Grupė Jonavos rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narių turiningai ir neįprastai paminėjo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventę. Gegužės 7-ąją jie tapo projekto „Prakalbinti Mikalojų Daukšą ir raštijos istoriją“, kurį vykdo Kėdainių literatų ir menininkų sambūris „Vaivorykštės tiltai“ bei vietos Mikalojaus Daukšos biblioteka, dalyviais. Drauge su miesto šeimininkais jonaviečiai įsijungė į istorinį kalbos žygį. Maršrutą pradėję nuo M. Daukšos ąžuolo Babėnų kaime, stabtelėjo ties šiam lietuvių raštijos pradininkui pastatytos skulptūros, rymančios prie Suaugusiųjų jaunimo mokymo centro, o kelionę baigė šio iškilaus kultūros veikėjo vardu pavadintoje bibliotekoje. Šventės tikslas – pagerbti lietuvių tautos atmintį, siejant XVI amžiaus idėjas su mūsų laikų tradicijomis.
Prisilietimas prie M. Daukšos idėjų
Pasak projekto sumanytojos, literatų ir menininkų sambūrio vadovės Almos Jociuvienės, idėja pagerbti netoli Kėdainių, Babėnuose, gimusį lietuvių raštijos pradininką M. Daukšą, kilo prieš kelerius metus, tačiau atsirasdavo tam tikrų trukdžių. Šiemet Kėdainiams tapus kultūros sostine, kartu su M. Daukšos biblioteka (direktorė Virginija Grigorjevienė, projektų vadovė Irmina Pryvalova) atsirado galimybė teikti projektą Lietuvos kultūros tarybai. Sulaukus teigiamo atsakymo, pavyko įgyvendinti kadaise puoselėtą mintį.
„Suorganizuoti tokį minėjimą, reikia išminties, kantrybės, laiko ir lėšų. Džiaugiuosi, kad šiandien, minėdami kalbos ir kultūros svarbą, šventę apjungsime poezijos žodžiais. Manau, kad kiekvienas stabtelėjimas skirtingose stotelėse, kiekviena poezijos eilutė bus prisilietimas prie lietuviško žodžio prasmės. Poezijoje kalbame labai intymiomis mintimis – meilės, atradimo ar net nusivylimo mintimis. Gyvendami su knyga, mokslo žiniomis, galėdami bendrauti, šiandien sugrįšime į XVI amžių, pajusime Mikalojaus Daukšos dvasią, kuri gyva ir XXI amžiuje“, – kalbėjo A. Jociuvienė, pasveikindama visus žurnalistus, kalbininkus, poezijos ir prozos kūrėjus šventės proga. – Neabejoju, kad šis susitikimas, pabuvimas su Mikalojaus Daukšos idėjomis, palies kiekvieno širdį, bus stimulu pažvelgti į jo išsakytų idėjų vertinimą šiais laikais.“
Iš „Postilės“ pratarmės
Daukša – švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, paklojęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Jo žymiausi kūriniai – „Postilė“ (1599), „Katekizmas“ (1595), tais pačiais metais parašytas „Trumpas budas pasisakimo“.
„Kurgi yra pasaulyje tokia menka ir niekam neverta tauta, kuri neturėtų savo trijų įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio menko žemės sklypo, kur nebūtų vartojama savoji gimtoji kalba. /…/ Juk tautos laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų dailumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, bet vien vartojimu savo gimtosios kalbos, kuri kelia ir stiprina pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatystės sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir visa, kas gerą. Panaikink kalbą, panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę.“ Taip „Postilės“ pratarmėje rašė jos autorius M. Daukša.
Manoma, kad prieš kelis šimtmečius savo tėviškėje jis pasodino ąžuoliuką, išaugusį į milžinišką išsikerojusį medį, kurio skersmuo siekia apie 5,5 metro, o aukštis – daugiau kaip 24 metrus. Tai seniausias ąžuolas Kėdainių mieste. Šią vietovę lanko keliauninkai ir svečiai, po jo šakomis vyksta poezijos skaitymai ir kiti kultūrinio pobūdžio suėjimai.
Tad šventės dieną pirmąja stotele buvo pasirinktas būtent šis milžiniškas ąžuolas.
Po sprogstančiu galiūnu
Gegužės 7-ąją Jonavoje ir Kėdainiuose dangus prakiuro. Renginio organizatorė A. Jociuvienė, kūrusi „Skaitymų“ dalies scenarijų, beje, buvusi ir visos šventės vedėja, šmaikštavo, kad XVI amžiuje, kuomet raštijos pradininkas būsimo milžino sodinuką įleido į žemę, taip pat lijo. Lietaus lašai tik sustiprino M. Daukšos ąžuolą. Dabar jis įrašytas į Lietuvos gamtos objektų paveldo sąvadą.
Po sprogstančio galiūno šakomis iš dviejų rajonų susibūrę kūrėjai atliko svarbią misiją – kelių metrų kamieną apjuosė žalia juosta. „Tegul žalia spalva bus ne tik pavasario, bet ir lietuvių kalbos bei meilės Babėnų kaimui, turinčiam tokį medį, simbolis. Net iš dangaus krentantys lašai yra savotiškas simbolis, sujungiantis praeitį su dabartimi. Žalia spalva – meilė kalbai, spaudai, kultūrai, praeičiai ir Mikalojui Daukšai, prabilkime į medį, taigi ir į patį raštijos pradininką savo sukurtais posmais. Ši stotelė tebus draugystės šventės pradžia mūsų širdyse“, – kalbėjo A. Jociuvienė.
Savo kūryba šioje ganėtinai paslaptingoje vietoje savo eilėraščius skaitė „Vaivorykštės tiltų“ literatai ir Jonavos „Šaltinio“ klubo atstovai. Jonaviečio Vytauto Riaubiškio teigimu, skaityti eiles po Mikalojaus Daukšos kadaise sodintu ąžuolu – netikėtas impulsas naujai kūrybai, naujai minčiai.
„Džiaugiuosi, galėdamas dalyvauti tokiame įdomiame ir prasmingame renginyje. Ši diena suteikia daug malonių akimirkų, kviečia dar kartą atsiversti Mikalojaus Daukšos „Postilę“, „Katekizmą“, įsigilinti į jo parašytus žodžius, nūdienai turinčius labai didelę svarbą“, – kalbėjo V. Riaubiškis, pateikdamas savo kūrybos pluoštelį.
Poezijos posmais pasidalijo šaltiniečiai Vilius Plytnikas, Galina Plytnikienė ir Valentina Kašauskienė.
Daukšos bibliotekos direktorė V. Grigorjevienė pabrėžė šios ceremonijos esmę: „Juosta, kuria apjuosėme ąžuolą, yra bendrystės, draugystės ir vienybės juosta. Juosdami storą kamieną, susiliesdami rankomis, sušildėme vienas kitą, o poezijos posmai suteikė ąžuolui stiprybės, mintys ir žodžiai susigėrė į besiskleidžiančius pumpurus. Visa aplinka sugėrė į save daug geros energijos, kurią pajus tie, kurie ateis pasigrožėti šiuo Kėdainių ąžuolu.“
Apmąstymai prie skulptūros
Iš Babėnų kaimo renginio dalyviai pasuko Suaugusiųjų jaunimo mokymo centro link. Antra stotelė – tautodailininko Adolfo Urbšio sukurta medinė skulptūra M. Daukšai, kurią autorius paskyrė į miestą grįžtantiems kraštiečiams. XVI a. asmenybės įprasminimas – tai praeities sugrąžinimas, priminimas apie jo veiklos neįkainojamą vertę mūsų laikams bei prieš šimtmečius parašytas įžvalgas apie tautos pagrindo kryptis.
Skulptūroje yra daug detalių, bylojančių apie raštijos pradininko idėjas. Dešinėje rankoje jis laiko žąsies plunksną (tai jo rašiklis), o kairėje – pergamentą, kuriame įrašyti perfrazuoti kalbos kūrėjo, tuometės kultūros puoselėtojo „Prakalbos“ žodžiai: „Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas ir valstybės sargas“.
Lietuvos peizažo šonuose pavaizduotos vertikalios kompozicijos – koplytėlė su varpeliais ir kryželiais, simbolizuojančiais ano meto krikščioniškąją Lietuvą ir jos dvasinį gyvenimą. Varpas ir apuokas – išminties, budrumo, istorijos ir ilgaamžiškumo simboliai.
Pats mokėjęs keletą kalbų, turėjęs didelę biblioteką, „Postilės“ pratarmėje M. Daukša pabrėžė: „Aš nepeikiu kitų kalbų mokymosi. Atvirkščiai, aš skatinu mokytis kitų kalbų, bet aš peikiu savo lietuviškos kalbos apleidimą, paniekinimą ir beveik pametimą“.
Daukša, gyvendamas XVI amžiuje, įvardijo tautos pagrindą, kurį, jo teigimu, sudaro tėvų ir protėvių žemė, papročiai, atspindintys istoriškai susiformavusį bendravimo būdą, buitinį bendravimą, apeigas, šventes, tikybą, prekybą. Anuomet šis šviesuolis nurodė tautos pagrindus, kurių nereikia iš naujo kloti, – mes juos turime. Tereikia tik atsiminti ir išlaikyti, svarbiausia, M. Daukšos žodžiais tariant, „nepamesti“, „nepaniekinti“ ir „neatmesti”.
Stovėdami prie didžios asmenybės skulptūros, daugelis susimąstė: ar tikrai laikomės M. Daukšos idėjų, ar neapleidžiame gimtosios kalbos, puikuodamiesi svetimybėmis? Ar pagalvojame, kokios yra lietuvių tautos pamatinės vertybės?
Baigiamasis akordas
Baigiamasis renginio akordas nuskambėjo M. Daukšos bibliotekoje. Kraštotyros erdvėje šventės dalyviai apžiūrėjo raštijos pradininkui skirtą kampelį, kuriame sudėliotos jo parašytos knygos. Pasak bibliotekos projektų vadovės I. Pryvalovos, humanistui, kalbos nešėjui skirta ekspozicija yra pastovi. Kitos parodos nuolatos keičiamos ar atnaujinamos. Šiuo meu lankytojų dėmesį traukia Jūratės Jodeikienės fotografijų paroda „Sparnuoti susitikimai“, supažindinanti su Lietuvoje gyvenančiais sparnuočiais, fotomenininko, žurnalisto Algimanto Žižiūno prieš dešimtmečius fotografijose užfiksuotos Lietuvos akimirkos ir t. t.
Įstaigos direktorė V. Grigorjevienė papasakojo bibliotekos istoriją, pasidžiaugė lankytojų gausa, padėkojo A. Jociuvienei už aktyvią veiklą ir dalyvavimą bendrame M. Daukšai skirtame projekte.
Jaukioje salėje susirinkusieji skaitė savo eilėraščius, išsakė nuomonę apie prasmingą renginį, praplėtusį akiratį ir priminusį kadaise mokymosi įstaigose įgytas žinias. Draugystę tarp Jonavosi ir Kėdainių kūrėjų sustiprino A. Jociuvienės ir bardo bei poeto V. Plytniko koncertas.
Grįždami į Jonavą, literatai dalijosi mintimis apie įsiliejimą į svarbų kėdainiečių projektą. Tegul jis bus nuoroda į ateities programas, skirtas iškiliems mūsų kraštiečiams – Abraomui Kulviečiui, Jeronimui Raliui, Petrui Vaičiūnui…
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
