Neseniai Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje atidaryta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus paroda „Nusišypsok mums, Viešpatie. Legendinio spektaklio kelionė“, primenanti 1994 metais Vilniaus mažajame teatre Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, sukurtą pagal kraštiečio, Jonavos rajono Garbės piliečio Grigorijaus Kanovičiaus kūrinius. Atidarymo ceremonijoje prisiminimais apie spektaklio kūrimą dalijosi projekto kuratorė vadovė Liucija Armonaitė bei Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Bendrojo skyriaus vadovė Audronė Valivonienė, dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nario Eugenijaus Sabučio padėjėja Audronė Bagdonavičienė, Savivaldybės vicemerė Birutė Gailienė.
Nuojauta neapgavo
Renginį pradėjusi parodos iniciatorė, muziejininkė Giedrė Narbutaitė–Kontrimė pabrėžė parodos svarbą, kadangi ji susijusi su mūsų miestu, kuriame gimė ir vaikystę praleido būsimasis rašytojas Grigorijus Kanovičius. Prieš kelerius metus atvykusi į šį kraštą ir pradėjusi vesti ekskursijas Grigorijaus Kanovičiaus istorijos ir kūrybos motyvais, ji parengė ne vieną projektą, aktualizuojantį Jonavos kaip daugiataučio ir daugiakultūrio miestelio istoriją.
„Ši paroda – dar viena galimybė apie tai pasakoti. Labai gera prisiliesti prie legendinio spektaklio daiktų, kurie turi daug prasmių, pavyzdžiui: senos durys simbolizuoja ir namus, ir kapą, o į vieną vietą sukrautos skrynios, lagaminai, komoda, seni rakandai – vežimą, kuriuo pagrindiniai spektaklio veikėjai važiuoja į Vilnių, arba patį gyvenimą…“, – aiškino G. Narbutaitė–Kontrimė.
Pasak muziejininkės, vidinis balsas kuždėjo, kad spektaklyje perteikiama daug Jonavos gyvenimo, nors jame šios vietovės pavadinimas ir neminimas. Tad ji dar kartą įniko skaityti G. Kanovičiaus atsiminimus. „Įsitikinau – nuojauta manęs neapgavo. Vienas iš pagrindinių spektaklio veikėjų akmentašys Efraimas Dudakas, kurį vaidino aktorius Sigitas Račkys, su visa savo gyvenimo našta, istorijomis keliauja į Vilnių, norėdamas paskutinį kartą pamatyti savo sūnų prieš jam paskelbiant mirties nuosprendį už pasikėsinimą į generalgubernatorių. Akmentašys su savo draugais išvyksta iš Miškinių miestelio Žemaitijoje, bet mano nuojauta sakė, kad Miškiniai – tai Jonava. Skaitydama Grigorijaus Kanovičiaus atsiminimus, radau tokį patvirtinimą – Efraimas į rašytojo vaizduotę atėjo iš tėvų, dėdės pasakojimų apie gyvenimą senojoje Jonavoje. Tad ši paroda yra apie spektaklį, primenantį džiaugsmą, viltį, emocinę kelionę, ieškant prasmės ir gimtosios žemės. Labai džiaugiuosi, kad jonaviečiai, keliaudami šiais siužetiniais vingiais, turės galimybę iki rudens prisiliesti prie daiktų, alsuojančių spektaklio dvasia, filmuotoje medžiagoje pasiklausyti aktorių istorijų”, – kalbėjo G. Narbutaitė–Kontrimė.
Išskirtiniai bruožai
Parodos kuratorė L. Armonaitė, palygindama vykusių parodų erdves Vilniuje ir Zarasuose, pripažino, jog nedidelėje Jonavos krašto muziejaus salėje sudėlioti eksponatus buvo sudėtinga užduotis, tačiau perteikti spektaklio dvasią pavyko. „Pagrindiniai šios ekspozicijos kodai yra du: tai entuziastingoji Giedrė, užsidegusi aistra surengti parodą, ir Grigorijus Kanovičius. Kaip galima to nepadaryti Grigorijaus Kanovičiaus gimtinėje, kai jonaviečiai šitaip gražiai puoselėja šio rašytojo atminimą? Džiugu, kad į Jonavą atkeliavusi paroda įgauna ir išskirtinių bruožų. Ją papildo vertingi Jonavos krašto muziejaus ir Jonavos savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos paskolinti eksponatai“, – pasidžiaugė viešnia iš Vilniaus.
Pasak L. Armonaitės, paroda tarytum atsuka laiką atgal ir kviečia pajusti teatro šedevro „Nusišypsok mums, Viešpatie“ magiją. „Ir eksponatai, ir daugiau kaip dešimties spektaklio kūrėjų išėjimas į Anapilį, ir to meto gyvenimo pojūčiai, ir prisiminimai kartais ištraukia ašarą, kartais kelia šypseną. Tai istorija, kurios neįmanoma pamiršti”, – mintimis dalijosi viešnia, pridurdama, kad po šio spektaklio pastatymo Vilniaus mažajam teatrui buvo suteiktas Valstybinio teatro statusas.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ yra pripažintas ryškiausiu 20 amžiaus lietuvišku pastatymu Lietuvos teatre. 1994-aisiais jo režisieriui Rimui Tuminui buvo paskirta nacionalinė kultūros ir meno premija. Po metų R. Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir aktorius Gediminas Girdvainis už spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“ pelnė „Kristoforo“ apdovanojimus.
Didžiausia dovana
Kaip teigė L. Armonaitė, prieš 32-ejus metus dalyvavusi minimo spektaklio kūrime, sumanymą surengti tokią parodą paskatino noras išsaugoti scenoje parodyto laikmečio dvasią.
„Nusišypsok mums, Viešpatie“ – man pačiai labai brangus spektaklis, nes teko dirbti teatro literatūros skyriuje jį statant. Spektaklis buvo sukurtas 1994 metais, o scenoje nevaidintas nuo 2006-ųjų, nuo to laiko, kai netekome aktoriaus Vytauto Grigolio, įsikūnijusio į vandenvežio Šmulės Senderio personažą, – tiesiog nėra asmenybės, kuri jį galėtų pakeisti. Teatro sandėliuose liko personažų kostiumai, rekvizitai, kitokie reikmenys, – prisiminimais dalijosi L. Armonaitė. – Teatras nusprendė išdalyti nebenaudojamus drabužius, baldus, kitus daiktus. Juk tai praeities liudijimai – visi jie stovėjo scenoje, atspindėjo žmonių gyvenimą, kurį prikėlė tokie garsūs aktoriai, kaip jau minėtas Vytautas Grigolis, Gediminas Girdvainis, Vytautas Šapranauskas, Sigitas Račkys, kitos scenos garsenybės. Daugelio šių talentų nebėra, o kadaise naudoti baldai ar kostiumai tegul primena juos, vaizdavusius Grigorijaus Kanovičiaus aprašytų žmonių kelionę. Mes, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus priėmėme tuos daiktus kaip didžiausią dovaną.“
Iš prisiminimų kraitės
Nuo 1990 metų šiame teatre dirbanti A. Valivonienė pasidžiaugė, kad per visą šį laikotarpį teko pažinti talentingus ir brangius kūrėjus, kurių šiandien nebeturime, bet galime pasigėrėti jų sukurtais vaidmenimis išlikusiuose įrašuose.
„Spektaklio istorija pradėta Nacionalinio teatro mažojoje scenoje, kadangi tuomet Vilniaus mažasis teatras glaudėsi Nacionalinio teatro viename iš kambarėlių. Man teko dalyvauti ir prisidėti prie viso proceso, kuriant spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, – mintijo viešnia.
Jos žodžiais tariant, tai buvusi „nepaprastų menininkų grupė“. Daug gražių atsiliepimų viešnia pasakė apie kompozitorių F. Latėną, kūrusį muziką ir kituose teatruose statomiems spektakliams, scenografą Adomą Jacovskį, visą gyvenimą lydėjusį R. Tuminą savo sumanymais, kostiumų dailininkę Aleksandrą Jacovskytę, aktorius, apie kuriuos kalbame būtuoju laiku, kitus kūrėjus ir, žinoma, Jonavoje gimusį G. Kanovičių.
„Susitikimai su Grigorijumi Kanovičiumi buvo be galo nuoširdūs ir šilti. Spektaklio statymo metu rašytojas visiškai nesikišo į šį kūrybinį procesą. O galutinį rezultatą apibendrino labai trumpai, nes spektaklis buvo iškalbingesnis už bet kokius žodžius. Rašytojas buvo laimingas, – teigė ji. – Mano prisiminimuose jis išliko kaip itin inteligentiškas ir šiltas žmogus. Kai mes įsikūrėme naujose patalpos Gedimino prospekte, jis, su žmona Olga atvykęs iš Izraelio į Lietuvą, visada aplankydavo, bendraudavo su kiekvienu, kuris dirbo teatre. Dėkoju likimui, suvedusiam mane su šiuo nepaprastu kūrėju ir žmogumi.”
Pasak įvykių liudininkės, po V. Grigolio netekties, režisierius ilgai tylėjo, nematydamas talento, kuris galėtų šį aktorių pakeisti. Pagaliau suspindus vilties kibirkštėlei, ryškėjant galimo kandidato kontūrams, iš gyvenimo išėjo V. Šapranauskas. „Tai buvo taškas, užgesinęs viltį atkurti visų trokštamą spektaklį. Tad dvasia persikūnijo į parodas, kuriose atgimsta scenografija, aktorių balsai, muzika, eksponuojamos knygos, rankraščiai, kiti atminimą saugantys atributai”, – teigė A. Valivonienė.
Nuo pradžios iki dabar
Projekto kuratorė prisimena, kaip, statant spektaklį, buvo ieškoma scenai reikalingų to laikmečio detalių. Pasitaikė ir pikantiškų istorijų. Pavyzdžiui, scenografas A. Jacovskis, su aktoriumi S. Račkiu vaikščiodamas po buvusį Vilniaus žydų kvartalą, kuriame vyko renovacijos darbai, pamatė autentišką stoginę, dekoruotą žvaigždėmis. Abudu paklausė, ar negalėtų jos pasiimti. Darbininkai, nesuvokdami vertybinės prasmės, apsidžiaugė ir net padėkojo – tik imkite. Panašiu keliu rastas ir legendinis suolas, ant kurio sėdintiems keliauninkams dažniausiai savo sukurtus anekdotus pasakojo V. Šapranauskas…
„Parodos ekspozicija stengtasi kiek įmanoma tiksliau atkurti spektaklio scenografiją. Buvo sunku, nes daugiau kaip per 30 metų kai kurie spektaklio kostiumai „perėjo“ į kitus spektaklius ar… sudūlėjo. Neišliko ir visos garsiojo vežimo, sudėliojamo iš rakandų ir dėžių, dalys. Tačiau liko pagrindiniai spektaklio akcentai – garsusis suolas, ant kurio prisėsdavo spektaklio personažai, ir autentiška stoginė, parsigabenta iš Žydų gatvės Vilniaus senamiestyje… Tiesa, iki šiol išliko keletas saujų avižų, išsaugotų iš to laikmečio. Parodoje daug unikalių rekvizito daiktų, fotografijų, dokumentų, vertingų vaizdo įrašų“, – ekspozicijų salėje pasakojo L. Armonaitė.
Paminklas protėviams
Parodos globėjos, Jonavos rajono savivaldybės vicemerės B. Gailienės manymu, G. Kanovičius, rašydamas kūrinius, tikriausiai nė nepagalvojo, kad taps viena iš Jonavos miesto tapatybės ikonų.
Krašto muziejaus nuotr.
„Tikiu, kad parodos „Nusišypsok mums, Viešpatie“ lankytojai pajus Jonavos kraštą, joje įžvelgs labai gilią Grigorijaus Kanovičiaus asmenybę ir supras, kiek daug gali aprėpti teatras. Dėkui mielai Giedrei už iniciatyvumą, ačiū Liucijai ir jos komandai už dėmesį Jonavai“, – įteikdama puokštes gėlių, dėkojo B. Gailienė.
Seimo nario padėjėja A. Bagdonavičienė sakė: „Mes esame turtingi, turėdami Grigorijų Kanovičių ir jo kūrybą. Tai leidžia mums prisiliesti ir išjausti emocijas iš labai arti. Nemačiau spektaklio, bet perskaičiau aktorių prisiminimus apie jį. Man labai įstrigo a. a. režisieriaus Rimo Tumino žodžiai, kad viskas, ką mes darome, yra paminklas mūsų protėviams. Bėgant gyvenimui, supranti, kad daug kas yra bendra: žemė, skausmas, būtinybė eiti ir ieškoti artimo žmogaus. Dėkodama visai kūrybinei komandai už šią parodą, noriu palinkėti, kad mums nebūtų svetimas žmogiškumas, kad nebūtų svetimas artimas žmogus. Labai ačiū.“
Režisieriaus pozicija
Atėjusieji į Krašto muziejuje vykstančią parodą ekrane gali pamatyti spektaklio ištraukas, pasiklausyti prisiminimais besidalijančių aktorių. Gal padvelks to laikmečio dvasia ir padės suprasti meno ir realybės susiliejimą?
Tuminas laikėsi tokio požiūrio: „Neieškoti kaltųjų, nes jų nėra, ir neieškoti teisiųjų, nes jų irgi nėra, o ieškoti
darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos“.
Tie, kuriems neteko pamatyti pastatymo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, jo įrašą ras lrt.lt/mediatekoje.
Krašto muziejuje paroda veiks iki rugpjūčio 23 dienos.
Irena BŪTĖNAITĖ
