Lietuva yra nedidelė valstybė, bet joje esantys regionai (ir net rajonai) turi tam tikrų specifinių bruožų, perimtų iš praeities ir tapusių tęsiniu dabartiniame gyvenime. Daugeliui žinomas posakis, kad tauta be istorijos – tauta be ateities. O kultūros paveldas yra esminis visuomenės tapatybės kūrimo, jos istorijos ir tradicijų išsaugojimo elementas.
Teigiama, kad liaudies ir tradicinės šventės taip pat yra kultūros paveldo dalis, apimanti šokius, folklorą, patarles, senovinius papročius ir t. t. Apie šiuos ir neminėtus kultūros paveldo atspindžius Jonavos rajono kultūriniuose renginiuose kalbamės su menininke, Jonavos kultūros centro (JKC) Teatro skyriaus meno vadove Kristina Adukaite ir su aktyviomis visuomenininkėmis – Socialinių paslaugų centro ansamblio „Versmė“ dainininkėmis Regina Beržinskiene ir Lione Mockiene.
Jonavos krašto išskirtinumas
Nuo senovės laikų kiekvienas regionas išsiskyrė savita kultūra, kalba, papročiais ir tradicijomis. Šie elementai formavo unikalų kultūrinį identitetą, kurį vėliau perdavė iš kartos į kartą. Valstybės formavimosi procese suprato, kad net ir sparčiai kintančiame pasaulyje būtina saugoti savo kultūrinį paveldą, kad būtų išlaikytos šaknys ir tradicijos, kurios yra pagrindas ne tik istoriniam, bet ir socialiniam bei ekonominiam regionų vystymuisi.
„Jonava – išskirtinis kraštas savo kultūra. Čia organizuojama daug įvairių renginių, kuriuose laikomasi savų tradicijų. Prieš kelerius metus sugrįžo sutartinės, išaugusios ne tik į paprastą giedojimą, bet ir festivalius „Sutarysma“, kuriuose pristatomi įvairių regionų giedotojai, organizuojamos mugės, verdami senoviniai patiekalai, žiedžiami puodai. Įdomu tai, kad dabartis nuspalvinama pasakojimais apie įvairius žygius po Jonavos rajoną, sužinome, kokios ir kur buvo senųjų krašto gyventojų genčių stovyklos ir taip toliau. Mane labai maloniai nuteikia, kad jonaviečiai susibūrė į sutartinių giedotojų grupę „Sutarysma“ ir gali savo giesmes pagiedoti įvairiose kaimo seniūnijose organizuojamų švenčių metu. Mano supratimu, šis dainų žanras buvo kiek primirštas, bet tai yra mūsų kultūros paveldo dalis, todėl džiugu, kad jis atgaivintas ir aktyviai puoselėjamas”, – nuomone dalijosi R. Beržinskienė.
Pašnekovės išskirtinio dėmesio sulaukia ir Joninių šventė, kai Jonava tampa vienadiene Jonų Respublika. Šios šventės metu vėlgi suburiami kolektyvai, atvyksta garsių Lietuvos solistų, tačiau Joninių slėnyje, kur šurmuliuoja renginys, daugelis tradicijų perimta iš praeities: čia yra vartai, pinami žolynai, plukdomi vainikai, ieškoma paparčio žiedo, atkuriama Jonų sodyba.
„Juk tai vėlgi mūsų tautos paveldas, mūsų papročiai, kuriuos organizatoriai sumaniai įpina į scenarijų, įkomponuodami kai kuriuos elementus į programą ir prikeldami senovę. Pavyzdžiui, galima pamatyti, kaip lietuvės rateliu verpia siūlus, medine „muštoke“ muša sviestą, pina juostas ir panašiai. O ką jau kalbėti apie misteriją, kurią vargu ar turi kiti Lietuvos regionai”, – sako jonavietė.
Lietuviams svarbios jų šaknys
Pasak JKC Teatro skyriaus meno vadovės Kristinos Adukaitės, Joninių misterijos tikslas – priminti senąsias tradicijas ir sukurti tokį reginį žiūrovams, kad jis paliktų nepamirštamą įspūdį visam gyvenimui. Kristinos teigimu, gal prieš dvidešimtmetį Joninių misterijos idėja buvo parodyti senąsias baltų tradicijas ir Joninių tradicijas. Bet per daugelį metų šventės pobūdis keitėsi, tačiau išliko tokie kertiniai taškai, be kurių Joninių neįsivaizduojane.
„Kokios šventės be laužų, be ugnies pagerbimo? Mes taip pat labai norime atkreipti dėmesį, kad Joninės – visos bendruomenės šventė, norime, kad jonaviečiai tą irgi prisimintų, kad būtų ne tik žiūrėtojai, bet ir dainuotojai, aktyvūs dalyviai ir priimtų tą šventę kaip savo kūrybos elementą. Dėl to misterijoje dalyvauja apie pusantro šimto mėgėjų meno kolektyvų ir bendruomenės narių”, – pastebi K. Adukaitė.
Anot jos, Jonavos kultūros centro renginiuose daug kultūros paveldo atspindžių – ir Užgavėnėse, ir Joninėse, ir sutartinių festivaliuose, ir netgi Rudens šventėje.
„Visose kalendorinėse šventėse gausu kultūros paveldo elementų. Manau, kad lietuviams yra svarbios jo šaknys. Sakykime, net tautiečiai, išvykę į Čikagą, puoselėja lietuvybę. Galvoju, kad tai yra žmogaus viduje, jo sieloje, iš kur atėjai, kokius papročius išsaugojai ir kokios tautos tradicijos yra brangios. Gali atsitikti taip, kad su keliomis kartomis ir pasikeis daugelis dalykų. Kitąsyk mąstau, kad yra nepaaiškinamas dalykas, kuris mus traukia, gal kraujyje, gal genuose tai užkoduota. Kodėl žmogui norisi groti, pinti vainikus, šokti, dainuoti? Juk niekas jo neverčia. Man atrodo, kad tokie dalykai ateina iš kartos į kartą. Gal negali kitąsyk logiškai ir paaiškinti, bet jeigu žmogus tai daro iš pajautimo, vadinasi, jam to reikia. O jei dar susiburia į bendraminčių būrį, tai turi tikslą dar stipriau reikštis tiems reiškiniams”, – sako K. Adukaitė.
Kultūros paveldas yra tarsi tiltas tarp praeities ir ateities – jis suteikia galimybę suprasti savo šaknis ir tuo pačiu įkvėpti naujas idėjas. Tai ypač svarbu formuojant regiono identitetą ir kuriant stiprų kultūrinį ryšį tarp skirtingų bendruomenių narių. Vietos gyventojai dažnai turi pačių geriausių idėjų, kaip išsaugoti ir atgaivinti savo kultūros tradicijas.
Organizuojami vietos festivaliai, amatų dirbtuvės, tradicinių švenčių rengimas – visa tai stiprina bendruomenės ryšius ir skatina bendradarbiavimą. Pernai Jonavoje vyko tarptautinė tautodailininkų paroda „Gijos”, kurioje dalyvavo trijų Baltijos valstybių meistrai. Tai galimybė susipažinti su mūsų kaimynų kultūros paveldu ir jo ištakomis.
Akcentų nestinga
Tęsdama kultūros paveldo temą, R. Beržinskienė atkreipia dėmesį, kad senąsias tradicijas gaivina ir kaimų bendruomenės. „Folkloras, etnografija, užrašytų mūsų senolių pasakojimų priminimas – tai tautos praeities priminimas, kvietimas sustiprinti savo tapatybę. Pati bendruomenė buriasi, organizuoja, atgaivina folklorą. Jonavos krašto kultūriniame gyvenime gausu kultūros paveldo akcentų. Kaip nuostabiai Žolinių šventę suorganizavo juškoniečiai. Kiek daug patarimų apie lauko gėlių reikšmes, gamtos grožį ir meilę viskam, kas jį supa, joje buvo pasakyta, paaiškinta šventės prasmė – padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių darbu pelnytą duona. Priminta senas tautos paprotys, kad per Žolines reikia keliauti į viešnages, susitikti su giminėmis, kaimynais, bendradarbiais ir taip dalytis šiltu bendrystės jausmu. Susirinko daug jaunų žmonių, kurie apie tokius dalykus gal net nebuvo girdėję“, – prisimena pernykštę šventę R. Beržinskienė.
Pašnekovės teigimu, su tautos praeitimi supažindinami patys mažiausieji krašto piliečiai vaikų darželiuose. „Programos nuo mažų dienų puoselėja senuosius papročius ir tradicijas. Žavi JKC vaikų kolektyvas „Ramtatukai“, šiandien supažindinantys su lietuvių tautos folkloru, piemenėlių gyvenimu. Kas žino, gal kada nors ateityje ir šis kolektyvas bus labai svarbus kultūros paveldas?“ – retoriškai klausia dainininkė.
Garbaus amžiaus jonaviečiai iki šiol nepamiršo kaimuose rengiamų smagių gegužinių, atėjusių nuo neatmenamų laikų. Sodiečiai į jas rinkdavosi patys, niekieno neraginami – muzikantai imdavo armonikas į rankas, berželiais apkaišytoje aikštelėje šokiai tęsdavosi iki aušros.
„Jonava prikėlė šią tradiciją ir kasmet gegužės mėnesį JKC Krašto muziejaus kieme savaitgaliais organizuojamos gegužinės. Koncertuoja kultūros centrų kapelos, žmonės bendrauja, šoka ir smagiai praleidžia laiką, – mintimis dalijasi „Versmės“ dainininkė Lionė Mockienė. – Būtų malonu, jeigu krašte atgaivintume ir vestuvių papročius. Nors tenka girdėti, kad lietuviai grįžta prie jaunavedžių sutikimo, piršlio „korimo“, svočios „karvojaus“, bet tokie atvejai yra reti. Laikui bėgant, galime ir užmiršti lietuvių vestuvių tradicijas.“
Svarbus kiekvienas priminimas
Lietuvių liaudies dainos sudaro didžiulę kultūros paveldo dalį. Tai buvo akcentuota Šveicarijos bendruomenės tradiciniame renginyje „Rudens mozaika“, primenant, kad 2025-ieji buvo paskelbti lietuvių liaudies dainų metais, kad sukako 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio ir dainų tyrinėjimo paskelbimo – 1825 yra laikomi lietuvių folkloristikos pradžia, o Liudviko Rėzos išleistas dainų rinkinys papildytas moksline studija „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“ tapo paskata rastis naujiems mūsų tautos dainų rinkiniams. Per porą šimtmečių Lietuva įgavo dainų krašto įvaizdį. Tokiu priminimu „Rudens mozaikos“ renginyje pereita prie dainų koncerto.
Apibendrindamos pokalbį, pašnekovės pasidžiaugė JKC filialų folkloro ansambliais, kurie stebina senovinių dainų repertuaru, daug gerų atsiliepimų buvo skirta JKC Krašto muziejui, kuriame surinktas mūsų krašto praeities lobynas, jo dėka organizuojamos ekskursijos, vedamos edukacijos ir t. t.
Pokalbyje dalyvavusios kultūros puoselėtojos pripažino, kad mūsų krašte kultūros paveldui skiriamas labai didelis dėmesys. Kaip sakė K. Adukaitė, noras pažinti, sužinoti, išmokti ir pritaikyti šiandien slypi kiekviename žmoguje.
Autorius Irena BŪTĖNAITĖ
Asmeninių albumų ir JKC nuotr.
