Juostos priskiriamos senųjų audinių grupei, tačiau XXI amžiuje jas galime pamatyti dažniau kaip tautinio kostiumo detalę, o norinčiųjų jas austi ar pinti vis daugėja. Vis labiau vertinamas rankų darbas. 2022 m. pintinių juostų pynimo tradicija įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Populiarumo neprarandančios juostos, įvairūs tekstilės darbai vilioja moteris, skatina ieškoti naujų jų pritaikymo galimybių šiuolaikinėje madoje ir interjere. Kartu su Jonavos krašto muziejaus edukatore Rasa Kulyte-Libiene, daug laiko skiriančia juostų pynimui ir įvairių tekstilės amatų mokymams, apžvelgėme šios rūšies audinių reikšmę lietuvių gyvenime.
Pynimo amato pradžia
Pasak pašnekovės, pynimas – vienas seniausių darbo būdų. Nuo seno lietuviai pynė tvoras, lopšius, krepšius, vyžas ir t. t. Pynė pirštais, be jokių įrankių. Įrankiai – pažanga. Jie palengvina darbą. Ir dabar pinami vainikai, verbos, šiaudiniai sodai, šiaudinės žvaigždės, šiaudiniai eglutės žaisliukai, šiaudinės kepurės, minimaliai naudojant įrankius.
Juostų pynimui naudoti vilnoniai siūlai, nes Lietuvoje nuo seniausių laikų auginamos avys, kerpama vilna, verpiami siūlai. Jau nuo mažų dienų piemenaudamos mergaitės mokėsi pinti ir austi juostas. Nuo juostų prasidėdavo audimo mokslai. ).
Funkcinė ir estetinė juostų paskirtis
Garbaus amžiaus žmonės sako, kad „diržą tik dideli ponai turėjo“. Diržas – prabangos ženklas. „Siauresnėmis juostelėmis moterys parišdavo kojines, sijonus, pasijonius, prijuostes, suvarstydavo liemenes, platesnėmis vyrai juosdavo marškinius, kailinius, sermėgas“, – pasakojo pašnekovė.
Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius, jos tapdavo gera pagalbine priemone dirbant ūkio darbus, pasitarnaudavo buityje. Pavyzdžiui, moterys, eidamos uogauti, pasirišdavo krepšelius, parišdavo pieno puodynes, lauknešėlius, vyrai, sėdami grūdus, juostą pririšdavo prie sėtuvės ir pan.
Vertingiausios dovanos
Lietuvos kaime tekstilės dirbiniai buvo laikomi itin reikšminga dovana įvairiomis progomis – šv. Kalėdų, vardadienių, gimtadienių, krikštynų ir t. t. O per vestuves audiniai buvo pagrindinės dovanos Lietuvoje.
„Tiek teikiamos, tiek gaunamos vestuvinės jaunosios dovanos archajiškesniame vestuvinių papročių sluoksnyje yra savadarbės, o pasoginiai gyvuliai išauginti savo triūsu. Tad suprantamas vestuvių metu domėjimasis dovanų kokybe, nes tai liudija dovanotojos darbštumą bei sugebėjimus. Visa, kuo ir ką ji per vestuves apdovanodavo, buvo visų akylai stebima ir aptariama“, – rašo A. Vyšniauskaitė knygoje „Lietuvių šeima ir papročiai“.
Svečiai taip pat atnešdavo dovanų nuotakai – rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių, kitokių audinių ir net pyragų. Tekstilė buvo ženklas, rodantis tarp žmonių užsimezgančius ryšius, tarkime, skarelė simbolizavo meilę.
„Juostos užima labai svarbią vietą žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose. Į bažnyčią vežamą krikštyti kūdikį kūma suvystydavo pačia gražiausia juosta. Karstas į duobę taip pat nuleidžiamas juosta ar rankšluosčiu. Jaunamartė, dovanodama juostas, drabužius, audinius, siekdavo užmegzti ryšį su nauja vieta, pelnyti šešuro ir anytos, visos naujos giminės palankumą. Dovanomis jaunamartė norėdavo palenkti į savo pusę naujų namų Dievus. Dovanojant tekstilės dirbinius, buvo norima parodyti draugiškumą ir pagarbą, pareikšti padėką ar prašymą, įsiteikti ir pamaloninti mylimus žmones“, – mintijo R. Kulytė-Libienė.
Tai patvirtina Vaižgantas „Pragiedruliuose”, aprašydamas jaunamartės dovanojamas juostas piemenukams:
„Išeina prieklėtin jaunamartė, lydima viso būrio moterų. Anyta ir moša čia pat šalia jos laiko visą saują neplačių juostelių. Jos visos – vienodos vertybės, tik nevienodu raštu austos. Kiekvieną sodžiaus mažvaikį čiabuvės moterys marčiai pristato skyrium. „Čia Juzukas.“ „Susijuosk, Juzuk, kad nebūtum palaidas“, – sako marti, priimdama iš anytos ar iš mošos rankų juostelę ir paduodama vaikui. „Čia Napaliukas.“ „Susijuosk, Napaliuk, kad nebūtum palaidas.“ <…> Ta dovana, juostele, marti prisirišė vaikų širdeles ne tik prie savęs, prie viso savo kiemo.“
Jaunamartė, atvežta į marčias, stengdavosi apdovanoti ir visą erdvę: juostomis papuošdavo vartus, šulinį, slenkstį, langines. Pirmąkart eidama melžti karvės, juostelę moteris palikdavo ėdžiose.
Ir mūsų dainos byloja, kad vestuvėms „daug reiks dovanėlių – vieno šimto abrūsėlių, antro šimto margų juostų“.
Pinti – tikras malonumas
Pasak Krašto muziejaus edukatorės, pintinės juostos – tai Aukštaitijos regiono reprezentacinis ženklas. „XIX–XX amžiaus pradžioje jos buvo paplitusios daugiausia Kupiškio, Anykščių, Zarasų, Ukmergės, Utenos, Švenčionių rajonuose. Aukštaitijoje ir dabar yra gausus būrys pynėjų.
„Aukštaičių kultūros draugija rengia seminarus, į kuriuos suvažiuoja šio amato puoselėtojai. Susitikimuose dalijamės patirtimi, mokomės vieni iš kitų, įgyjame naujų žinių. Kai susirenka bendraminčiai, tokie mokymai yra labai naudingi“, – sakė iš Zarasų kilusi R. Kulytė-Libienė.
Edukatorė prisipažįsta išmėginusi vytinių juostų audimą, tačiau širdis linko prie pintinių, vis norėjosi išmokti tik aukštaičiams būdingus pynimo būdus.
„Pinti juostas – tikras malonumas, tai mano poilsis. Turėdama valandėlę kitą imuosi šio amato. Pynimas ramina, padeda susitelkti, nurimti. Galvoju tik apie tai, ką darau. Pradėjusi pinti, dar stipriau pajaučiau savo aukštaitišką savastį, dar labiau sustiprėjau. Rodosi, pindama juostą, kažką supini, sutvirtini ir savyje“, – patirtimi dalijosi moteris, juostų pynimo paslapčių mokanti tiek moksleivius, tiek ir mokytojus.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu juostoje tinkamai sudėti, suderinti spalvas. Pintinėse juostose vyrauja žali ir raudoni atspalviai, šiek tiek pridedama geltonos. Naudoti ir juodi, mėlyni, violetiniai, net rožiniai siūlai. Rasa aiškina, kad, atsimatavus keturis metrus siūlų, nupintos juostos ilgis siekia 2,5 metro.
„Labai džiaugiuosi, kad ruošiant ir vedant juostų pynimo edukacinius užsiėmimus, talkina kolegė Elona Liktaravičienė, nes prie kiekvieno dalyvio reikia prieiti ne vieną kartą, pradžia – sunkiausia“, – pridūrė pašnekovė.
Grįžtanti mada
Rinktinės juostos buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Ypač daug jų buvo audžiama Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Jos audžiamos staklėmis dviejų rūšių metmenimis: pagrindui naudojami lininiai arba medvilniniai, o raštui – vilnoniai vienos spalvos arba dviejų spalvų siūlai.
Iki šiol prisimenamas pasakojimas apie Nemajūnų kaimo jaunamartę, kuri savo jungtuvių dieną kaip atlygį už santuokos sakramentą padovanojo klebonui rinktiniais raštais išmargintą juostą. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos merginos, įtvirtindamos parapijos tradiciją. Klebonijoje prisirinkus daug juostų, moterys jas susiuvo į kilimą, kurį paklodavo garbingiausioje maldos namų vietoje prie altoriaus. Kilime susiūtos 64 juostos, o jo plotas sudaro 2,8×3,20 metro. Unikalus tautodailės kūrinys laikomas vienu didžiausių ir vertingiausių tokio tipo liaudies tekstilės pavyzdžių Lietuvoje. Tokie kilimai labiausiai paplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1907 metais pirmoje lietuvių liaudies dailės parodoje Prancūzijoje Lietuvai atstovavo trys tokių juostų kilimai.
Ir dabar konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainikas“ eksponuojami rinktinių juostų kilimai – puošnūs ir spalvingi, pritraukiantys visų dėmesį. Tai lyg tautodailės reprezentantai, interjero akcentas, dominantė.
Džiugu, kad tautiniai aprėdai, juostų pynimas ir audimas grįžta į madą. XXI amžiuje rankų darbo gaminiai labai vertinami. Anot edukatorės Rasos, tai esanti gyva tradicija, kuri tampa mūsų gyvenimo dalimi ir senosios kultūros tęsiniu.
Irena BŪTĖNAITĖ
Nuotraukos iš Krašto muziejaus.
