui organizatoriams, pakvietusiems mane. Niekada nepamiršiu jaudinančių įspūdžių, muziejaus bendruomenės nuoširdumo ir tų žmonių, kurie atėjo ar dar ateis apžiūrėti mano lino nėrinių“, – jausmingai kalbėjo R. Kružikienė, džiaugdamasi miesto estetiniu patrauklumu, galimybėmis sportininkams, kultūrinių renginių įvairove ir t. t.
Meniškos sielos moteris savo gyvenimą papildo ir kitomis veiklomis, pavyzdžiui, mėgaujasi kulinarija, namų dekoravimu, įvairių puokščių komponavimu, kitokiais kūrybiniais užsiėmimais. „Dar neilgai gyvenu šiame nuostabiame mieste – tik ketvirti metai, tad nelabai kuo galiu ir pasigirti. Prabėgs truputis laiko – ir mano rankdarbių lobynas bus turtingesnis. Tikiuosi, susitiksime ir kitoje parodoje“, – šypsojosi R. Kružikienė.
Išskirtinė asmenybė
Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė pasidžiaugė, kad jonaviečiai turi galimybę pasigrožėti ne tik vienu seniausių lininių nėrinių amatu, bet ir darbų autorės meistriškumu bei kūrybiškumu.
„Lino kelias nuo lauko iki rūbo reikalauja daug darbo, meilės, saulės, lietuviško užsispyrimo. Autorės rankose linas virsta subtiliu meno kūriniu – Į kiekvieną kilpelę sudėta nepaprastai daug laiko, ramybės, susikaupimo, savų minčių ir linkėjimų žmonėms, kurie ateis pasidžiaugti jos darbais. Šioji ekspozicija – tai nepaprastas grožis paprastume“, – mintimis dalijosi įstaigos direktorė.
Šiltais žodžiais menininkę pagerbė gausus Panerio pradinės mokyklos bendradarbių būrys, vadovaujamas direktorės Irmos Karnusevičienės. Anot jų, Roma yra didelis žmogus, gebantis „iš savo vidinio pasaulio sukurti tokią erdvę, į kurią gali įžengti ir kiti, toje erdvėje sustoti, pajusti ir tiesiog būti“. Kasdien bendraudami su Roma, jie atvėrė daug šios asmenybės bruožų: dažnai susimąsčiusi, kartais tylinti ilgiau už kitus, empatiška kiekvienam ugdytiniui ir mokytojui. Todėl ir paroda, jų nuomone, yra ne apie darbus, bet apie meniškos sielos žmogų, kuris „girdi daugiau nei sakoma, mato daugiau nei rodoma“. Panerio pradinės mokyklos bendruomenė, savo šeimoje turėdama tokią talentingą menininkę, gali ne tik džiaugtis, bet ir pagrįstai didžiuotis.
Parodos autorę sveikino vaikai, marti, pasipuošusi anytos megzta suknele, miestiečiai, o bičiuliai iš Suvalkijos, nepabūgę ilgo atstumo, prižadėjo niekada nepamiršti savo kraštietės, įsiliejusios į Jonavos kūrėjų gretas.
Parodos atidarymo šventę šildė JKC styginių kvarteto „Vivente“ (vad. Diana Rimkutė) muzika ir itin malonus renginio vedėjos R. Kulytės-Libienės bendravimas su muziejaus svečiais.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Autorės nuotraukos.
