Kalbėdami apie kultūrą, dažniausiai ieškome sąsajų su praeitimi, mėginame rasti šimtmečius trunkančių papročių bei tradicijų. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais Jonava buvo visiškai sugriauta, o joje įsikūrusių gyventojų skaičius labai sumažėjo. Tad iš griuvėsių miestą kėlė kiti, dažniausiai atvykę iš kitų Lietuvos vietovių ar net valstybių žmonės, kurie ir suformavo naujas tradicijas.

Daugeliui smalsu, o kaip gyveno Jonavos bendruomenė tarpukario laikotarpiu, kai didžiąją pusę jos sudarė žydų tautybės asmenys? Kokių tradicijų laikėsi ano meto jonaviečiai? Koks buvo jų kultūrinis gyvenimas? Šiuos ir kitus mums rūpimus klausimus gvildename su Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejaus muziejininke, gide Giedre Narbutaite-Kontrime.

Liudijimuose – laikmečio dvasia.

Pašnekovė pripažįsta, kad šiandienė ir tarpukario Jonava yra kaip skirtingi pasauliai. Vargu, ar berastume ano laikmečio miestelėną, kuris galėtų pasidalyti patirtimi apie senosios Jonavos tradicijas, renginius, šventes. Todėl skubame vartyti užrašytus jonaviečių atsiminimus, užuominų apie tuometį miestą ieškome literatūroje.

„Miestas labai pasikeitęs, pasikeitęs ir mūsų gyvenimo būdas. Nebeišgirsime dabar nei turgaus triukšmo, nei užeiti kviečiančių parduotuvėlių prekybininkų. Man labai patinka skaityti atsiminimus, nukeliančius šimtą metų atgal. Tiesa, muziejininkai užrašytus žmonių pasakojimus vertina dvejopai. Atmintis tarsi pokštininkė – vienus momentus pradangina, kitus iškelia. Nepaisant to, atsiminimai istorijai suteikia daug daugiau dvasios nei dokumentai, fiksuojantys sausus įvykius ir jų datas. Žmonių prisiminimai leidžia pajausti miestelio gyvenimą, prisiliesti prie to, kas buvo svarbu to meto žmonėms. Man kultūra – ne tik koncertai, spektakliai, parodos, renginiai. Tai – gyvenimo būdas, tradicijos, maistas, šventės“, – samprotauja Giedrė, pridurdama, kad, norint realiau įsivaizduoti tuometės Jonavos gyvenimą, būtina vertinti bendrą visumą – turgaus, upės, aikščių, kaip kultūrinių elementų, reikšmę.

Gilindamasi į tarpukario Jonavos gyvenimą, ji surado 1991 ir 1995 metais užrašytus jonavietės, įvykių liudytojos Nadieždos Kriučkovaitės prisiminimus. Muziejininkė juos vadina „tikru lobynu norintiems pasinerti į tarpukario Jonavos gyvenimą“.

Įdomių vaikystės prisiminimų galima aptikti Jonavoje gimusio, rajono Garbės piliečio Grigorijaus Kanovičiaus romane „Miestelio romansas“ bei jo apybraižose. Į tarpukario Jonavą nukelia anglų ir hebrajų kalbomis išleista atsiminimų knyga „Jonava ant Vilijos krantų“, kurią G. Kanovičius yra padovanojęs Jonavos krašto muziejui.

Švęsdavo visas miestas.

Tarpukario laikais ir sentikiai, ir katalikai švęsdavo vieną gražiausių pavasario švenčių – Velykas, o žydai pavasarį minėdavo Pesacho šventę. „Ji dažnai švenčiama panašiu laiku kaip Velykos ir dar vadinama Perėjimo švente (hebrajiškai pesach reiškia pereiti), arba Neraugintos duonos švente. Taip minimas išsivadavimas iš Egipto nelaisvės. Tuomet žydai, ilgai klajodami po dykumą, neturėjo raugo, tai valgydavo neraugintą duoną. Iš ten ir atėjo tas paprotys kepti macus, gaminti macų kukulius, virti macų sriubas ir taip toliau“, – pasakoja muziejininkė. „Miestelio romanse“ G. Kanovičius rašo: „Atsimenu save nuo penkerių metų, nuo to šviesaus 1934 metų Velykų ryto, kai senelė Rocha pasilenkė virš mano lovytės ir su jai nebūdingu žaismingumu ir meilumu pračiulbo: „Kelkis, Hiršele! /…/ Šiandien didelė šventė. Pesachas! Pirmą kartą eisim su tavim, balandėli, į sinagogą. Į Beit Knesset Hagadol! /.../ Į Didžiąją sinagogą. Tu ten dar nė karto nebuvai. Eisim ten, kur kasdien iš dangaus nusileidžia mūsų goteniu – Dievulis. Ten mes kartu pasimelsime ir padėkosime savo užtarėjui ir geradariui, kad prieš tūkstantį metų išvedė mus iš Egipto ir išvadavo nuo faraono.“

Toliau pasakojama, kaip Jonavos gatvėmis su senele jis keliavo į sinagogą, kaip vieni kitus sveikino su švente. O paskui, po pamaldų, susėdo prie stalo: „Senelė Rocha atriekė man didelį gabalą savo šventinio pyrago, senelis įpylė į mažą melchiorinę taurelę vynuogių sulčių, visi su manimi susidaužė ir, kai susidorojau su vaišėmis, palinkėjo man laimės ir labos nakties.“

N. Kriučkovaitė atsiminimuose taip pat perteikia šventinę Velykų nuotaiką, mini, kad sentikiai margindavo kiaušinius, eidavo į Rimkų cerkvėje vykstančias naktines pamaldas, o ant stalo viliodavo tradiciniai Velykų valgiai: „Velykės pyragas, būtinai papuoštas, virti kiaušiniai, kuriais užbaigdavo pasninką, apkeptas veršio kumpis, prišpilkuotas lašiniais, apkeptas jaunas paršiukas su krienais ir grietine, kiaulės kumpis, apkeptas tešloje, didelis keksas – boba, įvairūs saldumynai, sausainiai ir vaisiai“. Anot prisiminimų autorės, smagiausia būdavo, kai lietuvių Velykos sutapdavo su sentikių Velykomis. Švęsdavo visas miestas: „Ištisas dienas ridendavome margučius. Tai buvo pagrindinis ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų užsiėmimas.“.
N. Kriučkovaitės atmintyje išliko ir Užgavėnių bei „masinių vaikštynių“ vaizdai tarpukario Jonavoje: „Iš daugelio valsčių jaunimas pasipuošęs susirinkdavo mieste ir vaikščiodavo. Pagrindinė pasivaikščiojimų vieta būdavo Kauno gatvė ir aikštė prie bažnyčios. Mes, vaikai, kabindavomės prie rogių, bėgiodavome. Jaunimas susipažindavo, piršdavosi merginoms ar jas piršo – tai sentikių paprotys. Jei merginą, kuriai laikas tekėti, neišpiršdavo, tai prie palto atlapo stengdavosi jai užkabinti silkės uodegą.“

Turgaus reikšmė ir spalvos.

Skirtingus miestelėnus vienijo ir turgus. Turgaus diena buvo viena svarbiausių dienų miestelio gyvenime. „Negali sakyti, kad tai buvo tik būtinybė apsipirkti. Tai buvo ir to meto kultūrinio gyvenimo dalis. Į miestelio turgų suvažiuodavo ūkininkai iš apylinkių, atveždavo savo prekių, šalia turgaus aikštės įsikūrę prekybininkai plačiai atverdavo savo krautuvėlių duris. Apsilankymas turguje buvo viena iš didžiausių miestelio gyventojų pramogų, ypač vaikams ir jaunimui. Kaip liudijo N. Kriučkovaitė, „mūsų (Sodų – I. B.) gatve visi važiuodavo į turgų. Turgūs Jonavoje būdavo dideli“. Tai rodo, kad prekiautojai ir pirkėjai į Turgaus aikštę burdavosi ne šeštadieniais, kaip šiomis dienomis, bet viduryje savaitės“, – pastebi G. Narbutaitė-Kontrimė.

„Ir dabar šit turgus pilnas prisigrūdęs žmonių ir vežimų. Visas oras vienu gausmu gaudžia. Plyšoja gaidžiai, iškišę iš krepšių savo raudonas, tarsi verdančiu vandeniu nuplikytas skiauteres, padūkusiai žviegia paršai, perrėkdami tąsų košernų gyvulių mykimą. /.../ yra čia visos miestelio moterys, ūžiančios kaip užkibintas avilys, ir policininkas Giedraitis, siaubas vagims ir kalakutams, kuriuos erzina jo raudonos kepurės graižas“ (Ištrauka iš G. Kanovičiaus apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“).

Panašiai apie turgų rašo Miriam Zakari atsiminimų knygoje „Jonava ant Vilijos krantų“: „Turgaus diena buvo didžiausia savaitės pramoga. Gatvės būdavo užgrūstos arklių traukiamais vežimais, pilnais valstiečių atvežtų gerų žemės produktų, žiemą vagonus pakeisdavo rogės, lauke esantys prekystaliai būdavo šildomi puoduose rusenančiomis anglimis, dažnai paslėptuose po moterų sijonais... Vištų kudakavimas, gaidžių giedojimas, arklių žvengimas – šie garsai susimaišydavo su įvairiausiomis kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų, jidiš ir net vokiečių.“

Liudytojų pasakojimai atskleidžia turgų kaip įvairių tautų bendrystę, kaip kultūrinio gyvenimo pramogą.

Upės vaidmuo.

Pasak muziejininkės, tarpukariu net upė buvusi svarbi laisvalaikio praleidimo  vieta. „Šiandien Neryje nebėra tos gyvybės, kuri buvo juntama prieš šimtą metų. Dar anksčiau per upę žmones keldavo keltai. Kitas krantas žmones traukė tarsi ten virtų kitoks gyvenimas. Tie, kurie niekada nebuvo persikėlę per upę, įsivaizdavo anapus vykstančius stebuklus. O ten juk tebuvo Taurostos kaimelis ir žvyruotas kelias į Kauną...“, – pasakoja pašnekovė.

Anuomet Nerimi buvo plukdomi sieliai, dalį jų likdavo ištraukti ant kranto, nes medienos reikėjo Jonavoje įsikūrusioms baldžių dirbtuvėlėms. Upėje supdavosi žvejų valtelės, žmonės semdavo vandenį skalbti drabužiams ar kitoms buitinėms reikmėms. Tarpukariu buvo populiari vandens nešėjo profesija, apie tai rodo ir fotografijos, kuriose užfiksuoti gyventojai su naščiais ir kibirais.   

„Miestiečiai mėgo pramogauti – laiką leisdavo net dviejuose pliažuose prie Neries, vienas buvo ten, kur Varnutė įteka į Nerį, kitas – netoli geležinkelio tilto. Žydai prekiaudavo limonadu, ledais, saldumynais, kadangi mieste veikė nemažai smulkių įmonėlių. Žiemą, kai upę užklodavo ledas, miestiečius viliodavo įrengtos čiuožyklos. Jaunimas plaukiodavo valtelėmis. Šaltiniuose galima aptikti pasakojimų, kad net per šabą jaunimas sėsdavo į valtis ir irdavosi pas savo draugus į kitą kaimą, o nepatenkintiems tėvams aiškindavo, kad nieko bloga jie nepadarė, nes juos nuplukdė vandens srovė... Prie Varnutės upelio gyventojai įsirengdavo hamakus ir juose smagiai supdavosi. Visa tai byloja apie gyvybingumą, užsiėmimų įvairumą ir kultūringą laisvalaikį“, – atkreipia dėmesį Giedrė.  

„Vaikus daugiausiai domino pliažai. Pagrindinis miesto pliažas prieš karą buvo didžiajame smėlyne – nuo Varnutės intako, „burčinka“ vadinamo, iki skerdyklos. Žmonių rinkdavosi labai daug. Krantas ir dugnas – auksinis smėlis. Ypatingai daug prigūžėdavo žydų su šeimomis. Persirengimo kabinų nebuvo, jų funkcijas atlikdavo toliau nuo kranto sužėlę krūmai. Pliaže karštomis dienomis vykdavo ir prekyba. Žydai pasiūlydavo dažniausiai saldainių ant pagaliukų ir ledų“ (Iš N. Kriučkovaitės atsiminimų).

G. Kanovičius prisimena, kad „upė Jonavos vaikams – ir žydams, ir lietuviams, ir lenkams, ir sentikių vaikams turėjo milžinišką įtaką. Ji buvo pati patraukliausia vieta Jonavoje. Tai buvo paslaptinga, slėpininga vieta, galinga vieta. Ir tas, kuris pramokdavo plaukti net kaip šunelis, tas jau laikydavo save didvyriu.“
M. Zakari upę taip pat įvardija kaip jaunimo pramogą, mat šeštadienio popietėmis irkluodavo pasroviui iki gretimo kaimo. „Atvykus ten, švęsdavome su juoda duona, pienu ir šviežiai muštu sviestu bei grietine. Daugiau nebeteko ragauti tokios skanios duonos, tokio skanaus pieno“, – atsiminimuose rašo kraštietis.

Iniciatyvūs gyventojai.

G. Narbutaitės-Kontrimės manymu, klysta tie, kurie teigia, jog tarpukariu tokiuose miesteliuose kaip Jonava buvo mažai kultūrinių renginių. Anot pašnekovės, jų netrūko, nes patys gyventojai rodė didelę iniciatyvą, burdavosi į organizacijas, organizuodavo pasirodymus. Miestelėnai itin mėgo teatrą, chorą, kiną. Jonavos turgaus aikštėje veikė kino teatras „Union“, priklausęs Tuvijui Joffe, kuris turėjo to paties pavadinimo foto studiją. Mieste buvo kelios valgyklos, restoranas, traktierius, saldainių fabrikėlis, limonadinė.

Tokios organizacijos kaip Lietuvos šaulių sąjungos Jonavos skyrius ar Jonavos gaisrininkų draugija, be savo tiesioginių funkcijų, vykdė ir kultūrinę veiklą. Pavyzdžiui, šauliai organizavo įvairius tautinius renginius, valstybinių švenčių minėjimus, Mamos dienos šventę, Jonines, turėjo savo chorą, teatrą.

Muziejininkė pabrėžia Šaulių kryžiaus atidengimą ir pašventinimą kaip įsimintiniausią šventę. „1928 metais, minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, Jonavoje, šalia geležinkelio perkasos, buvo pastatytas ir pašventintas Šaulių kryžius. Kryždirbys Dominykas Leparskis padarė koplytstulpį, o jame išskaptavo dailininko Ignatavičiaus sukurtą paveikslą, kuriame vaizduojamas Nepriklausomybės kovose sužeistas žmogus, laiminamas Kristaus. Dailininko  Adomo Varno eskizas saugomas Krašto muziejaus fonduose, – tęsia įžvalgas G. Narbutaitė-Kontrimė. – Po šventų Mišių Jonavos bažnyčioje, kur dalyvavo orkestras ir šaulių choras, prie paminklo buvo sakomos kalbos, tarp kalbėjusiųjų – dailininkas Žmuidzinavičius. Apgailestaujant dėl užgrobto Vilniaus krašto, choras sugiedojo antruoju Lietuvos himnu tapusią dainą „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kuriai žodžius sukūrė iš Piliakalnių kaimo kilęs dramaturgas, poetas Petras Vaičiūnas.“

Iškilmingos prezidento sutiktuvės.

Miestelio gyventojai sumaniai organizuodavo prezidento Antano Smetonos sutiktuves – statydavo pasitikimo vartus, prieš bažnyčią rikiuodavosi šauliai, gaisrininkai, susirinkdavo valdžia ir klebonas. N. Kriučkovaitė prisimena, kad  prieš prezidento apsilankymą moksleiviai būdavo aprengiami puošniomis (tikriausiai  skolintomis) uniformomis. Apmaudžiausia, pasak liudytojos, kad po susitikimo tas gražias uniformas tekdavo nusirengti ir sudėti į jas atvežusį vežimą...

G. Kanovičius atsimena: „Aikštė nedidelė, bet ten tilpdavo nemažai žmonių. Vasario 16-ąją čia giedodavo himną lietuvių gimnazistai ir žydų mokiniai – gražiai aprengti, labai švarūs, lyg po pirties, tokie iškilmingi. Jie giedojo vienu metu abiem kalbom (lietuviškai ir hebrajų – I. B.), o gaisrininkų orkestras, kuriame buvo nemažai žydų, grojo „Lietuva, tėvyne mūsų.“

„Mūsų gatvė buvo pagrindiniu kultūros centru, čia buvo gaisrininkų klubas, kur koncertuodavo meno saviveiklos kolektyvai: šaulių choras, buvo organizuojami spektaklių pasirodymai. Atsimenu, kai vaidino ir mano mama, pasirodydavo ir sentikiai. Buvo skaitomos paskaitos apie Australiją, mama ten mane vesdavo, visa tai buvo puiku. Įsiminiau spalvotas skaidres apie kengūras“ (Iš N. Kriučkovaitės atsiminimų).

Tie, kuriuos domina platesnis Jonavos tarpukario gyvenimas, gali užsukti į Jonavos krašto muziejų ir tos pačios gidės Giedrės pagalba aplankyti šioje publikacijoje minimas vietas, paskaityti liudytojų atsiminimus, peržiūrėti muziejaus archyvuose saugomas fotografijas.

Irena BŪTĖNAITĖ.

Nuotraukos iš JKC Krašto muziejaus archyvo.