Vasario 27-ąją Jonavos kultūros centre (JKC) įvyko atmintinų Kanklių metų, atidarymo renginys „Skambėkite, kanklės“. Vakaro metu programą pristatė Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro Ringaudų laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Ringauda“, jo vadovė Liuda Liaudanskaitė supažindino su šio muzikos instrumento gyvavimo istorija, pasidalijo savo asmenine patirtimi. Koncertą papildė JKC folkloro ansamblis „Laduta“ (vad. Vitas Ilekis, choreografė Gerda Mykolaitienė) ir vaikų kolektyvas „Ramtatukai“, vadovaujamas Loretos Ratautienės.
Prieš 120 metų
Prieš 120 metų Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis. Šios sukakties proga Etninės kultūros globos taryba, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į kankles kaip vieną lietuviškosios tapatybės ženklų, 2026-uosius paskelbė Kanklių metais.
Pirmojo kanklių ansamblio Lietuvoje įkūrimas Skriaudžiuose turėjo didelę įtaką tautiškumo stiprinimui ir kankliavimo plėtrai. Nuo XX a. pradžios šis instrumentas įgavo lietuvių kultūros ir Lietuvos nepriklausomybės simbolinę reikšmę – jis tapo lietuvybės simboliu, tautiniu instrumentu, išsiplėtusiu iš kaimų į miestus. Iki mūsų dienų kanklių atvaizdas naudojamas kaip tautinio identiteto ženklas.
Tikėtina, kad kanklių ir kankliavimo tradicija ateityje bus įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kanklės, kaip ir sutartinės, yra neatsiejama mūsų tautos kultūros dalis, atgimusi praėjusiame šimtmetyje ir leidžianti šaknis vis giliau į bendruomenes įvairiuose mūsų šalies regionuose.
Lietuvybės dvasia
Legenda byloja, kad pirmąsias kankles sumeistravo žvejys, kurio sūnų pasiglemžė rūsčios bangos. Jis išskobė šį instrumentą iš ant kopos augusio uosiuko, visą šimtmetį gėrusio jūrų vėją. Stygas meistras suvijo iš linų, kuriuos sėjo jo sūnus. Kai žvejys užgrojo, jūra nurimo, o iš bangų išniro deivė Jūratė pasiklausyti švelnios melodijos, nes jos garsas priminė dūžtančių gintarų muziką.
Gal todėl ir sako, kad nuo tada kanklės turi gyvą sielą, nes medis geria mūsų džiaugsmą ir liūdesį, o nešdamos ramybę, jos gydo kiekvieną gėlą, kol žmogus jas liečia, kol širdį joms patiki.
Pats žodis „kanklės“ savyje slepia daug paslapčių ir magiškų galių. Išgirdę šio instrumento stygų virpesį, pajuntame širdį užplūstančią šilumą ir keistą ramybę. Lietuvių tautosakoje kankliavimas prilyginamas maldai ar burtams. Pavyzdžiui, literatūros kūriniuose, pasakojančiuose apie lietuvių tautos istoriją, minima, kad kanklės būdavo tas instrumentas, kuriuo po šventais ąžuolais kankliuodami vaidilos kalbėdavosi su dievais. Šiais laikais namuose pamatę garbioje vietoje padėtas kankles, suprantame – čia viešpatauja lietuvybės dvasia.
Renginyje dalyvavusi Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio patarėja Audronė Bagdonavičienė, kreipdamasi į susirinkusiuosius, pastebėjo, kad kanklės skleidžia ne tik muziką, bet ir yra mūsų tautiškumo, tautos laisvės simbolis. „Labai norisi, kad puoselėtume šį muzikos instrumentą, nes visi, kurie juo groja, stiprina tautiškumo paveldą, veda prisiminti protėvių gyvenimą ir visą jų istoriją. Lai skamba kanklės, kol plaks nors viena lietuvio širdis, – sakė ji, dėkodama tiems, kurie groja ir kurie moko kankliavimo paslapčių. – Dėkui tėveliams, raginantiems savo atžalas susipažinti su kanklių istorija ir mokytis jomis groti. Dėkui Jonavos kultūros centrui, surengusiam tokį šiltą susitikimą su kanklėmis ir jų muzika.“
Taip kalba patirtis
Apie kanklių aktualumą, jų evoliuciją ir nūdienos reikšmę mūsų gyvenime įdomiai papasakojo etnomuzikologė, dainų atlikėja L. Liaudanskaitė. Jos vadovaujamas kolektyvas „Ringauda“ groja Zanavykų krašto kanklininko S. Staniulio kanklėmis bei atstovauja savo krašto dainuojamajai tradicijai.
Pasak viešnios, „kai kanklės groja, tai ir žmogaus „dūšia“ groja, nes tos kanklelės yra iš pašaknių“. „Mūsų šaknys – protėviai, tėvai, seneliai, kelios kartos, palikusios mums šį instrumentą, skirtą atlikti šventą – apeiginę muziką, pavyzdžiui, kalendorinių, rugiapjūtės, pavasario, rudens švenčių metu. Kanklių muzika tarsi sujungia dabartį su praeitimi, veda pas protėvius, prisimename juos. Kai kurios kanklės yra panašios į laivus. Senovėje ir žmones laidodavo panašios formos skobtiniuose karstuose. Kanklės, tarsi laivas, veda pas protėvius per garsą, per melodijas, ir tada susiliejame su šventumo bangomis. Groti kanklėmis yra privilegija, nes kai lieti instrumento stygas, tavo viduje dedasi stebuklingi dalykai. Tai kalbu iš savo patirties”, – pasakojo etnomuzikologė, supažindindama su kanklių modeliais, pagamintais įvairiuose Lietuvos regionuose.
Ji atkreipė dėmesį, kad kiekvieno krašto meistrai (Šiaurės Lietuvos, Vakarų Aukštaitijos ir Žemaitijos, Sūduvos, kitų) išskobdavo ne tik skirtingos formos ar dydžio instrumentą, bet ir apipavidalindavo vis kitokiais ornamentaus, pavyzdžiui, saulutėmis, žalčiukais ir t. t.
„Mane groti išmokė tėvelis, kankliavo ir mano senelis. Taigi per dainą, per stygų virpesį susisiekiame su praeityje gyvenusiais gentainiais, prisiminimuose bendraujame su jais. Mes dainuojame ir kitus mokome dainuoti ir groti”, – sakė L. Liaudanskaitė.
Kraštietis tikslą pasiekė
Daug įdomių dalykų apie kankles gali papasakoti Jonavoje gyvenantis garbaus amžiaus liaudies muzikantas, eiliuotojas, septynių knygų autorius, pasakorius, aktyvus Jonavos kultūrinio gyvenimo dalyvis Mykolas Kručas, pagaminęs šešerias kankles.
Senjoras sako, kad dar paauglystėje jį sužavėjo Krekenavos kanklininkių ansamblyje, kuriam vadovavo Stasys Rudis, sesers Stasės virpinamų stygų skambesys ir pats instrumento patrauklumas. „Labai jau buvo gražios – kaštoninės spalvos, įdomios formos, papuoštos lietuviška ornamentika. Siauresnis korpuso galas priminė išplėstą apskritimą, platesnis baigėsi įstrižai su užrietimu. Net šešiolika dvigubų stygų! Kai sesutė pradėjo skambinti, pirmi akordai sužavėjo – tokio švelnaus, malonaus ausiai skambesio dar niekada nebuvau girdėjęs. Na, pasvajojau: ateis laikas, išmoksiu ir aš kankliuoti”, – knygoje „Akordų pavilioti“ (2025) rašo M. Kručas.
Vėliau, kai kankliuotojo estafetę iš sesers perėmė brolis Stasys, šis noras tik dar labiau sustiprėjo, o mintis apie kankles nebepaleido. O čia dar Stasys pasiūlė pačiam įsigyti nuosavas kankles ir imtis kankliavimo mokslo, kada tik užsigeisiąs. „Pagalvojau: kai bus kanklės po ranka, galėsiu kasdien tobulėti. Bet pasirodė, kad nusipirkti tokį instrumentą man kišenė neleidžia. Tai ir sumečiau: ar aš pats nesugebėsiu pagaminti kanklių? Bet nuo ko pradėti?”, – prisimena muzikantas.
Pirmiausia kūrėjas ieškojo teorinių žinių literatūroje, paskui kreipėsi į pačius meistrus. Praktiškais patarimais padėjo kanklių gamybos specialistas Egidijus Virbašius, Jonas Cimnalomskis, daugiau šios sities žinovų. Padaręs dvejas kankles ir įgijęs įgūdžių, likusias ketverias pagamino pagal St. Rudžio modifikuotų kanklių pavyzdį.
Taip 2002–2010 metais M. Kručas sumeistravo šešerias kankles. Ekspedicijos pas kanklininką Mykolą metu į vaizdo ir garso laikmenas įrašyti jo pasakojimai ir kankliavimas, o į muziejų fondus perduota reikšmingos dokumentinės medžiagos ir jo rankomis pagamintos kanklės.
Gaila, kad Jonavos krašto kanklių meistras dėl patirtos traumos negalėjo dalyvauti Kanklių metams skirtame renginyje, bet nuoširdžiai pasidžiaugė šiam instrumentui skiriamu dėmesiu, pažadėdamas ateityje pagroti savo pagamintomis kanklėmis.
Galime didžiuotis, kad Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykla puoselėja tautinį meną, mokydama ugdytinius groti seną tradiciją turinčiomis kanklėmis, skudučais, skrabalais. Šiais laikais, kai į gyvenimą skverbiasi aukštos technologijos, dirbtinis intelektas, socialiniai tinklai, užgoždami senąsias tautos tradicijas, prisilietimas prie kanklių muzikos yra didelė kultūrinė vertybė.
Tarsi šventas testamentas
Vaikų folkloro ansambliui „Ramtatukams“ dainuojant dainą „Žvirblali, žvirblali“, kanklėmis pritarė pati L. Liaudanskaitė. Ir toks derinys suteikė malonios harmonijos visai liaudies melodijai.
Smagią programą parodė „Ladutos“ šokėjai ir dainininkai, vadovaujami armonikos virtuozo V. Ilekio. Šventinį vakarą nustebino netikėtumas – vadovas muzikavo ne tik armonika, bet ir parodė gebėjimą savo pirštais suvirpinti kanklių stygas.
„Ringaudos“ kanklininkės, vinguriuodamos Zanavykų krašto dainas, perteikė kanklių evoliucijos kelią, atkreipė dėmesį į žmogaus ir medžio sąveiką gaminant instrumentą. Anot viešnių, turinčių ilgą kankliavimo patirtį, „kanklelės skamba tik tada, kai jas liečia gera širdis“.
„Šįvakar prisilietėme prie pačios lietuvių sielos gyslos, kurią mums protėviai paliko kaip šventą testamentą. Sako, kanklės nutyla tik todėl, kad aidas apsigyventų mūsų mintyse, mūsų darbuose ir mūsų namų ramybėje. Išeidami iš šio vakaro, išsineškime tą medžio šilumą ir stygų skaidrumą”, – baigdama Kanklių metams skirtą renginį, kvietė jo vedėja Danutė Jurgickienė.
Irena BŪTĖNAITĖ
JKC nuotr.
