„Alio Jonavos“ Nr. 12 Irenos Butėnaitės straipsnyje „Tradicinį formatą papildo moderniosios technologijos“ muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė retoriškai klausia skaitytojų, kas įamžino XX a. pradžioje išnykusį Skarulių miestelį ir jo gyventojus.
Atsakyti į šį klausimą visai nesunku prisijungus prie viešosios prieigos Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos (LIMIS), kurioje duomenis teikia daugiau nei 110 Lietuvos muziejų ir kitų institucijų (https://www.limis.lt/). Atlikime paiešką, paieškos lauke įvedę žodžius „Skaruliai“ arba „Skarulių“. Rezultatai tikrai nudžiugins.
Adomas Varnas.
Pirmosiose nuotraukose įamžintas Skarulių miestelio kapinėse stovėjęs išraiškingas kryžius ir špitolė. Jų autorius – fotografas Adomas Varnas (1879–1949). Jis yra nufotografavęs daug lietuviškų kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių, o 1926 m. išleido albumą „Lietuvos kryžiai“. Lietuvoje Adomas Varnas labiau žinomas kaip tapytojas, grafikas, karikatūristas, knygų iliustratorius ir dailės pedagogas, nutapęs Kazimiero Naruševičiaus, Jono Basanavičiaus, Prano Mašioto portretus. Nors gimė Čikagoje (JAV), mokėsi Joniškio pradžios mokykloje, Mintaujos gimnazijoje, Kauno kunigų seminarijoje. Studijavo Sankt Peterburge, Krokuvos imperatoriškojoje ir Ženevos aukštojoje dailės mokyklose. Po studijų dalyvavo dailės parodose. Pedagoginį kelią pradėjo 1917–1918 m. Voronežo lietuvių mokytojų seminarijoje, vėliau, 1919–1920 m., dirbo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1924–1939 m. Kauno meno mokykloje dėstė piešimą, dekoratyvinę tapybą ir kompoziciją. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dėstė piešimą Valstybiniame dailės institute. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Antanas Tamošaitis 1926 m.
1927 m. Skarulių bažnyčią stiklo plokštelėje, saugomoje Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, nufotografavo fotografas Antanas Tamošaitis (1906–2005). Jis buvo ne tik fotografas, bet ir dailininkas, pedagogas, tautinio paveldo puoselėtojas, Kanados lietuvių veikėjas, Vilniaus dailės akademijos garbės profesorius. Gimė 1906 m. vasario 15 d. Barzdų kaime (Šakių r.). 1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, kur baigė grafikos specialybę. 1930–1931 m. buvo M. Dobužinskio studijos auklėtinis. Nuo 1929 m. dėstė Kauno meno, Moterų dailės darbų mokykloje, Lietuvos moterų kultūros draugijos Mergaičių mokytojų seminarijoje, Lietuvos moterų globos komiteto amatų mokykloje, „Pavasario“ suaugusiųjų gimnazijoje. 1931–1940 m. dėstė audimo pagrindus Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, 1936–1939 m. – Kauno I valstybinėje amatų mokykloje. 1931–1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmuose audimo instruktoriumi ir Namų pramonės skyriaus vedėju. 1940–1942 m. buvo Vilniaus dailės akademijos dėstytojas ir Pedagogikos katedros vedėjas, 1942–1944 m. – Kauno taikomosios dailės instituto Dekoratyvinių audinių studijos vedėjas. Vėliau pasitraukė į Vakarus. 1945–1946 m. dėstė Tamošaičių įkurtoje dailės studijoje Glasenbache (Austrija), 1946–1948 m. dirbo Dekoratyvinių audinių skyriaus vedėju Dailės ir amatų mokykloje Freiburge (Vokietija). Atvykęs į Monrealį (Kanada), 1949–1950 m. vadovavo YMCA centre veikusiai Meno ir amatų akademijai.
Dar studijuojantį A. Tamošaitį 1927 m. M. K. Čiurlionio galerijos direktorius Paulius Galaunė pakvietė vykti į ekspediciją po Žemaitiją rinkti liaudies meno dirbinių. Nuo tada iki 1940 m. jis dviračiu, motociklu, o vėliau ir automobiliu vykdavo į etnografines ekspedicijas po visą Lietuvą su fotoaparatu. Išliko apie 800 stiklo plokštelių, kuriose užfiksuoti trobesiai, kryžiai, buities rakandai ir audiniai.
Balys Buračas. 1929 m.
1929 m. Skaruliuose apsilankė ir juos fotojuostoje užfiksavo etnografas, kraštotyrininkas, tautosakininkas, pedagogas Balys Buračas (1897–1972). Dirbdamas tėvų ir kaimynų ūkiuose, 1913 m., padedamas Vydūno, O. Vitkauskytės knygyne Kaune ir Tilžėje išleido etnografinius atvirukus. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių mobilizuotas priverstiniams darbams, 1915 m. balandžio 14 d. visai netikėtai savo drožinėtą lazdą išmainė į vokiečio dumplinį fotoaparatą. 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tačiau dėl džiovos buvo paleistas ir mokytojavo Pušyniškėse. 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, ją baigęs mokytojavo ir vedėjavo Narušaičių, Diktariškių, Varputėnų, Žygaičių mokyklose. 1922 m. laimėjo Lietuvos banko paskelbtą 2 litų monetos konkursą. Nuo 1928 m. pasišventė kraštotyrai. 1929–1930 m. studijavo grafiką Kauno meno mokykloje. 1931–1933 m. su Peliksu Bugailiškiu dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejaus konservatoriumi, tęsė Kupiškėnų papročių ir tradicijų aprašymus, rinko Suvalkijos, Žemaitijos, Rytų Aukštaitijos ir Šiaurės Lietuvos tautosaką.
Jo piešinius, o vėliau ir fotografijas spausdino tarpukario leidiniai „Žiburėlis“, „Darbymetis“, „Spaktyva“, „Šiaurės Lietuva“, „Karys“, „Jaunoji karta“, „Naujoji Romuva“, „Sekmadienis“, „Lietuvos žinios“. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje už 25 nuotraukų kolekciją apdovanotas aukso medaliu. Bendradarbiavo su „Illustrated London News“, „Larousse“ enciklopediniais leidiniais, čekų ir vokiečių spauda. 1939–1941 m. buvo Lituanistikos instituto bendradarbis. 1941 m. dirbo Liaudies kūrybos namų inspektoriumi ir Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstaigos darbuotoju. 1942 m. keliavo Panemune, rinko lituanistinę etnografinę medžiagą. 1944–1954 m. mokytojavo Karmėlavos vidurinėje mokykloje, ėjo ir bibliotekos vedėjo pareigas. 1957–1965 m., keliaudamas po Lietuvą, fotografavo, rinko liaudies meno dirbinius, užrašė daugiau kaip 3500 liaudies dainų. Jo fotodokumentų kolekciją sudarė 18 200 negatyvų ir apie 36 000 pozityvų, tačiau po Antrojo pasaulinio karo išliko tik apie 11 000. B. Buračas paskelbė apie 600 kraštotyrinių straipsnių. Jam suteikti Lietuvos kraštotyros draugijos ir Lietuvos fotografijos meno draugijos garbės nario vardai, o 1969 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1998 m. Karmėlavos vidurinė mokykla pavadinta Balio Buračo vardu. 2011 m. liepos 30 d. Šiaulėnų miestelio aikštėje atidengtas paminklas šiam kraštotyrininkui (skulptorius Stasys Žirgulis).
Boleslava ir Edmundas Zdanovskiai.
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Skaruliuose apsilankė ir savo fotoaparatu Skarulių Šv. Onos bažnyčią bei šventoriaus fragmentus įamžino vilniečiai fotografai Edmundas Zdanowskis (1905–1984) ir Bolesława Tallat-Kelpšaitė-Zdanowska (1908–1982). Edmundas gimė Vilniuje, buvo garsaus Vilniaus fotografo Jano Bułhako mokinys. 1930 m. vedė Bolesławą Tallat-Kelpšaitę. Nuo 1930 m. abu dirbo vienoje fotostudijoje, iš pradžių Stepono Batoro universitete (dabartiniame Vilniaus universitete), o 1934 m. Vilniuje įsteigė savo fotoateljė. Fotografijas dažnai signuodavo kaip bendraautoriai. 1929–1939 m. Edmundas buvo Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto Meninės fotografijos dirbtuvių instruktorius, bendradarbiavo su fotografijos agentūra „Światowid“, dienraščiu „Ilustrowany Kurier“ ir kitais leidiniais. 1944 m. jų ateljė Vilniuje buvo subombarduota ir sudeginta. 1945 m. abu išvyko į Lenkiją. Prieš repatrijuodami Vilniaus valstybiniam dailės muziejui perdavė 439 stiklo negatyvų rinkinį. 1945–1970 m. Edmundas vadovavo Vaizduojamųjų menų licėjaus Fotografijos fakultetui Gdynėje.
Jo žmona Bolesława buvo ne tik fotografė, bet ir dailininkė. Gimė Varšuvoje, vaikystėje su tėvais gyveno Maskvoje. 1924 m. persikėlė į Kauną. Fotografijos pradmenų mokėsi iš motinos – žinomos Kauno fotografės Janinos Tallat-Kelpšienės. Nuo 1928 m. meninę fotografiją studijavo pas Vilniaus fotografą Janą Bułhaką. Nuo 1934 m. dirbo kartu su vyru jų įkurtoje fotografijos ateljė. 1945 m. išvykusi į Lenkiją, 1946–1970 m. dėstė Vaizduojamųjų menų licėjaus Fotografijos fakultete Gdynėje. Kartu su vyru išugdė apie 500 fotografų.
Skarulių namų langus su langinėmis, drožiniais, pelargonijomis, fikusais, jurginais ir vaikais 1932 m. įamžino Viktoras Kuprevičius. Taip, tai tas pats maestro Viktoras Kuprevičius – lietuvių kompozitorius, kariljonininkas ir pedagogas. Jo ir jo sūnaus Giedriaus Kuprevičiaus Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariliono koncertų klausėsi tūkstančiai žmonių Lietuvoje ir užsienyje.
Viktoras Kuprevičius gimė 1901 m. Tioplyj Stane, Simbirsko gubernijoje (tuometinėje Rusijos imperijoje), gydytojo, visuomenės veikėjo Mikalojaus Kuprevičiaus ir Viktorijos Kuprevičienės šeimoje. 1906 m. kartu su šeima grįžo į Lietuvą. 1921–1923 m. mokėsi skambinti fortepijonu Kauno muzikos mokykloje. 1923–1942 m. dirbo Kauno muziejuose. Dirbdamas Kauno valstybiniame istorijos muziejuje, M. K. Čiurlionio galerijoje, Kultūros muziejuje, Valstybinėje archeologijos komisijoje kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas, kurių metu ir buvo nufotografuoti Skarulių langai.
1943–1950 m. dirbo Kauno jaunojo žiūrovo teatro koncertmeisteriu, muzikos vadovu, dirigentu, mokytojavo, vedė muzikos valandėles jaunimui Kauno radiofone. 1956 m. restauravo Kauno kariljoną, o 1991 m. koncertavo solo ir duetu su sūnumi Giedriumi. Karo metais sukūrė operą vaikams „Žiogas ir skruzdė“, operetę „Paukščių koncertas“, operetę „Pasoga“, baletą „Piemenaitė ir kaminkrėtys“ (1942), taip pat daug instrumentinių kūrinių, dainų, chorų, romansų, muzikos dramos spektakliams, radijo vaidinimams ir kino apybraižoms. Plačiai žinoma ir jo daina „Skambėk, pavasarėli“.
Po maestro V. Kuprevičiaus mirties 1995 m. Kauno 32-oji vidurinė mokykla pavadinta jo vardu. 2001 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje ant kariliono bokšto atidengta memorialinė lenta: „Šiame bokšte įrengtu kariljonu 1957–1992 m. skambino Kauno miesto garbės pilietis, kompozitorius Viktoras Kuprevičius (1901–1992)“. Nuo 2003 m. profesoriaus Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva įsteigta kasmetinė V. Kuprevičiaus vardo stipendija, skiriama Vytauto Didžiojo universiteto studentams.
Vienas vakaras prie kompiuterio, praeities prisiminimai – ir įminta mįslė apie XX a. fotografus, savo fotodokumentuose įamžinusius Skarulių miestelį.
Dr. Judita Puišo
